Aš laaaaabai gerbiu, žaviuosi ir tyliai pavydžiu žmonėms, išdrįsusiems trenkti velniop įgrisusius valdiškus ar tiesiog samdinio darbus ir imtis mėgstamos veiklos. Na, gerai, nebūtinai drastiškai trenkti, gal tiesiog eilinėj gyvenimo (karjeros) kryžkelėj pasukti širdies troškimų keliu. Čia trumpo ciklo apie tokius man pažįstamus žmones pirmasis įrašas.

Kai su Jolanta prieš beveik dešimtmetį vienoj kontoroj paurgzdavom, kad norėtume ištrūkti iš to “korporacinio žiurkiaračio” ir imtis kažko, Kažko, ėėėė… KAŽKO (ko?), nė neįtariau, kad vieną dieną ji taip ir padarys, tylom įsigis gudrią mašiną ir pradės… megzti. Savo kelią (kaip toj dainoj). Paprastai kokiam vakarykščiam žurnale perkaičius panašią istoriją, daugelis tautiečių paburba:  “ai, gerai tai poniutei svajonėm gyvent, kai vyras milijonus uždirba” arba “taigi ji tokį įtakingų pažįstamų ratą turi, bepigu!”, arba “nu, nu, pažiūrėsim, kiek ilgai čia ji ištemps…”. Sakiau gi, pavydu. Bet man labai patinka bet kokia įdomių darbų pradžia, aš entuziastingai palaikau, stebiu, ir mokausi. Juo labiau, kad nė viena iš mano pažįstamų nėra nuobodžiaujanti poniutė, o atkaklus kažkieno klampojimas savu taku, įkvepia tokiai drąsai ir kitus, a’ne?

Gerai, gana beletristikos, pasimatuokim ką nors iš rudeninės kolekcijos ;):

Jūros mėlio kašmyro megztukas-užmestukas. Plonas, bet laaaabai šiltas.

Dar lengvesnis ir dar universalesnis rūbas – pončas. Mohera.

O čia – tik rankovės, jei šaltoka, bet suknelės iškirptės uždengti vis tiek nesinori ;). Mohera.

Tikro vyro tikros vilnos liemenė. Tinka darželinukui. Labai tinka nosinių rinkiniui, nes kišenė itin talpi, megzta iš karto, paskui atlenkta ir sutvirtinta 3 medinėmis sagomis.

Tiesiog klasikinis paltukas. Jis buvo bandomuoju ‘triušiu” – mašina sugeba išmegzti ir pynes. Ką ji moka dar? Siūlykit iššūkius 😉

Didesnė (ir vis papildoma) mezginių kraitelė – www.mezgyklele.wordpress.com

Advertisements