Iššūkis mestas – unschooling’as

sausio 11, 2012 in Kelionės, Vaikai | Tags: empirinis, ugdymas, unschooling, vaikų mokymas namuose, švietimas

Pastaruoju metu, kai tik turiu laisvą minutę, lendu į internetą ir skaitau skaitau skaitau. Esu apžavėta unschooling’o. Taip, žinau – nuo tų vertinių visiems bloga. Bet VLKK kol kas šiuo klausimu tyli. Todėl, jei kas nors gali pasiūlyti normalų unschooling vertimą į lietuvių kalbą, būsiu dėkinga.

Taigi, gilinuosi ir galvoju, kad būtų buvę daug paprasčiau, jei mano I būtų pradėjus eiti į normalų lopšelį-darželį, o apie vaikų edukavimą būčiau norėjusi žinoti tik tiek, kiek rašo lietuviški tėvams skirti žurnalai. Bet aš nenorėjau paprasčiau – norėjau kokybiškiau. O tada logika, nuojauta ir įvairios aplinkybės susuko galvą taip, kad dabar jaučiuosi metus sau nemenką iššūkį. Atgal į patogaus nežinojimo teritoriją grįžti nebeįmanoma, o pirmyn eiti reikės nežmoniškai daug pastangų. Nesitikiu, jog pavyks šia filosofija vadovautis nuosekliai, bet labai stengsiuos, kad bent dalis viso to atsirastų I ir N gyvenime.

Kas tas unschooling’as? Tai yra (dabar vartantys akis gali įterpti “dar viena”) vaikų ugdymo filosofija. Nesumaišykite, nors pavadinimai panašūs, mano galva, su homeschooling’u ji turi daug daugiau skirtumų nei panašumų. Pastarajam, turbūt, niekada nesiryžčiau.

Kuo jis ypatingas? Tuo, kad siūlo apeiti tradicinės mokyklos mokymo programą. Esmė ta, jog vaikų nereikia mokyti, reikia leisti jiems mokytis patiems. Tėvų pareiga – sudaryti vaikams sąlygas mokytis per natūralią gyvenimo patirtį. Tada sulauksime didesnio susidomėjimo ir kur kas geresnių rezultatų. Jokių mūsų mokymo sistemai įprastų suvaržymų, sėdėjimo suoluose žiūrint kitiems į nugaras ir priekyje stovinčią mokytoją, jokių apribojimų mokytis laike (man tos 45 minutės visada atrodė arba sąmoksliškai ilgos, arba nesąžiningai trumpos) ir jokių tradicinių mokytojų (man labai patiko žodžiai “jei mokytoją gali pakeisti kompiuteris, jį reikia pakeisti”). Lieka tik žaidimai, namų ruoša ir įvairios socialinės sąveikos.

Perspėsiu, kad filosofija turi labai daug kritikų ir ją pritaikyti praktikoje reikia ypatingo tėvų ryžto. Neturiu tikslo (ir dar nesu tiek įsigilinus), kad galėčiau jums pateikti išsamų sąrašą už ir prieš, bet gal mano mintys ir kelios uždegančios nuorodos sumotyvuos jus pasidomėti patiems.

Netikit, kad tai gali veikti, kad galima apsieiti be mokytojų? Aš skaityti išmokau savarankiškai, būdama penkerių, iš Komjaunimo tiesos. Apie tai, kad tai absoliučiai joks stebuklas ir kad susidomėję dvylikos metų vaikai gali savarankiškai perprasti net DNR molekulių replikacijos (???) pasėkmes, mano taip mėgstamuose TED pristatymuose kalba ir unschooling’o apsėstas mokslininkas Sugata Mitra. Būtinai pažiūrėkit.

Tai va, mano 2012 m. tikslų sąrašas visai kitoks nei ankstesniais metais. Dauguma punktų dabar apie tai, kokia noriu būti santykyje su vaikais, ką jiems noriu parodyti arba kaip sudaryti sąlygas jiems mokytis kitaip nuo mažens.

Noriu daug kelionių, nes tikiu, kad kelionėse nuo įspūdžių vaikai subręsta, pasikeičia. Jose įgytos žinios niekada neprilygs informacijai iš vadovėlių. Suskaičiuoti keičiamą valiutą – matematikos pamoka. Orientuotis žemėlapyje – geografija. Istorija, biologija, dailė, etika, tikėjimas, kalbos, kūno kultūra – reikia tik uždegti juo noru mokytis. Aš noriu, kad mano vaikai gyvūnus pažintų ne vien iš knygelių. Kad pamatytų, kiek kartų už juos yra didenis dramblys ir suvoktų, kas yra dykuma. Kad užuot sėdėję suvaržyti ir tylūs kaip pelės po šluota, drąsiai keltų jiems aktualius klausimus ir gautų profesionalius atsakymus. Pvz. kaip nuo žemės pakyla boingas ir kaip toks didelis ir sunkus laivas plaukia, o ne skęsta. Kad skaičiuoti mokytųsi ne iš nuobodžių vadovėlių – juk matematika yra unikali smegenų mankšta ir visai nebūtinai nuobodi! Žinoma, mokykloje man taip neatrodė. Bet juk mano mokytoja aiškindama trupmenas niekada nebuvo atsinešus obuolių, kad parodytų, kaip 3 padalinti 5 draugams… O jūs atsimenat ką nors smagaus apie matematiką?

Arba va. I darželyje atliko bandymą ir grįžus vakare entuziastingai pareiškė, kad ledas tirpsta greičiau, jei ant jo užpili druskos. Tą vakarą jai daviau daug druskos neštis į vonią. Pirma paragavo ir konstatavo, kad labai sūru. Tada išsiaiškinom, kaip atskirti rupią ir smulkią druską. Tirpinom ir ragavom jūros vandenį. Braidėm po jūrą, kad akmenukai masažuotų padukus ir, kol druska tirpo, rinkom gintarus. Išsiaiškinom, kas dar būna sūru (ašaros, prakaitas). I prosenelė gyvena Druskininkuose. Galvojom, kodėl miestas taip vadinasi (girdėtumėt jos įžvalgas…). Visa motorika ir visi pojūčiai buvo pajungti. Galų gale reikėjo žiauriai ilgai valyti grindis vonioje, bet dabar ji žino, kad šitas indas didesnis už tą ir kad iš jo visas vanduo netilps aname inde, o išbėgs per viršų.

Na va, kaip tikra pelėda pradėjus kalbėti apie savo pelėdžiuką nuklydau į detales, o tiesiog norėjau paklausti, ar jūs gerai išmanot fiziką? Aš buvau mokoma ne fizikos, o teksto atpasakojimo. Tikrų eksperimentų buvo vos keli per visą fizikos kursą. Ir dėl to apmaudu. Man ir istorija nebuvo labai įdomi, kol 11 klasėj su mainų programa išvažiavau į Vokietiją ir kasinėjau buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje. Po to bet kokie skaitiniai apie Pasaulinius karus visai kitaip lindo į galvą.

