Ar prisimenate savo vaikystės gimtadienius? Šventinę suknelę? Baltas pėdkelnes? Spėju, dar biskvitinį tortą su margarino rožėm ir limonadą ;). Šarūnė tikina, kad jai 8-9-10..- ąjį gimtadienį primena mamos firminis torčiukas, o mano atmintyje giliau įstrigęs kitoks gimtadienio skonis, nustebsit – naminis spanguolių kisielius ir… majoneziniai sausainiai. Ne, nesapnuojat, o aš nenusipaisčiau – majoneziniai, žiūrėkite ir skanaukite:

  • 200 g tikro sviesto
  • 250 g senamadiško majonezo, pvz. “Provansalio“ (sovietmečiu būdavo maži indeliai, kas bežino, kokios talpos…)
  • 1 kiaušinis
  • 1 stiklinė cukraus
  • 450 g (arba kaip radau parašyta – 3,5 stiklinės) miltų
  • šaukštelis kepimo miltelių ar citrinos sultimis nugesintos sodos (būtų tikra nostalgija…)
  • sauja migdolų ar (originaliai pagal receptą) žemės riešutų

Cukrų ištrinti su sviestu ir kiaušiniu. Supilti majonezą. Įmaišyti miltus ir kepimo miltelius. Padirbėti mediniu šaukštu iki purios vientisos masės. Kepimo skaldą paruošti kaip įprastą ir šaukštu ant jos išrikiuoti gvardiją “roksiukų“. Kiekvieną papuošti  riešutu. Įkaitintoje iki 180 C orkaitėje kepti, kol gražiai parus. O tada, prašau, skanauti, trupinti po visus namus (nes trupa jie laaabai talentingai) ir stebėtis, kad… majonezo nesijaučia visai!

Beje, man vaikystės gimtadieniai asocijuojasi su vyšnių spalvos (Švarcvaldo vyšnių ;)) vokišku sarafanu labai “mandrais“ užsegimais ir golfu, nes gimiau per tokius speigus, kad draugų į mano gimtadienius jų mamos neišleisdavo, ateidavo tik patys atkakliausi ir atnešdavo… raudonų gvazdikų: kadaise būtino dovanos priedo ir vienintelių tokiu metu galimų gėlių. Va taip va. Dabar geriau…