You are currently browsing the tag archive for the ‘Kristina Sabaitė’ tag.
Jau gerą savaitę namuose malamės 5-iese: aš, 2 snarglini bambliai, geltonas šuo ir mano faringitas-sinusitas-bronchitas… Pastarasis visiškai abejingas visokiems kilniems norams, geriems ketinimams ir, apskritai, jam nusišnypšt ant visko. Šnypšt…
Prieš porą dienų iš lovos ryte išvertė atkaklus ir nervingas skambutis į duris. 8:00. Žinau, tokiu metu kiti jau džiūsta kontorose kokiam feisbuke ir laka trečią puodelį kavos (na, aš tą darau 2val. nakties…), paštininkė buvo tikra, kad ne per anksti atsibruko. Man atidarius duris, ji kyštelėjo storą voką su širdute (akimirksniu supratau, nuo ko) ir bedė pirštu į savo popierius. Nedraugiškai pakosėjau ir pabandžiau suraityti parašą. Iš to, kaip paskui dėbtelėjo į mano užtinusias akis, supratau, mano pastangų rezultatas vertas Mao Dzeduno…
Na, gerai, kam rūpi dailyraštis ir snargligės, žiūrim, ką atsiuntė mugei Kristina – Krizė iš Galicijos, sudraskom tą storą voką ir žiūrim:
Rudaplaukė (chi, įtartinai panaši į autorę ;)) su zuikiu.
O čia ir pats zuikis. “Zuikio paskirtis – myluoti ir glausti, nes jis labai švelnus. Galima rankinėje nešiotis, o kai pasidaro liūdna – šast, issitrauki ir jis tave paguodžia“ – buvo paaiškinta. Sunku nesutikti 😉
Žiū ! Oi! Atostogos? Die, atoooostogos… Saaaulė… Šilumaaaa…. (“šliurp, šliurp“ – čia šliurpsi mano nosis, “rrr-rr“ – griežia iš pavydo dantys. Saulėtoji Ispanija, ech…)
Čia gyvūnų globėjos – angelai.
Žuvų Fėja.
Tai va. O kas gražaus buvo juodoj mažoj dėželėj, sužinosit tiksliai atėję į mugę. Ir apie tos Žuvų fėjos juodą ir turkio spalvos sages arba auksinį katiną irgi nieko nepasakosiu. 😉
Po poros valandų vėl sulaukiau skambučio. Šį kartą telefonu. Pasiteiravęs, ar ras ką namie, simpatiškas balsas pažadėjo tuoj pristatyti siuntinį. Oho, du per dieną? Ka-lė-doooos!! Jau.
Reginos sutvėrimus atvežęs kurjeris buvo dar simpatiškesnis, nei balsas telefonu, o dėžė iš Klaipėdos lengva, bet didelė. Taip stropiai suguldytų ir pūslėta polietileno apsauga apklotų rankdarbių nesu mačiusi. Kiekvienas turi mini kortelę su vardu, charakteristika ar visa gyvenimo istorija.
Foto klaidina -šie gyviai ne maži, jie mažyyyčiai, mikroskopiniai, vos ne iš siuvimo siūlų nunerti! Juos galima kabinti prie telefono ar raktų, vaikiškų (aba ne) kuprinių. Arba vieną net verti į ausis:
…ir jis skambės! O gal dainuos:
Arba pasiūlys arbatos ir po puodeliu tieisiog išsiplos (che, čia mano favoritai…):
Na, taip, neapsirikit, tikrai ne saldūs šitie padarai, mane nuo pat pirmo žvilgsnio kamuoja įtarimas, kad visi jie biški pankai…
Tos pačios dienos vakare į namus iš kontoros parvažiavo ir jau anksčiau aprašytos levandinės kandys. Tiesiog siuntinių diena… Beje, ir aš gavau dovanų: ispaniškų “žuvų“ ir taškuotus auskarus nuo magic (Kristinos), o dar prie kandžių man buvo vyšnių kauliukų pagalvėlė – šildyklė su rankom veltos vilnos dėklu. Laaabai į temą ir bronchitą. Kai sykį per ilgai pakaitinau tuos kauliukus orkaitėje, užsidėjus pagalvikę man visą naktį kvepėjo skrudintais miežiais, nekosėjau ir sapnavau… Panevėžį. Todėl galiu iš patirties pasakyti ir garantuoti – rankdarbiai turi magiškos galios ;)…
Tikrai taip. Dar yra.