Tęsiant apgailestavimų seriją – labai gaila, kad pas mus neatkeliauja muziejų ekspozicijos, skirtos edukuoti vaikus ir kad Lietuvoj nėra mokslo muziejus. Bet yra daug kur Europoje ir, jei neklystu, net visai netoli – Estijoj. Tad laikas keliones planuotis pagal naujus kriterijus 🙂 Beje, LNDG šiuo metu vykstančioje parodoje radau informaciją, kad Sovietų sąjungoje ± 1968 m. buvo pristatytas mokslų muziejaus sukūrimo planas. Bet… kažkam kažkodėl netiko ir projektas nebuvo įgyvendintas. O aprašyme ir vizualizacijoje iš esmės visa tai, kas ir dabar laukia aplankius mokslo muziejus abipus Atlanto. Dar vienas ech…

Taigi, jei susidomėjot, suraskit laiko pasigilinti į šitą filosofiją. Ir bent fragmentais įgyvendinti tai su savo vaikais. Svarbiausia, kad jie prieš pakliūdami į mūsų mokymo sistemą būtų pajutę žinių troškimą, laisvę užduoti rūpinus klausimus, gauti/rasti atsakymus ir išreikšti save. Skeptikams galiu pasakyti, kad konkurencija su savimi yra puikiausias variklis, tam visai nereikia 25 klasiokų ir viešo pažymių vidurkių reitingo trimestro gale. Tikiu, kad taip besimokančių vaikų progresas bus stulbinantis. Ir kad jiems gyventi realiame pasaulyje bus kur kas įdomiau. Jei kadanors pasiryšiu tai įgyvendinti ne fragmentais, o pilnai – būtinai papasakosiu atskirame bloge 🙂

Susiję

Archyvas

Komentarų: 45

Comments feed for this article

sausio 12, 2012 at 10:20 am

laima

Pritariu 200 proc. 🙂 IR aš tuo tikiu ir aš taip mąstau ir aš taip bandau daryti ir aš taip labai tikiuosi, kad vyresnėliui neteks pažinti to STANDARTO.

sausio 12, 2012 at 10:45 am

Egle

Artimesnis mokslo muziejus yra Varsuvoj http://en.wikipedia.org/wiki/Copernicus_Science_Centre.

sausio 12, 2012 at 10:54 am

gusste

Egle, ačiū! Čia juk visai pašonėj! O BUZZ ekspozicijos ikimokyklinukams aprašymas skamba puikiai http://www.kopernik.org.pl/en/exhibitions/buzzz/

sausio 12, 2012 at 11:28 am

Indre

Labai idomi tema, aciu kad pasidalinai. paziurejau ta video, apei mergina augusia unschooling aplinkoj. Ir tikrai stebiuosi turbut tik vieninteliu dalyku sioje situacijoje, is kur tiek belinio pasitikejimo ir tikejimo buvo pas jos tevus (motina), kuri kaip pasirode visiskai ‘easy’ tai dare…
Ir labai idomus skirtumas (apei kuri suzinojau tik dabar, siame video) kuo skiriasi homeshcooling nuo unschooling… Atrodytu maziau baisu ar ‘agresyvu’ (turint omeny Lietuvos aplinka) butu daryti pusiau – smth in between homeschooling and unschooling :)) nes visiaip mastant apei sia tema, panasu, kad Amerikoj sulauktum daugiau pritarimo ar bent jau rastum kazkokai bendruomene, kuri tave palaikytu ar pan, vien del didelio kiekio zmoniu.

sausio 12, 2012 at 11:54 am

gusste

Indre, tikrai taip – be tėvų pasitikėjimo savim ir filosofija čia nė iš vietos. Įsivaizduoju spaudimą Lietuvoj, todėl manau, kad apie tai reikia šnekėti ne bet kur ir ne su bet kuo 🙂
JAV palaikymas būtų didelis, ten labai populiaru, bet… homeschoolinimas dažnai paremtas religiniais sumetimais (pradedant baime, kad mokykloje vaikams išplaus smegenis evoliucijos klausimu). Dėl miksavimo – čia toks saugesnis kelias.
Bet kuriuo atveju, viena ar kita filosofija turėtų uždirbti daugiau negu tas 7 statistines minutes vaikų naudai 🙂

sausio 12, 2012 at 12:44 pm

Siaip

O man matematika be galo idomi ir be obuoliuku 🙂 Juk trupmenos matematikoje tik maza matematikos dalis. Man matematika yra daugiau nei skaiciai, tai ivairiapusis poziuris i problema, galimi ivairus sprendimo variantai, tai pasitenkinimas issprendus uzdavini ir t.t. galima butu daug visko rasyti. Mano poziuriu standartine mokykla vis tiek turi buti, tik va tevai turi lavinti vaiko pralesni poziuri i visa supanti pasauli. Reikia lavintis visapusiskai ir standartiskai ir nestandartiskai. To kas tikrai domisi, joks sausas mokslas neatmus nuo noro pasiekti dugiau. O jei nora reikia palaikyti specialiomis priemonemis, tai ir nemanau, kad kiekvienam suveiks. Visgi aisku idomiau kai tas mokslas kazkos kitoks.

sausio 12, 2012 at 2:07 pm

Indre

Dar medituoju sita tema ir manau medituosiu ilgai, nes atrandu tai apie ka seniau vis galvodavau. Ir kazkaip vis daugiau pliusu (o gal vien tik juos) randu unschooling’e. Pradedant 45min mokymosi gabalais, baigiant laisvu pasirinkimu kuo dometis.
Pries keleta metu nesidomedama jokia mokymosi filosofija pagalvojau, kad vienas is dalyku, lauziusiu mane mokykloje ir ziauriai trukdziusiu mokytis buvo tas pamoku tvarkarastis ir 45min pamoka. Masciau, kad savo vaikams noreciau tokios mokyklos, kur mazu maziausiai pamoka tematiskai skirtusi viena diena, pvz: viena diena mokinames matematikos (ir obuoliukai, ir uzdaviniai, ir istorijos apie Pitagora ir kt), kita diena lietuviu kalba (ir rasymas ir skaitymas, ir analizavimas, ir pasakojimas), trecia diena istorija ir t.t…
Ka tikrai matau kaip ziauriai didele blogybe dabartineje mokykloje tai yra tas metymas vaiku is vienos pamokos ir temos i kita… tik pradejai isivaziuoti i uzdavini, jau ziurek mintyse, kad uz 15 min teks rasyti istorijos kontrolini. Poto tik apsilai fizinio pamokoj, tuoj ziurek reiks susilus lekt i lietuviu, o pojos susikaupti matematikai. Manau tokia sistema nenaudinga nei mokiniui, nei mokytojui, nei destomo dalyko isisavinimui.

sausio 12, 2012 at 2:45 pm

Vaida

Po trijų vyriausiosios mokymo namuose metų galiu palinkėti stiprybės ir sėkmės, nes ruošiesi daryti tai, kas mūsuose neįprasta. Ypač stiprybės, nes to tikrai prireiks, ypač pradžioje. Viskas, kas neįprasta, mūsų tautiečiams kelia pasibaisėjimą :). Man prireikė beveik metų, kol nustojau skausmingai reaguot į pasibaisėjimo kupinus šūksnius ir pezėjimus apie “socializacijos” trūkumą homeschool’inant vaiką – o dabar ir kitus savo vaikus mokysiu namuose, bent pradinėse klasėse tikrai. O dabartinėse mokyklose didžiausia blogybė tikrai yra ne mėtymas iš vieno dalyko į kitą, o programų paprastėjimas/prastėjimas ir vaikų bukinimas

sausio 12, 2012 at 3:25 pm

Indre

Vaida, ka vadini vaiku bukinimu?
Ir gal gali papasakoti ar uzsiimat homeschool’inimu ar unschool’inimu?
Ar dirbat savarankiskai su vaiku is tu paciu vadoveliu kokie yra mokykloje ir pagal panasia programa ar tiesiog kazkaip kitaip mokotes?

sausio 12, 2012 at 3:30 pm

Indre

Aj ir dar idomu pasirode popieriniai klausimai 🙂
Vaida, kaip jusu seima sutvarke MOKSLEIVIO PAZYMEJIMO klausima ir kitus popierinius dalykus? Ar vaikas turi moksleivio pazymejima, ar kazkaip yra reglamentuota situacija, kad vaikas nelanko mokyklos ir pan? Ar nelankes pradines veliau gales eiti i vidurine?

