Pastaruoju metu, kai tik turiu laisvą minutę, lendu į internetą ir skaitau skaitau skaitau. Esu apžavėta unschooling’o. Taip, žinau – nuo tų vertinių visiems bloga. Bet VLKK kol kas šiuo klausimu tyli. Todėl, jei kas nors gali pasiūlyti normalų unschooling vertimą į lietuvių kalbą, būsiu dėkinga.

Taigi, gilinuosi ir galvoju, kad būtų buvę daug paprasčiau, jei mano I būtų pradėjus eiti į normalų lopšelį-darželį, o apie vaikų edukavimą būčiau norėjusi žinoti tik tiek, kiek rašo lietuviški tėvams skirti žurnalai. Bet aš nenorėjau paprasčiau – norėjau kokybiškiau. O tada logika, nuojauta ir įvairios aplinkybės susuko galvą taip, kad dabar jaučiuosi metus sau nemenką iššūkį. Atgal į patogaus nežinojimo teritoriją grįžti nebeįmanoma, o pirmyn eiti reikės nežmoniškai daug pastangų. Nesitikiu, jog pavyks šia filosofija vadovautis nuosekliai, bet labai stengsiuos, kad bent dalis viso to atsirastų I ir N gyvenime.

Kas tas unschooling’as? Tai yra (dabar vartantys akis gali įterpti “dar viena”) vaikų ugdymo filosofija. Nesumaišykite, nors pavadinimai panašūs, mano galva, su homeschooling’u ji turi daug daugiau skirtumų nei panašumų. Pastarajam, turbūt, niekada nesiryžčiau.

Kuo jis ypatingas? Tuo, kad siūlo apeiti tradicinės mokyklos mokymo programą. Esmė ta, jog vaikų nereikia mokyti, reikia leisti jiems mokytis patiems. Tėvų pareiga – sudaryti vaikams sąlygas mokytis per natūralią gyvenimo patirtį. Tada sulauksime didesnio susidomėjimo ir kur kas geresnių rezultatų. Jokių mūsų mokymo sistemai įprastų suvaržymų, sėdėjimo suoluose žiūrint kitiems į nugaras ir priekyje stovinčią mokytoją, jokių apribojimų mokytis laike (man tos 45 minutės visada atrodė arba sąmoksliškai ilgos, arba nesąžiningai trumpos) ir jokių tradicinių mokytojų (man labai patiko žodžiai “jei mokytoją gali pakeisti kompiuteris, jį reikia pakeisti”). Lieka tik žaidimai, namų ruoša ir įvairios socialinės sąveikos.

Perspėsiu, kad filosofija turi labai daug kritikų ir ją pritaikyti praktikoje reikia ypatingo tėvų ryžto. Neturiu tikslo (ir dar nesu tiek įsigilinus), kad galėčiau jums pateikti išsamų sąrašą už ir prieš, bet gal mano mintys ir kelios uždegančios nuorodos sumotyvuos jus pasidomėti patiems.

Netikit, kad tai gali veikti, kad galima apsieiti be mokytojų? Aš skaityti išmokau savarankiškai, būdama penkerių, iš Komjaunimo tiesos. Apie tai, kad tai absoliučiai joks stebuklas ir kad susidomėję dvylikos metų vaikai gali savarankiškai perprasti net DNR molekulių replikacijos (???) pasėkmes, mano taip mėgstamuose TED pristatymuose kalba ir unschooling’o apsėstas mokslininkas Sugata Mitra. Būtinai pažiūrėkit.

Tai va, mano 2012 m. tikslų sąrašas visai kitoks nei ankstesniais metais. Dauguma punktų dabar apie tai, kokia noriu būti santykyje su vaikais, ką jiems noriu parodyti arba kaip sudaryti sąlygas jiems mokytis kitaip nuo mažens.