Ramintos iš “Artpocket“ nerealios sąsagos “Tu vis dar tiki vesternais“ su kažkokio man nepažįstamo apačio ar kitokio “vinetu“ vaizdu kiekvienoje. 
Sąsagos sidabrinės, “Vinetu“ – stiklinis. Visa – rankų darbas. Ir laaaabai kruopštus. Būtų puiki dovana stilingam kontoros “liūtui“, kuriam vadyba ar kitokia kasdienybė dar neužmušė polėkio.
O čia ne sidabras ;). Tai ispaniško Kristinos siuntinio dalis: tekstilė, jos personažų “portretukai“ kamėjose ir daaaaug fantazijos. Manyčiau, labiausiai tinka rišti po marškinių apykakle, tokia kaklaraiščio ar varlikės žavi moteriška atmaina.
Vienintelė likusi segė (Julija, pretenduoji? ;))
Ir pabaigai Indrės ir Co mini rankinės. Šarūnė sunumeravo fotografuodama. Ir man ta mintis patiko. Juodos. Spalvotas, ryškus, “žirniuotas“ pamušalas (ot, gaila nesimato pav. …). Smulkmeniška apdaila. Tokia visai “bugi-vugi“ kolekcija.
O čia “Vitaminai“. Pasiilgusioms vasaros arba bijančioms gripo. Mažytės. Lūpdažiui, mobiliukui ir nosinei. Ne, gal dar kam nors ;). Tokių nereikia palikti ant palangės kavinėje ar bandyti užkabinti kur nors kine. Jos nepastebimos, bet jas pagiria visi…
Kaip visada, rašykite – kokonas.blog@gmail.com. Derėsimės, jei ką….
Pamenat vieną iš mano 100 ir 1 pažadų? Papasakoti, kokį siuntinį iš toli gavau? Vykdau pažadus, nors dalį jų…
Tai iliustratorės Kristinos “Krizės“ Sabaitės dovanos iš jau turbūt nelabai saulėtos Ispanijos (ačiū, Die, kad jau ne pas mus vienus nebe vasara ;)). Pernai mugėje gal kai kam pavyko sumedžioti jos atvirukų ir kitokių popierinių dovanikių? Šiemet, va, ką radau išpieštame briedžiais voke (aaa…čia ne viskas, kai kas liko už kadro, iki MUGĖS…):
(Lipdukas – banderolė buvo per gražus draskyti, bet nebesulaukiau fotoaparato – atkrapščiau. Paskui vėl užlipinau… :P)
Kas čia??
Tai – laaaaabai originalūs, “iliustratoriški“, rankų darbo papuošalai. Ateikit gruodžio 11d., išpakuosim kartu. Ir pasimatuosim.
Kitas siuntinys iš arčiau. Iš Šiaulių. Čia irgi tik dalis, šį kartą – odinė.
Renės Banaitienės – Šiauliuose žinomos odininkės – natūralios odos kosmetinė ar mini rankinė. Tapyta akrilu.
O čia tooooks iiiilgas “gyvatiškas“ daiktas. Neatspėsit, kam skirtas 😉
Ogi, … virbalams laikyti!! Nesimėto po vieną stalčiuje, nedingsta, kai prireikia – ideali dovana mezgėjoms – idealios tvarkos mėgėjoms. Yra tik viena, bet “juodai“ graži 🙂
****
O apie Ramunės kiškius šioj temoj tiesiog negalėjau neparašyti, kai gavau tokį kelioninį laiškelį:
“Na, kaipgi be zuikio raudonais apdarais, jis – šios zuikių šutvės vadeiva.