sausio 12, 2012 at 4:01 pm

gusste

Indre, esu skaičiusi apie mokyklas, kurios sėkmingai dirba pagal sistemą, kad visi dalykai turi būti susieti. Man patinka 🙂 Tarkim vieną semestrą visose pamokose kalbam apie tam tikrą laikmetį. Tada galvoj visai kitaip susidėlioja laiko juosta (išradimai, literatūros kūriniai, etc). Ir matosi įvykių priežastys. Dabar gi pas mus labai padrika viskas…

Vaida, man irgi tie popieriniai klausimai įdomu – ar sunku Lietuvoj susitvarkyti dokumentus, kad oficialiai vaikas galėtų nelankyti mokyklos ir tėvai nebūtų paskelbti asocialiais? 🙂 Jūs homeschoolinat, teisingai supratau? Jei ne paslaptis, kodėl pradėjot? Dėl įsitikinimų, ar vaikas turėjo problemų mokytis “normaliai”.

Siaip, jums akivaizdžiai su mokytoja pasisekė! 🙂

sausio 12, 2012 at 4:19 pm

Vaida

Užsiimam būtent mokymu namuose (homeschool’inimu). O tereikėjo parašyti pareiškimą, kad prašom leisti išmokti xxx klasės kursą savarankiškai, atsiskaitant xx kartų per metus. Tokia savarankiško mokymosi galimybė yra švietimo įstatyme, nors mums iš pradžių ir bandė įrodinėt, kad NEGALIMA :O. O daugiau jokių popierių gi ir nereik – mokinio pažymėjimo vyresnioji ir neturėjo, bet kad jo niekad ir neprireikė :).

Iš pradžių dukra atsiskaitydavo kartą per trimestrą, pernai jau griežtai pasakėm, kad tik metų gale atvesim. Duoda programą (kuri vos ne vadovėlio turinio nurašymas), vadovėlius gali duot, gali ne, nuo mokyklos geranoriškumo priklauso. Atsiskaitymas praktiškai pagal mokyklinius vadovėlius, o paruošt gali kaip nori. Tiesą pasakius, tą medžiagą, kuriai mokyklai skiriama savaitė, galima ramiai per dieną vaikui išaiškinti, “sukramtyti” ir išmokyti. Vadovėliuose, o ypač pratybose, pilna balasto – lietuvių kalbos pratybose užduotys “nuspalvink”, “apvedžiok” – lyg piešimo pamoka būtų.. atrinkdavau tik esminius dalykus.
o bukinimas yra tai, kad vaikų nemoko DIRBTI. vadovėliai vis prastėja, mokoma dirbti “pagal analogiją” – jei uždavinys išspręstas taip, tai ir kitus reik būtent taip spręst, o pasuk užduotį kitu kampu – ir vaikai nebesupranta, nes jų nemokė galvoti. Ir kai tris-keturias klases yra prabimbinėjama, tas noras mokytis ir sužinoti dingsta, o sugebėjimas dirbti neišugdytas, tada ir prasideda tėvų dejavimai, kaip sunkuuuuu, kokie vargšai vaikuuuuučiai, kiek užuoda… Mano vidurinėlės didžiausias nusivylimas po pirmos savaitės mokykloje buvo “Mes ir vėl nieko rimtai nesimokėm” :D.
O iš aplinkinių dažniausia reakcija būdavo “O kaip su socializacija?” (man tas žodis jau kaip keiksmažodis :D). Lyg vaikas, augantis didelėj šeimoj, gyvenantis ne vidury dykumos, lankantis kelis būrelius, staiga užrakinamas savo kambaryje ir su niekuo nebebendrauja…

o dėl vidurinės – taigi kiekvienais metais atsiskaitydavom ir tiek. Pradinėse klasėse gi tik paskutiniais metais pabaigoj žinios įvertinamos lygiais, o perveda visus. Dabar kiek žinau net šiaip mokyklos nelankančių ir nesimokančių negali be tėvų sutikimo antriems metams palikt.
Vyriausioji šiemet pradėjo lankyti mokyklą, be jokių problemų, nors kartais, kai paklausau, ką per kai kurias pamokas veikia, tai pasidaro gaila to praleisto laiko (kaip jums pvz., kompiuterinių terminų žodynėlio perrašinėjimas iš knygos į sąsiuvinį?)

šiaip būtų įdomu susitikt su žmonėm, kurie moko vaikus namie – esam ir girdėję, ir skaitę, kad ne vieni mes tokie “trenkti”, bet kažkaip artimiausioj aplinkoj tai nėr tokių 😀

sausio 12, 2012 at 4:25 pm

Vaida

Va, kol rašiau savo “paklodę”, dar klausimų atsirado 🙂

didžiausia priežastis pradėt mokyti namuose buvo laiko švaistymas. gaila buvo laiko, kurį galima skirti kitiems dalykams. pertvarkėm dienotvarkę (mūsiškės žaidžia šachmatais), skyrėm laiko treniruotėms, muzikos pamokoms (abi didžiosios groja gitara), šokiams. O laiks nuo laiko – pamokoms :D.

O sekėsi merginai mokykloje puikiai, ir dabar neblogai (nors kol kas matau, kad daug kur einasi gerai dėl to namų įdirbio :)). ir laiką išmoko planuoti, ir daug ką pati padaro, nes ir mokydavomės taip: išaiškinu temą, užduodu, ką reik padaryt, per kiek laiko – o paskui kartu klaidas aiškindavomės (skamba beveik kaip gerai žinomam filme: “vyučit’ ot six do six, prijdu – proveriu”)

sausio 12, 2012 at 4:59 pm

Indre

Vaida, aciu uz issamius atsakymus 🙂 O kaip pacios dienos laikas deliojasi? Ar turi kada uzsiimi kazkokiais savais darbais, ar tenka dirbti “namu mokytoja” ir veziojimu i burelius? (neturiu omeny nieko bloga sakydama ‘namu mokytoja’ bet nezinau kaip kitaip ivardinti). Nes kiek is to unschooling klipo kur mergina pasakoja apie savo patirti supratau, kad jos tevai laisvai galejo veikti savo darbus ir nebuvo labai priristi prie nuolatinio vaiku ‘veiklinimo’. Todel pagalvojau ar homeschoolinimas neatima daugiau laiko is tevu, nei pvz unschoolinimas…

Guste, taip taip, butent laiko tekmes ri juostso suvokimas! Nemegau istorijos, nes niekad normaliai nebudavo mokoma kazkas nuo pradziu iki galo, net VDA per keleta metu dailes istorijso kurso nepavyko isigilinti… Ar cia man tokai sistema netinka ar kas, bet negaliu suvokti jei makaluojamasi nuo Egipto, prie siuolaikiniu laiku ir kokio postmodernizmo…

sausio 12, 2012 at 6:56 pm

Vaida

Šiaip kai pradėjau mokyti dičkę namuose, dar buvau “vaiko priežiūros atostogose” (hm, kažkaip atostogom tai visai nekvepėjo :)), dabar irgi, dar mažiausiajam nėra dvejų. Tai visi mano darbai yra namuose. Iš tikrųjų pačiam tradiciniam mokymui (skirtas tam tikras laikas, sėdam ir dirbam) daug laiko neskirdavau, pamokas surengdavau kokius tris kartus per savaitę, ir vieną dieną paprastai skirdavau tik vienam dalykui (matematikai ar lietuvių kalbai). Dar pradinukams reikėjo atsiskaityt pasaulio pažinimą (bet tai čia labai paprasta, trečioj ir ketvirtoj klasėj dukra tiesiog prieš miegą skaitydavo vadovėlį, kas įdomiau – pasiieškodavo plačiau) ir anglų kalbą (čia irgi ne bėda, nes nuo trejų metų visiems vaikams skaitom angliškas knygeles – kiekvieną sakinį išverti, paaiškini, paskui vaikas klauso tos knygelės CD). Tai praktiškai man gaudavosi vos kelios valandos per savaitę “gryno” mokymo. Laimė, vyras gali vežioti vaikus į būrelius, nes kitaip tai būtų tekę daryti man. bet mokant vaiką namie būtų buvę sudėtinga dirbti kažkur biure “nuo-iki”….

