Aš laaaaabai gerbiu, žaviuosi ir tyliai pavydžiu žmonėms, išdrįsusiems trenkti velniop įgrisusius valdiškus ar tiesiog samdinio darbus ir imtis mėgstamos veiklos. Na, gerai, nebūtinai drastiškai trenkti, gal tiesiog eilinėj gyvenimo (karjeros) kryžkelėj pasukti širdies troškimų keliu. Čia trumpo ciklo apie tokius man pažįstamus žmones pirmasis įrašas.
Kai su Jolanta prieš beveik dešimtmetį vienoj kontoroj paurgzdavom, kad norėtume ištrūkti iš to “korporacinio žiurkiaračio“ ir imtis kažko, Kažko, ėėėė… KAŽKO (ko?), nė neįtariau, kad vieną dieną ji taip ir padarys, tylom įsigis gudrią mašiną ir pradės… megzti. Savo kelią (kaip toj dainoj). Paprastai kokiam vakarykščiam žurnale perkaičius panašią istoriją, daugelis tautiečių paburba: “ai, gerai tai poniutei svajonėm gyvent, kai vyras milijonus uždirba“ arba “taigi ji tokį įtakingų pažįstamų ratą turi, bepigu!“, arba “nu, nu, pažiūrėsim, kiek ilgai čia ji ištemps…“. Sakiau gi, pavydu. Bet man labai patinka bet kokia įdomių darbų pradžia, aš entuziastingai palaikau, stebiu, ir mokausi. Juo labiau, kad nė viena iš mano pažįstamų nėra nuobodžiaujanti poniutė, o atkaklus kažkieno klampojimas savu taku, įkvepia tokiai drąsai ir kitus, a’ne?
Gerai, gana beletristikos, pasimatuokim ką nors iš rudeninės kolekcijos ;):
Jūros mėlio kašmyro megztukas-užmestukas. Plonas, bet laaaabai šiltas.
Dar lengvesnis ir dar universalesnis rūbas – pončas. Mohera.
O čia – tik rankovės, jei šaltoka, bet suknelės iškirptės uždengti vis tiek nesinori ;). Mohera.
Tikro vyro tikros vilnos liemenė. Tinka darželinukui. Labai tinka nosinių rinkiniui, nes kišenė itin talpi, megzta iš karto, paskui atlenkta ir sutvirtinta 3 medinėmis sagomis.
Tiesiog klasikinis paltukas. Jis buvo bandomuoju ‘triušiu“ – mašina sugeba išmegzti ir pynes. Ką ji moka dar? Siūlykit iššūkius 😉
Didesnė (ir vis papildoma) mezginių kraitelė – www.mezgyklele.wordpress.com
Komentarų: 9
Comments feed for this article
9 spalio, 2010 6:54 pm
Rasa
Patiko liemenė, nes tikriausiai joms jaučiu silpnybę, patiko ilgas paltukas – taip ir norisi į jį susisupti, patiko megztukas – užmestukas (geras pavadinimas :D)Žodžiu: labai , labai , labai:)
9 spalio, 2010 7:44 pm
gintė
chi, užmestukas jau turi šeimininkę ;), o liemenė – Liūto (“fasonas“mano, bet technologiškai gerokai patobulintas Jolantos).
Paltukas l.švariai išbaigtas. Nors visi mezginiai tiesiog “išlaižyti“. Krūvos daiktų, aišku, jau nebepavyko įamžinti – savininkai nusirengti nebesutiko. Šiaip jau, prieš porą mėn. buvo kilęs noras savo tetą pakalbinti, kad ką nors sena sovietine mašina nubrūžintų – nebegalėjau parduotuvėse žiūrėti į vaizdą ir etiketes: arba 100% akrilas, arba durnas modelis, arba viskas juodai-pilkai-murzina. Bet dabar tetulę palikau ramybėj ir dar atradau (kai kas parodė…) “slaptą“ siūlų parduotuvę kodiniu pavadinimu – “ir Statkevičius čia perka…“ Ot!
Rekomenduokit dar kas nors siuvėją – bus visas komplektas (kirpėja, mezgėja, dantistė…)
10 spalio, 2010 2:18 am
Agnė
Fantastika… Jau į paltuką tai ir aš seilę ivarvint visą baigiu….
Ginte, mane irgi tąso vien pamačius parduotuvėse tas „akrilines“ etiketes.. :O
11 spalio, 2010 10:10 am
Rūta
Aha, aš pernai, perėjusi visą Akropolį ir neradusi nei vieno megztinio, kurį norėčiau (net ne apie galėčiau čia eina kalba) įsigyti (prie autorės motyvų pridedu dar vieną: kai kurie parduodami megztiniai atrodo prasčiau už maniškius, kai jau palieku juos prie konteinerio), prisiminiau, kad moku naudotis virbalais (na visas gi mokykloje išmokino), ir ką gi, per metus papildžiau savo garderobą pora megztinių, pora liemenių, pora šalikų, Kalėdoms artimiesiems pridovanojau kojinių, ir neatsidžiaugiu galimybe ką nors gražaus sukurti, nes čia didžiausias malonumas, ne apsirengti, o kurti. Sėkmės visiems, ką nors sukuriantiems.
11 spalio, 2010 2:37 pm
gintė
aš irgi moku megzti. tik….
paskutinį didelį megztinį nunarpulinau savo meilei, dar studijų metais. nes meilė buvo l.l. šviežia, nieko negaila buvo :P. dabar irgi negaila, o ir meilė nesumažėjo, bet kažkaip gražūs norai virsta dideliu nebaigtų mezginių maišu – turiu 3 vnt. sau pradėtus ir nesuskaičiuojamą galybę siūlų su etikėtėm: “G. liemenė“, “Liu kapišonius“, “kažkieno kepurės (4)“….
o dėl megztinių kokybės visokiose zarose pvz., tai sutinku: nusisbumbulavę gatavai, jau nė stengtis pačiam nebereik. be to, kartais gi užeina “fanaberija“ – nenoriu to, kuo kas antra mieste vilki….
12 spalio, 2010 12:36 pm
lapai
ginte a ginte, išduok tą parduotuvę kodiniu pavadinimu aaaa 😀 aaaa 😀 ne tai, kad aš būčiau didi mezgėja, bet gražūs siūlai taigi silpnybė 😀
12 spalio, 2010 3:59 pm
gintė
http://www.diteksas.lt/
Karina, o tu mano e-laiškų gavai? o siuntinių?
ar jau galiu siųst savo aštriadantę sažinę runkelių gaužt? 🙂
ir dar apie KOKONO kalėdinės mugės’11 viziją ir misiją reiktų pakalbėt kada. turbūt tiesiai į eterį…
12 spalio, 2010 8:55 pm
lapai
ahaa ahaaa laišką apie siuntinius tai gavau, o siuntinių dar nebuvau – gal rytoj 😀
o diteksas, mat kaip 😉 pasirodo ir aš žinau garsiąją parduotuvę 😀
apie Kokono mugę tai būtinai pašnekam 😉
11 sausio, 2011 10:15 pm
Tie kepėjai « kokonas
[…] – puikus tandemas, įveikiantis p. Laiko kaprizus. KOKONAS baisingai mėgsta visokias pradžias ir ištikimų svajoklių kelius, juk taip ir turėtume gyventi – išdrįsti daryti tai, ko […]