Pradžioj įsikraustė į lagaminą pats (kovinėj parengty – pasiruošęs kelionei…),
kadangi vienas lauke ne karys- susikvietė, susitempė po truputėlį paskui save viską ką rado pakeliui…
Ech, lagaminas per mažas, teks ieškot dar vieno, gal didesnio?…“
Tai jau turbūt, kad bus ankštas tas lagaminas, juk ir kelionė tolima – per pusnis iš pačių Prienų. Jau turbūt aišku, kad atkeliaus ne tik zuikiai, einu virti morkų kavos visai šutvei…
Gavau!! Nebeištvėriau – sudraskiau (išpuoštą pakuotę)!!!! Lėksiu rytoj į “fotoatelje“, o tada pranešiu ir jums, ką atsiuntė Kalėdų Mugei
😉
Jei skaitysite dar gruodžio mėn., turbūt tikrai bus paskutinės šių metų pasakos. Kitais metais bus naujos. Su Naujais!
“Negražus kaimynas“
Pasaka-“dovana“ Markui, Kristijonui ir… Kristijonui 🙂
Gyveno kartą gražus Berniukas gražiomis akimis, gražiomis garbanomis ir labai gražiu vardu. Tikrai labai laimingai ir gražiai gyveno. Tik va, turėjo tokį negražų kaimyną. Sakysit, baisaus čia daikto – kaimynas negražus, pamanyk tik! Kaimynai turi būti mieli, tvarkingi, turi mylėti vaikus ir jų šuniukus, dar jiems turėtų patikti MŪSŲ mėgstama muzika, kamuolio bumbsėjimas paryčiais į grindis (o jiems – lubas…), ir retsykiais vandeniu žliaugiančios JŲ buto sienos, kai MES savo vonioje maudome… drambliuką.
O grožis… Neeee, tai tikrai nėra būtina kaimynų savybė. Bet Berniuko kaimyno ir pavardė buvo labai negraži – p. Liūlys.
Ir gyveno jis laaaabai jau arti – Berniuko nosyje… Šis negražus ponas nesiteikė mokėti nuomos, jis kartais išsikraustydavo, bet tuoj pat ir vėl sugrįždavo nieko neperspėjęs ir neatsiklausęs. Be to, p. Liūlys buvo labai slidus ir suktas tipas, baisingai įkyrus ir nemandagus, jis nuolat kaišiodavo savo žalią trigrašį kur jam nedera, o bandomas pričiupti, akimirksniu sulįsdavo atgal. O bjauriausia buvo tai, kad p. Liūlys nuolat užkimšdavo Berniuko gražią nosikę, ir tada šis nelabai gražiai ją rakinėdavo pirštu. Berniuko Mama nusprendė, kad gražaus vyro jokie liūliai iš tiesų visai nepuošia ir neapsikentusi nuvedė sūnų bei jo kaimyną pas gydytoją. Šis apžiūrėjo, pamerkė viena akim ir parašė ant popierėlio slaptą būdą, kaip tokius gyventojus iškeldinti. Grįžusi namo Mama popierėlį su slaptu planu parodė Tėčiui, o šis jį nunešė į vaistinę, kad iššifruotų.