o šiaip namų ruošos darbų nieks nuo mano pečių nenuėmė, tai ir tas mokymas natūraliai prisitaiko prie dienos tėkmės. ir vakare visada dar randu laiko savo mėgiamiems užsiėmimams

kiek pasiskaičiau apie unschooling’ą, tai man labai primena tai, ką iš tikrųjų dažnai ir darome su vaikais – prie pusryčių stalo, važiuojant iš kažkur, vakarojant kalbėtis apie tai, kas juos domina, bandyti paaiškinti, klausti jų nuomonės… kitaip sakant, bendravimą :). tik toks momentas – vaikus vis tiek reik šiek tiek nukreipti, prisidėti, negali palikti savieigai (mano nuomone). Vyresnis vaikas jau ir pats gali ir medžiagos susirasti, ir pasidomėti, bet vis tiek, manau tėvų dalyvavimas labai svarbus – tiek nukreipiant teisinga linkme, padedant susirasti informacijos, tiek galų gale pasidalinant tuo atradimo džiaugsmu

sausio 12, 2012 at 9:31 pm

Šarūnė

Yra fainas blogas, net tik apie namini ugdyma, bet ir apie tai skyrelis, Gal Guste bus idomu http://bleubirdvintage.typepad.com/blog/homeschool/
Ideja stipri ir man tik klausimas kaip visokiu dalyku ismokyti vaika. Nes as galeciau apsiimti geografija vien tik 🙂 Bastymas po pasauli didelis pliusas vaikui, nors manau yra ir streso, nors kur jo nera. …Bet stebint U ir ta pusmeti Taline ir trumpas atostogas kazkoks zavus progresas po kelioniu buna… A dar galeciau uostyti, matyti ir ragauti ismokyti, bet kiti dalykai mano smegenyse uzima 45 min su ilgaja pertrauka… ” Dekui ” Siauliu pabaliu mokyklai:)

sausio 13, 2012 at 9:43 am

Indre

Idomu skaityti realu varianta vykstanti Lietuvoje ir tikiu, kad tokiu seimu yra tikrai daugiau.
Mastau, kad siaip viso to, ka gero duoda unschool’inimas galima butu suteikti ir kaip prieda prie tradicines mokyklos, bet vat kaip is tos tradicines isimti ta balasta, ta bukinima kaip Vaida sako, arba laiko gaisima (bent jau tai, kas kiekvienam tevui atrodytu laiko gaisimas). Turbut vidurys ir yra tuomet homeschool, kai vaikas praeina mokyklos kurso dali, ta kuri tevams atrodo reikalinga, o vietoj balasto vaikas mokosi kitaip pazinti pasauli ir mokinasi is gyvenimo…
Kiek esu domejusis, tai mokyklos be skambuciu, 45min pamoku ir kitokio mums manomo ‘blogio’ egzistuoja, ir jose yra labai daug geru dalyku, tik daznai jos privacios ir kainuoja laaabai brangiai. Todel seniau masciau ne apie homeschool, bet apie tai, kaip uzsirdbti ir sutaupyti tiek pinigu, kad vaikai galetu eiti i pazangu siuolaikini darzeli, o veliau i privacia siuolaikine mokykla.

sausio 13, 2012 at 11:26 am

gusste

Vaida, o nekyla noras sukurti tokią tėvų bendruomenę Lietuvoj?

Indre, aš labai sutinku, kad bandant iš mokyklinės sistemos išmesti tai, kas nekokybiška, labai greitai atveda prie homeschoolinimo 🙂 Klaidingai tėvai mano, kad baigs darželį, tada mokyklą, o tada pamokėsim už mokslą universitete. Tyrimai rodo, kad pradėti reikia nuo darželio. Tik va išlaidos tam, ypač jei augini ne vieną vaiką, – ohoho… Paskui mokykla – aš svajoju vaikus leisti į AISV. Nes ten visi motyvuoti, nes ten nesityčioja iš stropių, atsakingų, besistengiančių. Ir mokytojai kitokie, ir sistema kitokia.

sausio 13, 2012 at 11:28 am

gusste

Šarūne, ačiū! Man atrodo, kad tai, ką tu išvardinai, yra labai daug. Iš tikrųjų. Kai U supras, kad mokytis iš knygos yra viena, o iš gyvenimo visai kas kita, toliau galės “varyt” pati savarankiškai.

sausio 13, 2012 at 12:35 pm

waleru

Guste, perskaičiusi tavo įraša pasijutau labai nesmagiai, nepatogiai. Liaudiškai kalbant aš “užsiparinau”. Nes dabar aš sužinojau kaip galėtų pasisekti mano vaikui jeigu aš turėčiau tiek šviesaus proto, ryžto, įsijautimo ir atkaklumo užsiimti unschooling’u. Bet pirmiausia reikėtų programos pačiai, kaip tapti kitaip, nestereotipiškai mąstančiai motinai, kaip man pasikeisti, kad rasčiau savyje jėgų ir užsispyrimo tuo unschooling’u užsiimti. Nuo to ir reikėtų pradėti. Ačiū, kad atverei akis ir privertei listi iš patogaus “nieko nežinojimo” kiauto.

sausio 13, 2012 at 1:50 pm

prokrusto lova

Budapešte yra didžiulis kompleksas vaikams pavadinimu “Csodak Palotaja”. Įstaiga dydžio sulig LITexpo rūmais, pilna visokių galvosūkių, pratimų, mokslinių parodų vaikams visokio amžiaus. Mes ėjom keturi suaugusieji, o praleidom absoliučiai visą dieną ten su tais vaikais. Va taip buvo įdomu! Tik gaila, kad tokios įstaigos įėjimo kaštai dažnai būna gan dideli, ypač didžiajai vengrų daliai…