Noriu daug kelionių, nes tikiu, kad kelionėse nuo įspūdžių vaikai subręsta, pasikeičia. Jose įgytos žinios niekada neprilygs informacijai iš vadovėlių. Suskaičiuoti keičiamą valiutą – matematikos pamoka. Orientuotis žemėlapyje – geografija. Istorija, biologija, dailė, etika, tikėjimas, kalbos, kūno kultūra – reikia tik uždegti juo noru mokytis. Aš noriu, kad mano vaikai gyvūnus pažintų ne vien iš knygelių. Kad pamatytų, kiek kartų už juos yra didenis dramblys ir suvoktų, kas yra dykuma. Kad užuot sėdėję suvaržyti ir tylūs kaip pelės po šluota, drąsiai keltų jiems aktualius klausimus ir gautų profesionalius atsakymus. Pvz. kaip nuo žemės pakyla boingas ir kaip toks didelis ir sunkus laivas plaukia, o ne skęsta. Kad skaičiuoti mokytųsi ne iš nuobodžių vadovėlių – juk matematika yra unikali smegenų mankšta ir visai nebūtinai nuobodi! Žinoma, mokykloje man taip neatrodė. Bet juk mano mokytoja aiškindama trupmenas niekada nebuvo atsinešus obuolių, kad parodytų, kaip 3 padalinti 5 draugams… O jūs atsimenat ką nors smagaus apie matematiką?

Arba va. I darželyje atliko bandymą ir grįžus vakare entuziastingai pareiškė, kad ledas tirpsta greičiau, jei ant jo užpili druskos. Tą vakarą jai daviau daug druskos neštis į vonią. Pirma paragavo ir konstatavo, kad labai sūru. Tada išsiaiškinom, kaip atskirti rupią ir smulkią druską. Tirpinom ir ragavom jūros vandenį. Braidėm po jūrą, kad akmenukai masažuotų padukus ir, kol druska tirpo, rinkom gintarus. Išsiaiškinom, kas dar būna sūru (ašaros, prakaitas). I prosenelė gyvena Druskininkuose. Galvojom, kodėl miestas taip vadinasi (girdėtumėt jos įžvalgas…). Visa motorika ir visi pojūčiai buvo pajungti. Galų gale reikėjo žiauriai ilgai valyti grindis vonioje, bet dabar ji žino, kad šitas indas didesnis už tą ir kad iš jo visas vanduo netilps aname inde, o išbėgs per viršų.

Na va, kaip tikra pelėda pradėjus kalbėti apie savo pelėdžiuką nuklydau į detales, o tiesiog norėjau paklausti, ar jūs gerai išmanot fiziką? Aš buvau mokoma ne fizikos, o teksto atpasakojimo. Tikrų eksperimentų buvo vos keli per visą fizikos kursą. Ir dėl to apmaudu. Man ir istorija nebuvo labai įdomi, kol 11 klasėj su mainų programa išvažiavau į Vokietiją ir kasinėjau buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje. Po to bet kokie skaitiniai apie Pasaulinius karus visai kitaip lindo į galvą.

Tęsiant apgailestavimų seriją – labai gaila, kad pas mus neatkeliauja muziejų ekspozicijos, skirtos edukuoti vaikus ir kad Lietuvoj nėra mokslo muziejus. Bet yra daug kur Europoje ir, jei neklystu, net visai netoli – Estijoj. Tad laikas keliones planuotis pagal naujus kriterijus 🙂 Beje, LNDG šiuo metu vykstančioje parodoje radau informaciją, kad Sovietų sąjungoje ± 1968 m. buvo pristatytas mokslų muziejaus sukūrimo planas. Bet… kažkam kažkodėl netiko ir projektas nebuvo įgyvendintas. O aprašyme ir vizualizacijoje iš esmės visa tai, kas ir dabar laukia aplankius mokslo muziejus abipus Atlanto. Dar vienas ech…

Taigi, jei susidomėjot, suraskit laiko pasigilinti į šitą filosofiją. Ir bent fragmentais įgyvendinti tai su savo vaikais. Svarbiausia, kad jie prieš pakliūdami į mūsų mokymo sistemą būtų pajutę žinių troškimą, laisvę užduoti rūpinus klausimus, gauti/rasti atsakymus ir išreikšti save. Skeptikams galiu pasakyti, kad konkurencija su savimi yra puikiausias variklis, tam visai nereikia 25 klasiokų ir viešo pažymių vidurkių reitingo trimestro gale. Tikiu, kad taip besimokančių vaikų progresas bus stulbinantis. Ir kad jiems gyventi realiame pasaulyje bus kur kas įdomiau. Jei kadanors pasiryšiu tai įgyvendinti ne fragmentais, o pilnai – būtinai papasakosiu atskirame bloge 🙂