Čia maloni vaistininkė davė mažą dėžutę ir didelį kasos čekį. Namie atidarę tą dėželę, rado mažą nosies siurblį, kuriuo tuojau ėmė p. Liūlį kraustyti iš buto. Siurblį paskui išplovė ir didelė šalto vandens banga netikusį kaimyną nunešė Nežinia Kur. Pono Liūlio išleistuves šventė visą savaitę: šokoladas, limonadas, marmeladas, buvo leista nesiprausti, nesivalyti dantų ir žiūrėti televizorių visą dieną. O diena juk ne guminė, laiko kokiam nors darbui ir žaidimui lauke visai nebeliko. Po savaitės Berniuko paakiai pamėlo, skruostai išblyško, akys užtino, ausys užkrito, o dantys pagelto ir pradėjo byrėti. Ir lyg to dar būtų maža, parsikraustė… p.Liūlys! Ir net ne vienas, o su visa plačia gimine: dėde Kosuliu, teta Angina ir pusbroliu Čiauduliausku. Visi tuojau sulindo į Berniuko nosytę ir ėmė šeimininkauti: garsiai muziką leisti, šiukšlinti ir nosies sienas daužyti. Ryte Mama lakstė po namus su termometru ir sauja piliulių, Tėtis vis bandė stebuklingu siurbliu išsiurbti p.Liūlio šeimyną, bet šį kartą jie buvo tvirtai įsikūrę, užsirakinę ir užrėmę duris. Berniukui skaudėjo gerklę, nosis varvėjo, o ausys beveik nieko nebegirdėjo, nes buvo nuvargintos garsios kaimyno Liūlio muzikos. Po poros valandų viskas atrodė nebelabai gražiai: Mama sėdėjo prie lovos išsigandusi ir pavargusi, o Tėtis vėlavo į darbą ir buvo suirzęs. Ir nežinia, ar tik ši pasaka nebūtų pasibaigusi visai snarglinai, jei ne Berniuko Močiutė. Ji pasirodė pačiu laiku – atlėkė greituoju rytiniu traukiniu. Pirmiausia išjungė televizorių ir išsuko kelis varžtelius, dabar tas laiko rajūnas rodė tik šeštadienį ryte ir tik „Gustavo enciklopediją“. Tada atsikratė visu kalnu šokolado, upe limonado ir pelke marmelado ;). Išvirė moliūgų sriubos, ryžių košės ir gilių kavos. Berniukas valgė, ausys lapsėjo, o akyse šviesėjo. Kaimyno Liūlio šeimyna buvo išplauta paprastu vandeniu su jūros druska. Be jokių įmantrių siurblių ar ceremonijų. O kai viskas pagaliau aprimo, Berniukas išsimiegojo, Mama ir Tėtis laiku grįžo iš darbo, visi susirado vilnones kojines, apsiavė guminius batus ir išsiruošė į mišką paspardyti pernykščių šungrybių. Kaimyno Liūlio niekas nebeprisiminė…
“Angelų rūšys“
Skiriama Urtei iš Šiaulių, Ignei iš Panevėžio ir Gabijai iš pajūrio
– Mama, o kiek tų angelų iš viso yra?
– Kiek daug, nežinau, bet keletą asmeniškai pažįstu ir manau, kad kiekvienam žmogaus žingsniui esama po angelą.
– Negi? Tikrai??
– Taip. Na, pagalvok: jei gauni laišką nuo tetos Zuzanos arba tetos Marcelės iš laaaabai toli, kas tą laišką globoja? Kaip jis nepasiklysta skrisdamas lėktuvais ir vežamas traukiniais per šitiek šalių?
– ?
– Juk tikras stebuklas, kad laiško nenukniaukia kokia sena pašto katė arba nesugraužia muitinės pelės! Taigi tik Angelas Laiškanešys čia gali tokius burtus.
– O tu jį matei kada?
– Nea. Bet jį galima užuosti, jis paprastai kvepia popieriumi, pašto ženklais ir spaustuvės dažais. Ir geromis naujienomis.
– Oho! O kiti? Ar kitokių rūšių angelus esi mačiusi?
– Vieną esu sapnavusi. Jis – Vaikų Angelas. Paprastai jį sapnuoja… mamos. Jis joms pasako, kokios spalvos vystyklus pirkti naujam vaikiukui.