Visiškai suprantu Jūsų norą vaiką domėtis, skatinti mokytis. Mokykloje turėjau du fizikos mokytojus. Vieno pamokose kaifavau, bet dešimtoje klasėje pasikeitė ir nuo to laiko apie fiziką nebesupratau nieko, nes mokytoja pati nesuprato ką aiškina. Mokytojas, kuris su aistra moko yra retenybė ir aukso grynuolis. dar didesnis grynuolis yra tokie tėvai. Sėkmės Jums ir Jūsų atžaloms. Man beveik 30, o aš dar vis mokausi. Čia gal tik toks neigiamas efektas šitokio smalsumo sužadinimo 🙂

sausio 13, 2012 at 2:07 pm

Zaneta

Guste, labai dekoju uz si israsa. Labai susidomejau ir taip pat pradejau mastyti, ka man paciai reiketu dar papildomai ismokti, kad galeciau tas zinias perduoti savo vaikuciui. Manau, kad pirmiausia reikia pradeti nuo saves.
Idomus sutapimas toks, kad laidoje “Ka manai?” taip pat megino kalbeti apie mokykla. Kokia ji turetu buti.
Jei kas nemate laidos, irasas cia:
http://www.tv3play.lt/play/262421/?autostart=true

sausio 13, 2012 at 3:26 pm

Neturiu aš dar vaikų. Ir tarp draugų dar tik pirmieji žmogučiai atsiranda. Nekalbam mes apie vaikų auklėjimą, tad negaliu rašyti „iš patirties“,o tik kaip stebėtoja galiu pasakyti, ką matau aplinkui save.. o matau standartą, nes taip daug patogiau. Patogiau yra vaiką leisti į darželį ir galvoti, kad ten jis turi išmokti susilankstyti drabužėlius prieš einant miegoti, o ne pačiam to mokyti, patogiau vaiką leisti į standartinę mokyklą ir galvoti, kad mokytojai turi vaiką gerai išmokinti ir atsakyti į visus klausimus, patogiau prekybcentry nupirkti pyragą, nei pačiam gaišti laiką kepant… ir mane varo į neviltį, nes žmonės nebeieško, nebedaro, nebesistengia… kai visos kapines lapkričio 1-ąją būna nukrautos tokiomis pat gėlėmis, tokiomis pat žvakėmis ir tų pačių prekybcentrių, o per kalėdas kas antras ragavo pagal TĄ receptą gamintą silkę, nes TAS receptas buvo TAM žurnale..
o vaikas man visad atrodo labai didelė atsakomybė. Nes suprantu, kad nenorėsiu jo atiduoti į tą standartų pasaulį, kad pati tiek nežinau, o būdama jo mama turėsiu atsakyti į ne vieną klausimą, kad turiu turėti ypatingai daug valios, užsispyrimo ir jėgų nepasiduoti masei, o dirbti, ir kaip teisingai waleru pasake, pirmiausia reikia dirbti man pačiai su savimi, suprasti, nesimėtyti, neeksperimentuoti, o turėti kryptį. Tas waleru minėtas „nieko nežinojimo“ kiautas labai patogus. Aš jame tikrai pasibūnu, bet jei tik imu ir iškišu nosį laukan, tai iš karto galva susisuka nuo minčių, prieštaravimų, klausimų ir pasiblaškius vėl lendu atgal. Neįveikiu savęs. Čia galima vėlgi grįžti prie to, nuo ko pradėjau – ten patogiau… bet reikia dirbti. Ir labai džiaugiuosi jūsų mintimis, norais ir pastangomis vaikui suteikti daugiau ir mokyti gyventi kitaip. Tikiuosi, kad kai ateis mano laikas būti mama, aš jau būsiu išmokusi ieškoti ir dažniau išdrįsiu išlįsti iš patogaus kiauto ir ieškoti atsakymų. Bandykit ir būtinai kalbėkit.

sausio 13, 2012 at 3:40 pm

gusste

Valerija, oi, kaip žinau tą jausmą 🙂 Bet geroji dalis ta, kad kai supranti, jog nenori standartinės sistemos vaiko lavinimui (nors aš nesakau, kad nevesiu vaikų į mokyklą iš viso), taip pat ateina supratimas, kad turi teisę rinktis. Ir svarbiausia, turbūt, čia yra noras. Jei jo bus, kažkaip vis tiek pavyks to vaiko nesugadinti 🙂

Prokrusto lova, ačiū už nuorodą. Dabar renku atsiliepimus ir būtinai padarysiu įrašą su visa info vienoj vietoj. gal pravers keliaujant 🙂

Zaneta, kaip tik ketinau dėti nuorodą, nes tik šįryt peržiūrėjau. Labai teisingas pastebėjimas buvo, kad mokyklos dažniausiai vykdo tiesiog indoktrinizaciją. Atsimenu tokį mokytojos pasisakymą po atsakinėjimo: “tai kiek rašom? dešimtukui moka dievas, devintukui mokytoja, tai tau lieka aštuoni.” Neturiu net ką pakomentuoti. Tada aš tiesiog retoriškai paklausiau, kodėl tuomet yra dešimtbalė, o ne aštuonbalė sistema. Dar patiko Forelės įžvalga apie tai, kad vaikai lavinami būreliuose, tikint, kad tai padės atskleisti jų talentus, tada, kai vaikai būna pavargę. Ir tėvo pasakojimas apie mokyklą Rusijoj. Neprisimenu kurioj šaly (tikėtina, kad Skandinavijoj), bet esu girdėjusi apie mokyklas, kur nefiksuotas mokymosi laikas – t.y. aš galiu gauti atestatą po 13 metų, o kitas po 9 – priklausomai nuo to, per kiek laiko pabaigsime kursą.

Vaida, toj laidoj net psichologė (!) gąsdino dėl socializacijos, bet buvo ir puikių kontraargumentų :)))

sausio 13, 2012 at 3:56 pm

Cepelina

Seniai domiuosi unschoolingu, bet nežinau, ar mano šeimai tai bus teisingas kelias, nenorėčiau, kad paaugę vaikai mane kaltintų, kad dėl tokio mano pasirinkimo, jų svajonės buvo priverstos žlugti. Manau, kad labai svarbu yra atrasti vidurį tarp mokyklos (kuri vaikui duoda labai daug) ir tarp unschoolinimo namuose, kai vaiką bandoma “pakreipti” jį dominančia tema. Reikia suprasti, kad tiek homeschooling, tiek unschooling labai populiarūs Amerikoje, dėl didelio religinių fanatikų skaičiaus, kurie neva nori apsaugoti vaikus nuo išorinio pasaulio, bei todėl, kad Amerika turi vieną prasčiausių mokslo kokybės lygių tarp išsivysčiusių šalių, todėl labiau išsilavinę tėvai geriau moko namuose, nei leidžia į underperfoming mokyklas.

Siūlau pažiūrėti dokumentiką Surfwise – apie šeimą, kurios vaikai buvo unschoolinami. Labai buvo graudu, kai vienas iš tų vaikų (jau vyras), kaltino tėvą, kad jis buvo nusistatęs prieš mokyklą, nes sūnus būtų norėjęs tapti gydytoju, arba viena iš dukterų rodoma vežanti savo vaikus į mokyklą ir tuo metu kalbanti, kad jai labai svarbu, kad jos vaikai eitų į mokyklą.

sausio 13, 2012 at 4:17 pm

gusste

Cepelina, filmą būtinai pažiūrėsiu, ačiū už rekomendaciją!

Kadangi aš į šitą filosofiją gilintis pradėjau nelabai seniai, tai gal dar neįvertinau visų trūkumų. Bet mano supratimu, nei homeschooling’as, nei unschooling’as netrukdo tapti tuo, kuo nori. Yra net įstatymuose numatyta, tereikia prisistatyti į atitinkamas įstaigas tarpiniams žinių patikrinimams ir eik ta, kryptim, kuri traukia. Galų gale, nereikia pamiršti kalbėtis ir girdėti vaiko norus. Jei paauglys nori į mokyklą, o tėvai laiko namie, tai tada netikiu, kad jis pasieks gerus rezultatus, ar ne?
Tiesiog tėvai geriau pažįsta (arba taip turėtų būti) savo vaikus ir gali anksti pastebėti jų polinkius, kol mokykla nesuvienodino visų. Nes šiaip ar taip – mokyklos tikslas išleisti standartinį pilietį, kuris mokėtų ne mąstyti, o tik priimti tai, kas jam sakoma. Bent jau aš matau tokią valstybės poziciją švietimo klausimu.

sausio 13, 2012 at 4:55 pm

Cepelina

Manau, kad ne vien mokykla kalta dėl vaikų suvienodėjimo; didelė kaltė tenka ir tėvams, kuriems atrodo, kad vaikus turi išauklėti ir išmokslinti mokykla bei mokytojai. Džiaugiuosi, kad mano tėvams taip neatrodė ir jie savaitgaliais mus vedžiojo po muziejus, parodas, spektaklius ir kitokias kultūrines (ir nelabai) pramogas bei po mokyklos skyrė daug laiko visapusiškam mūsų lavinimui. Taip pat dėkoju tėvams, kad parinko gerą mokyklą ir daug mus ruošė, kad mes į ją patektume (dar tais laikais, kai į gimnazijas buvo stojamieji egzaminai).

