Taip. Abriedukai. Vis dar bandau atspėti, kokį ir kokios kalbos žodį čia taip reikėjo sudarkyti, kad išeitų paprasčiausių miltinių “ežiukų“ mandras pavadinimas. Che, bet tai – vėl mūsų vilkijiškės vaikystės vardai ir aidai, todėl neverta ieškoti jokios prasmės ir logikos ;).

Recepto nėra. Na, argi čia RECEPTAS: sauja miltų, truputis varškės ir vandens, žiupsnis druskos… Tiesiog reiktų užsimerkti ir pabandyti įsivaizduoti kaulėtas susirūpinusios moters rankas, minkančias kietoką tešlą. Pokaris. Gausi šeimyna. Beribė fantazija virtuvėje…  Na, gerai, gerai, kai mes augom ir lapnojom tokį kulinarinį šedevrą, jau buvo brandaus socializmo ir visuotinio deficito laikai. Bet gi fantazijos tuomet irgi oho-ho kokios reikėjo!! Abriedukus, kaip ir visus virtinukus gamindavo tik mūsų krikštamotė. Terlos daug, o valgis labai rimtu vis tiek nelaikomas (ne mėsa gi…). Bet tik ne vaikams. Juk vaikystėje “meniu“ galėjo būti pan. toks: blynai, lietiniai, virtinukai, varškėtukai, abriedukai… 🙂

Taigi, iš tos kietesnės nei vidutinė tešlos reiktų prignaibyti gabaliukų kaip pusė nykščio ir per antrą (ne aštrią) bulvinės tarkos pusę priraityti, va, tokių grožių:

Virti pasūdytame vandenyje panašiai kaip makaronus.

O paskui, DĖMESIO, gaminti padažą. Tiesą sakant, dėl tokio pikantiško derinio čia ir įsibrukom (gamino ir fotografavo Šarūnė) su turbūt iki skausmo pažįstamų ežiukų-abriedukų vaizdu. Mūsų krikštamotė abriedukus (ir tik juos, šiukštu, jokius kitus miltinukus!) patiekdavo su …kiaušinių padažu.

Na, padažu sunku būt’ pavadinti, tiesiog kiaušiniene. Maždaug po kiaušinį kiekvienam valgytojui, pusė stiklinės pieno (čia 3 kiaušiniams), juodųjų pipirų ir poros labai plonų piršto ilgio bryzelių rūkytų lašinukų. Į keptuvę sumesdavo lašinukus, palaukdavo kol pradės nuo karščio lydytis ir kvepėti, tada spirgučius ištraukdavo (“pokaris“ gi, galima panaudoti dar kam nors ;)) ir suleisdavo kiaušinių-pieno plakinį. Skubiai maišydavo, tuo pat metu dar su kuo nors aptardavo kaimynės Kristinos palaidą gyvenimą, ir kiaušinienei išleidus “sultis“, sukrėsdavo keptuvėn jau išvirtus dar karštus abriedukus. Pakepdavo, kol jokio skysčio nebelikdavo ir rikteldavo mums, kad jau laikas mazgot rankas. Man patikdavo GERAI pakepinti (o tai reiškia, pašildyti) abriedukai. Ech, tada nieko nežinojau nei apie sveiką mitybą, nei apie lėtinį gastritą…

Šarūnė kiaulių “bijo“ :P, pas mus namuose jų irgi nė su žiburiu nerasi (net šuo jautiena šeriamas..), taigi, esu tikra, kad šie vaizdeliai net nekvepia spirgais. Greičiau jau gi sviestu. Ir gerai, juk net folkloras turi kisti, gyventi… Tik tuomet “padažą“ reiktų pasūdyti.

Vietoj epilogo. Prisiminiau šį valgį ir seniai atsiųstas nuotraukas turbūt mąstydama apie savo krikštamotę – super pamaldžią moteriškę mergautine pavarde. Prisiminiau, kaip ji mus tį-į-į-į-sdavo į Vilkijos bažnyčią vakarais, kai rodydavo “Labanakt vaikučiai“ arba sekmadieniais, kai gaujos miestelio vaikų iš pat ryto žaisdavo slėpynių savaitgalį nedirbančiame vaikų darželyje ant kalno. Pykdavom. Rėkdavom. Meluodavom, kad skauda pilvus, “miegodavom“ sekmadieniais iki sumos (vidudienio mišių), Šarūnė yra pasprukusi iš bažnyčios per vidurį pamaldų, o kai pasivijusi trilinka krikštamotė tyliau už  tylą paklausė, kur jau ji slimpinanti, ta visa gerkle užbliovė: “Man šalta!!“  “Šalta, -alta, -alta, taaa… aaa…“ – nuaidėjo psiaudogotikiniais skliautais. Neabejoju, tuomet atsisuko VISOS davatkos, o kažkas tą minutę būtų mielai prasmegus kiaurai girgždančias grindis… Bet lauke – saulė, vasara, gyvenimas. Šaltų mūrų viduje – amžina prieblanda ir baugus smilkalų kvapas, mano pernelyg lakią fantaziją atrišantis aidas ir suakmenėjęs laikas. Ir kietos grindys vaikiškiems keliams trumpomis kojinėmis. Ir nesuprantama kalba (salve, salve, kyrie, kyrie… amen…). Ir nesuvokiami paaiškinimai, ką čia veikiam, kodėl dabar turim nuobodžiauti, užuot šokinėjusios per gumytę skverelyje.  “Taip darė mano mama, taip reikia, taip gerai“ – manęs neįtikino. Pamenu net savo ir sesers krikštynas klebonijoje ir klaikų nusivylimą: tie krikšto marškiniai – žydrai išpuošta balta suknelė… vienpusė!!! Bandydama įgrūsti galvą, susivokiau – dirbtina, negalima ja pasipuošti… Protesto vardan skubiai pamiršau kaip žegnotis. Ir į klebonijos kiemą mane stumte “buldozeriu“ nustūmė…

O visas šis sentimentų kratinys vien dėl to, kad rytoj pati tapsiu krikštamote. Ar vilksiu dukterėčią bažnyčion? Ar virsiu abriedukus? Ginte, geriau pasirepetuok kaip žegnotis, nes ryt lenkas kunigas ištrenks per slenkstį tokią cicilikę…

P.S. o! jau ištrenkė…