– O ką jis dar veikia, tas Vaikų Angelas?
– Dar jis moko vaikus šypsotis. Ir skaičiuoja jų pieninius dantukus. Ir prižiūri žaislų dėžę.
– Aha, o kiti?!
– Pažįstu ir tokį Miškų Angelą.
Jis gyvena Palangos pušyne, Vingio parke ir Varėnos miškuose. Jo pareiga auginti alksnių kačiukus, laistyti žibutes, ravėti spanguoles ir baravykus. Jis labai užimtas, nes globoja visą tuntą ekologiškų parduotuvių dideliuose miestuose, bando surinkti kauges miškuose paliktų šiukšlių ir užgesinti gaisrus, kai visokie “gudručiai” pavasarį degina pernykštę žolę.
– Koks dar, koks dar Angelas yra?!!
– Hm…. Dar yra Grikių Angelas, kuris dabar baisiai liūdi, nes jau labai seniai aušta tavo košė!
Moralas: tikėkite visais Angelais Sargais ir jų gerais darbais, bet grikių košę suvalgykite patys ;)…
Angelus piešė Kristina Sabaitė
Teisingiau, net dvi žinios. Bet apie viską iš pradžių.
Viena gera žinia atėjo didelio išpuošto voko pavidalu. Na, gerai, laukiau, žinojau apie siuntinį iš Ispanijos, Kristina, vaikiškų knygelių ir neknygelių iliustratorė, perspėjo. O aš pažadėjau užbučiuoti paštininką gavusi siuntinį. Bet tas (ar toji) nepasivargino užlipti į palėpę ir pranešimą-šaukimą sugrūdo pašto dežutėn Ia. … (gal kiaulių gripo išsigando?). Kaip bebūtų, gavau, atsiėmiau, voką jau sudraskiau, nes kas gi gali būti geriau už siuntinį prieš Kalėdas? Turėjot kada tetų anapus Atlanto? Esat džiūgavę apsikabinę didžiulę dėžę pilną kalėdinio “Cadbury‘io“? Jei ne, nesvarbu, įsivaizduoti siuntinio laukimą ir nekantrų kartono plėšymą lengva 😉
Va, koks “gobis“: keturi angeliukai darželio vaikams (Angelas sargas, Angelas Paštininkas, Miškų Angelas ir Vaikų Angelas – bus kalėdų dovanėlė kiekvienam, mes saviškį kabinsim virš lovos, ten angelams vieta, a’ne?), įspūdinga krūvelė autorinių atvirukų ir vienas mažytis mėlynai tapytas Katinas su Žvirbliuku – paveikslėlis ant dailių porėmių. Hm… Turbūt reikėtų įdėti ir ką nors ne “mobiliakinės“ kokybės (KOKONO fotografė mane nudooobs…), o gal ne – ateisit ir pamatysit? Nuspręsta, ateikit, ir pamatykit, o pamatę išsirinkit, o išsirinkę sugalvokit, kokį gražų linkėjimą brangiam žmogui užrašysit.
Na, pavyzdžiui ant tokių raudonkepuraitiškų kiškių ar katinų atviručių galima net mini pasaką sukurti. O kitą dedikuoti ūsuotam dėdulei su slapta užuomina ;).
O dabar labai greitai apie kitą žinią.
Perlina
Mielas, kantriai megztas meškius (oi, meškė) gyvena Didžiojoj Britanijoj. Ten ir liks, nes aukcione bus parduotas geros valios žmonėms, o darželiui Vilniuje atiteks aukciono lobis dažų ir kreidučių pavidalu, greičiausiai. Ačiū, Julie ir Mia’ai už išradingumą, laiką ir palaikymą.
Ir AČIŪ visiems, kas mezgat-siuvat-kepat ar rimtai ketinat ateiti superinių dovanų pirkti čia.
kokonas.wordpress.com 