Man labai patinka anglų viduriniosios klasės tėvų požiūris į mokyklą, kai jie kraustosi kas kelis metus vis į kitą vietą, kad jų vaikai patektų į gerą mokyklą ir gautų gerą išsilavinimą. Tuo pat metu, pati besisukiodama tarp angliškų mokyklų, vis dar labai aukštai vertinu lietuviškų mokyklų lygį, kuris angliškam lygiui beveik nenusileidžia (negi man vienai šitaip su lietuviškom mokyklom pasisekė?).

sausio 13, 2012 at 6:04 pm

prokrusto lova

Jei jau renkate duomenis apie mokslo muziejus, tai esu girdėjus apie šį:
http://www.science.edu.sg/Pages/SCBHome.aspx

Barselonoje yra Akvariumas. Yra net metiniai abonentai vaikams/šeimai į šį muziejų. Ten pilna visokios veiklos, ne tik ekspozicijų. http://www.aquariumbcn.com

Mano draugai keliavo aplink pasaulį su savo mokyklinio amžiaus sūneliu ir pasirinko jį kelionės metu mokyti patys. Lietuvoje tokį žingsnį turbūt pasmerktų kone kiekvienas. Štai kaip jiems pavyko ir štai ką jie pamatė:

http://aroundtheworldwithandroid.blogspot.com/

Sėkmės ir įkvėpimo!

sausio 13, 2012 at 6:55 pm

Gabrielė

Pagaliau pagaliau ir Lietuvoje kažkas apie tai prabilo! yyy!

sausio 13, 2012 at 9:56 pm

Vaida

gusste, man psichologai joks autoritetas :D… nors kai vyras pirmąsyk nunešė pareiškimą (dukra buvo mėnesį palankiusi antrąją klasę), tai jam senoji direktorė pasiūlė nueit pas psichologą :D.. nes pas mus pasirinkimas dažnai yra kažkur kitur, ne šitoj konkrečioj vietoj/mokykloj/ir t.t., o jei nori rinktis, tai matyt jau reik psichiką pasitikrinti…

Deja, kalbant apie bendrą mokyklų lygį – nors gal geriau reiktų kalbėti ne apie mokyklų, o apie švietimo sistemos lygį, turiu pasakyti, kad jis apverktinas. Būtent, išleidžiamas “standartinis” pilietis, būtent taip, o ne kitaip, nagrinėjantis tam tikrą tekstą, būtent taip, o ne kitaip, sprendžiantis tam tikrą užduotį ar paruošiantis tam tikrą darbą.

Dar toks įdomus pastebėjimas: kai pirmąsyk parašėm pareiškimą ir nebeleidom dukros į mokyklą, direktorės argumentas buvo – kaip gi ją ne PEDAGOGAS mokys, taigi čia žmonės VPI baigę, taigi.. na atsiprašau, turėdama aukštąjį išsilavinimą, pradinių klasių kursą galiu užsimerkusi išdėstyti. O būdama filologė, ne prasčiau už kokią pradinių klasių mokytoją, bandžiusią mano vaikui per patikrinimą paaiškinti, kad dialoge DRAUDŽIAMA rašyti šauktuką, jei yra žodis “pasakė”, galiu išmokyti lietuvių kalbos.
Daugelis dalykų išmokstama natūraliai, per bendravimą, tėvų pavyzdį. Iš (liūdnos) patirties, klausinėdama vaikų, ką jie veikė ir apie ką kalbėjo per pamokas, galiu pasakyti, kad daug laiko yra skiriama niekam, balastui, laiko užpildymui. juk reik kažkuo užimti vaiką bent iki pirmos-antros valandos.. Ir bjauriausia, kad to “užpildo” kokybė abejotina. Na atsiprašau, antroko klausinėt, kas sako “mū”, o kas “au” per muzikos pamokas – čia darželio lygis, geriau aš nuvešiu vaiką į privačią pamoką, kur jis išmoks groti/dainuoti/susipažins su muzika ne paviršutiniškai, o iš esmės.

Iš kitos pusės, suprantu, kad toks požiūris idealistiškas. Ir iš tiesų tai sunkus darbas, nuolatinis… ir ne kiekvienas gali sau tai leisti, nes iš tikrųjų tai prabanga nedirbti, vežioti vaikus po įvairius būrelius, samdyti mokytojus, lavinti..

beje, pati nesu skaičiusi, bet viena iš draugių pasakojo apie mokymo namuose propagavimą Rusijoje, kai mamai, mokiusiai savo vaikus, buvo mokamas atlyginimas, kad ji mokytų ir kitų vaikus namuose. Oficialiai.
Yra ir nemažai puslapių rusų kalba, ir savitarpio pagalbos grupių – nes iš tikrųjų, gi būtų smagu susitikt su tokiais pat “išsišokėliais”, surengt bendras pamokas (ne viską gi žmogus ir moki :)), išvykas…

sausio 15, 2012 at 9:31 am

renata

Kaune yra Vaikų literatūros muziejus. Nors tai ne mokslo muziejus, bet jo organizuojamos edukacinės programos labai liuks visai šeimai. Labai nudžiugino net 26 kostiumai, kuriais apsirengus pasijauti pasakos herojumi, žodžiu rekomenduoju būtinai 🙂

p.s. Pritariu Vaidai. Pati esu pedagogė, todėl žinau kaip sunkiai kelia skiriasi netradicinės idėjos, nesvarbu net jei jos ir labai puikios…………

sausio 15, 2012 at 9:42 am

renata

O dar apie muziejus- puikus technikos muziejus yra Šveicarijoje, Liucernoje. Labai patiko, kad tai interaktyvus muziejus- vaikams galima visur ilipti, paliesti, pažiūrėti ( lėktuvai, televizijos studija ir panašiai) gaila, kad taip toli…….. http://www.verkehrshaus.ch

sausio 16, 2012 at 12:54 am

Aistė

Na, o Vilniuje yra Energetikos ir technikos muziejus… Pažįstu devynmetį, kuris senelį tempė ten antrą kartą.

sausio 16, 2012 at 12:57 am

gintė

man patiko!! ir straipsnis labai labai, ir ne savo rašalus KOKONE skaityt po ilgo laiko, ui, kaip patiko 😉
tik nesibaigiančios šių metų vaikų snargligės ir naktiniai kosuliai neleido parašyti žmoniško komentaro (o juk norisi visos “paklodės”, l.įkrito Vaidos žodis).
tai, tiesą sakant, tos ligos ir visiškas nukvakimas beslaugant du pacientus dar labiau suveržė smegenis: o kaip su, tarkim, namų mokymu, jei vienas iš “mokinių” serga ir reikalauja nuolatinio dėmesio, o kitas bando mokytis? kaip rasti laiko (ir fizinių, jau nekalbu apie kitokias) jėgų mamai-mokytojai? o jei suserga (neduok, Die…) ji pati, kas pavaduos? kalbu ne apie dieną ar dvi…
o iš tikrųjų, visokie tokie “skūlingai” man gresia net l.rimtai, todėl turiu (bandau) turėti nuomonę ir privalau rasti tų jėgų ir laiko. aš manau, kad labiausiai toks neformalus (beje, LT ir skirto privalomąjį ugdymą į formalųjį ir ne, mūsiškis vis papuola į tą neformalų divizioną, nes čia visi: ir spec. ugdymo įstaigos, ir pvz. Valdorfo m-klos ar daržai “po tuo straipsniu papuola” ;))) tinka to visų čia aptarto standarto “pakraščiams”, t.y. l.gabiems arba raidos bėdų turintiems vaikams. kad reiktų ir paprastoj m-kloj plotui skaičiuoti formulę aiškinti ir realiai klasę matuojant žingsniais, vizualiai rodant, o ne šiaip raidžių ir skaičių kratinį įkalti, tai nėr ko aušint burnos. aš turbūt abejoju VISŲ mokinukų sąmoningumu ir imlumu, o gal ir jų tėvelių kompetencija. remiuosi l.minimalia ir baisiai seniai buvusia savo pedagogine praktika ir asmenine patirtim. vaikui, kuris nesuvokia abstrakčių sąvokų, jokia mūsuose įprasta mokykla ar pedagoginė sistema netiks. jis liks už borto, kiti gabumai, tikrai nebus lavinami, nes jis neperšoks bendros, programų ir vertinimo nustatytos kartelės. tai, kas skambiai vadinama SOCIALIZACIJA, virs raguotu velniu: patyčiomis, žūtbūtiniu bandymu prisitaikyti. o tada laiko mokytis ar noro sužinoti nebeliks, visos jėgos ir dėmesys bus skirtas išgyvenimui. čia l.konkreti vieno mano bičiulių berniuko (14m.) istorija. dabar mokomas namuose (tik moko mokytojai, ne mama), dažnai viena diena ir skiriama vienam dalykui (ir Valdorfo m-klose pan.), mokoma individualiai, jo tempu.
mums patiems teks įjungti visą turimą ir įmanomą kūrybiškumą imantis Liu mokslų. jau dabar reikėtų… kartais pavyksta, kartais ne. ir ne tik dėl to prakeikto tempo, laiko deficito, prioritetų makalynės ir dar krūvos subjektyvių (objektyvių) priežasčių. tiesiog, mano galva, mokyti, ugdyti turi turėti PAŠAUKIMĄ. rimtai. be patetikos čia. kaip iš kunigų seminarijos anksčiau ištrenkdavo “dėl pašaukimo stokos”, taip turėtų mesti ir iš visų pedagoginių (eee… kas beliktų? 😉 juk čia stojama dažnai kitur netilpus, netikus, o einama į m-klas dirbti, kitur darbo ir didesnio uždarbio neradus, ko čia stebėtis paskui siaubais “šulėse”??). ir tas pašaukimas yra iš aukščiau duotas arba ne, jo neišsiugdysi, negausi su diplomu, neišmelsi l.prireikus. be to pašaukimo tik šauksi ant vaikų, kai nepavyks kas nors, neužteks kantrybės, nuoseklumo, negalėsi “bėgti maratono”, nes ugdymas gi ne savaitės reikalas, be jo tik suksiesi kaltės (kad ir dėl tingėjimo…) ir abejonių (art tikrai aš čia gerai darau, ar viską moku, ar nenušaus paskui paaugę vaikai už tokius “eksperimentus”?) karuselėj.

o bendrąja prasme, manau, tas “anskūlingas” gi su daraktorių laikais Lietuvoj pasibaigęs naminis – maminis mokymas-nemokymas, nieko super naujo. visad sakiau, kad kažkaip specialiai vaikų nemokysiu, tiesiog gyvensiu, tiesiog leisiu jiems maltis šalia, rodysiu pasaulį ir kasdieninius darbus ir jie pasiimsi visa, ką turi pasiimti patys. che, bet Dievui pasirodė, kad to maža, sugalvojo man kitokių užduočių.

ir dar. visų neformalių ugdymų esmė – orientacija į procesą, neišryškinant rezultato. rezultatai ir taip būna, pagrindinis – vaikai užauga laimingi, nesidrasko dėl karjeros ir popierinių dalykų, jie įsimena svarbius dalykus visam gyvenimui ir sugeba juos pritaikyti tam gyvenime. todėl, jei kieno nors tikslas po tokio unschooling’o yra prestižiniai universitetai ir pan., tai čia jau kita, ta formalioji pusė, gal merkti nagų į tokius neformalumus neverta?
nu, va, “paklodė” komentarų 🙂

sausio 16, 2012 at 12:00 pm

gusste

Ginte, čia ne šiaip paklodė, čia king size paklodė 🙂 Į tavo klausimus, tikiuosi, atsakys Vaida iš savo patirties. Man atrodo, jei nekalbam apie kraštutinius atvejus, kai tėvai ar vaikai “iškrenta” labai ilgam laikui, tai bėdos nėra. Kiek atsimenu save, pvz. ketvirtoje klasėje, grįždama po mėnesio atostogų su plaučių uždegimu, pasivijau per 2 dienas namuose. Ir tikrai ne nuo aušros iki sutemų sėdėjau prie knygų. Atsisėdau, persiskaičiau, pasitikslinau su tėčiu ir grįžus jau nuo pirmos dienos rašiau kontrolinius ir gavau kiaurus penketus.

Dėl tų “pakraščių” – man atrodo, kad jei kokybiškai tradicinę mokyklą apeitų “viduriuko” tėvai, dažnu atveju “viduriukas” netruktų pereiti į “pakraštį”. Savo vaikui to norėčiau, nes kol kas jis man atrodo labai jautrus. Žinios tai viena, bet bijau ir pedagogų, kurie gali “užblokuoti” norą stengtis. Mane pradinėse klasėse dailės ir muzikos klausimais “pakonsultavo” kaip reikiant. Nenoriu to savo vaikams.

Pašaukimą turėti būtų ne pro šalį. Bet gal jį kompensuos noras pasiekti tikslą? Nes gi iš tikrųjų, kiek tų dirbančių mokytojais turi pašaukimą? Man tas “pedagoginis” visai negroja – būna, kad baigusios pedagoninį burnas vaikams klijuoja. Vadinasi, mokytojo esmė yra kitur.

Labai gerai, kad užsiminei apie procesą vs rezultatą. Mano galva galvoja, kad rezultati nebus geri, jei procesas nekels malonumo. O mokyklose vaikai spaudžiami dėl rezultatų, nes mokytojoms svarbu turėti ką įrašyti paskutinėje grafoje. Daugumai mokytojų. Jei vaikas pajus malonumą mokytis, tai be problemų išsilaikys viską, kad patektų į universitetus. Bet man pirmiausia rūpi, kad vaikas būtų savimi, savim pasitikėtų ir jaustųsi laimingas.

Ir dar tos vemt verčiančios frazės apie vaikų ruošimą. Su vienu man imponuojančiu žmogum kalbėjom apie tai. Darželinukai pabaigę darželį eina į paruošiamąją grupę, kad būtų paruoši mokyklai. Gal vertėtų tuomet peržiūrėti darželių programas, jei reikia papildomų metų, kad vaikas galėtų eiti į mokyklą? Juk mokytis reikia nuolat, o ne paskutinę minutę kaip kokiam tik egzamino pažymiu suinteresuotam studentui? Paskui mokykla ruošia gyvenimui 🙂 Ruošia taip, kaip kas moka ir kaip kas supranta (mano ir mano sesės laikais mokytojų ir tėvų pažiūros labai dažnai skirdavosi, todėl nebuvom labai “patogios”). Ta beletristika apie išskrendančius paukščius iš turbūt kiekvienų išleistuvių oficialiosios dalies… Galima pagalvoti, kad iki 18 metų vaikas ne gyvena, o tik ruošiasi. Puikus požiūris. Nenuostabu, kad sunku dirbti, kai manai, kad pas tave ateina ne tiesiog smalsus ir mažiau patirties turintis žmogus, o iš esmės bukas padaras, durnelis. Kadangi aš apie savo vaikus galvoju daug geriau, tai ir atsikasiau iki minties apie mokymąsi namuose.

sausio 16, 2012 at 12:43 pm

Vaida

kalbant apie ligas – tfu tfu, dar nebuvo, kad visi atkristų kartu ir ilgam – aišku, jei suserga vienas, žiūrėk ir kiti lengvesne ar sunkesne forma prisijungia (o kai jų cieli keturi… :D).
Bet man tas naminis mokymas dar tiko ir tuo, kad gali pats pasireguliuot, ką, kaip ir kada daryti – būdavo, kad ir savaitę su dukra nė neatsiversdavom vadovėlių… Tik vienas labai svarbus momentas, apie kurį visada užsiima netradicines (t.y., nemokyklines) mokymo formas taikantys žmonės: tai neturi būti tik vieno iš tėvų požiūris/užsiėmimas/siekis. Antroji pusė turi palaikyti – bent morališkai.

Pašaukimo mokyti aš neturiu :). Bet gyvenimas privertė. Sunkiausia turbūt nugalėti save, kaip Gintė teisingai parašė, savo abejones (“ar nenušaus paskui vaikai” :)))) ir aplinkinių požiūrį. Iš pradžių sunku, atrodo kaip čia kasdien neskirsi laiko, o jei ką pražiūrėsi, o jei.. o paskui susidėlioja kažkokia tvarka, tam tikras ritmas, galų gale, matai, kad su matematika nekas – skiri dieną-dvi-savaitę vien matematikos uždaviniams, matai, kad lietuvių kalbos užduotis kremta kaip riešutus – praleidi neįdomias temas ar parenki sunkesnių užduočių. Toks savotiškas kūrybinis procesas 🙂

gusste, va būtent, man irgi keistokai ta paruošiamoji klasė atrodo. Iš visų mano vaikų tik vyriausioji lankė darželį – tiesa, su darželiu pasisekė, lankė Montessori (reikėjo skubiai pradėt vest į darželį, valstybiniuose aišku vietų trimetei neatsirado, pradėjom vest į Montessori ir daugiau nieko neieškojom). Tai išėjo į mokyklą mokėdama ir skaityti, ir rašyti – tiesa, pati labai norėjo, o ir tas išmokimas buvo toks be prievartos, savaime. Vidurinioji ilgai nesidomėjo nei raidėmis, nei skaitymu, o paskui teko išmokti užrašyti šachmatų partijas – taip buvo išmokta tiek, kiek tuo metu reikėjo, o paskui po truputį išmoko ir skaityti. Išėjo į mokyklą nelankius nei darželio, nei paruošiamosios klasės, bet skaičiuoja, rašo ir skaito puikiai. Nekalbant apie išlavintą atmintį :D. Ir šiaip, gi dabar paruošiamosios klasės nebėra privalomos – ateina į tą pirmą klasę labai skirtingo lygio vaikai, ir visus moko vėl nuo pradžių…

sausio 20, 2012 at 11:25 am

Asta

Sveikos, šalia Stockholmo yra smagus ir įdomus muziejus vaikams ir suaugusiems. Vadinasi TomTits Experimentas. Mes buvom žiema ir visiems labai patiko vasara turėtu būti dar įdomiau, nes jie turi ekspozicija lauke. http://www.tomtit.se/english/

sausio 23, 2012 at 12:02 am

Sniega

Nepaprastai įdomus įrašas vaikų ugdymo tema “rankdarbių” bloge 🙂
Linkiu neprarast entuziazmo. Man irgi rūpi, kaip išverst unschoolingą? ne-mokymas?.. nemokyklinimas? 🙂
O diskusija irgi nepaprastai įdomi išsivystė. Ypač Vaidos patirtis ir požiūris buvo lyg nušvitimas – tai, pasirodo, nebūtina Amerikoj gyvent, kad taip vaikų gyvenimą sutvarkytum!! 8)

sausio 25, 2012 at 10:19 am

laura

Super! Visiskai jums pritariu. Jau seniai galas atejo isisenejusiai, netikusiai, “tradiciniai” mokymosi sistemai. Tiek mokyklose, tiek universitetuose. Gerai, kad yra panasiu temu, zmones bent jau kalba, o anksciau ar veliau tos mintys ir kalbos materealizuosis ir ivyks pokycisi. Esamos mokymosi sistemos naudingos ne vaikams, o valstybei. Patys prisiminkite, kiek procentu ziniu panaudojate dabar is mokyklos. As turbut tik 20% 😦 O ir nemoko ten svarbiausiu dalyku. Apie seimos svarba, apie santykius seimoje, apie meile, draugyste, apie LAIME, vyru, moteru (berniuku, mergaiciu) psichologija. Juk sie dalykai turetu busi svarbiausi, o jiem teskiriama gal valandele, kita etikos ar tikybos pamokoje ir zinoma vaiku visai nesudomina. Galvojama, kad siu dalyku zmones ismoks savaime. O mokoma daug nereikalingu. Visu pirma yra vaiku tipai ir dauguma vaiku linke i kazka, vieni i kuryba, kiti i moksla-filosofija, treti i versluma. Nors dabar jau yra ir ketvirtas tipas-neziniuku 😦 Vaikai arba tevai turetu pagal vaiko tipa rinktis destomas pamokas ir didinti arba mazinti ju skaiciu (cia gal ne pradidene klasese, bet gal siek tiek velesnese). O dabar tiek vaikas linkes i menus, tiek i matematinius sugebejimus turi praktiskai vienodas pamokas. Su siaubu prisimenu matematikos pamokas (buvau linkus i menus) kur niekaip nieko nesuprasdavau, ir siu ziniu iki siol nepanaudoju, tos sudetingos teoremos, lygtys man visiskai nereikalingos, tie metai veltui praleisti ir ne tik veltui, jie labai traumavo mane, kaip vaika, psichologiskai. Savo vaikam patirti to neleisiu.
Ir siaip manau, kokia kelione i kita krasta, vaikui butu gal net naudingiau negu sedejimas mokyklos suole (bent jau tos “tradicines” mokyklos). Labai dziaugiuosi, kad pamazu atsiranda alternetyviu mokyklu, bent jau girdejau, kad ruosiasi jas isteigti, sviesus zmones (is eko bendruomeniu ir pan.). O siaip geriausi mokytojai vaikams-tevai.

vasario 12, 2012 at 3:00 am

Ieva

Dėl muziejų – kaip čia buvo minėta viename komentare, Vilniuje prie Mindaugo tilto yra ganėtinai nuostabus Energetikos ir technikos muziejus. Mūsų darželinukai prieš kelias savaites ten lankėsi, įspūdžių KAAAAAAALNAS! Viską savo rankom bandė, keisčiausius procesus matė. Tas muziejus – ne vienam kartui nueiti. Tikrai norėsis pakartoti 😉

vasario 13, 2012 at 7:37 am

Simona

Oj, super, na ir praleidau tokį įrašą! Super!
O mokslo muziejus (laaabai šaunus, orientuotas į vaikus, bet patinka ir suaugusiems, su daug interaktyvo, kol Lietuvoje trūksta bet kuriam muziejuj) yra Amsterdame….

vasario 14, 2012 at 9:50 pm

Eglė