Taip. Abriedukai. Vis dar bandau atspėti, kokį ir kokios kalbos žodį čia taip reikėjo sudarkyti, kad išeitų paprasčiausių miltinių “ežiukų“ mandras pavadinimas. Che, bet tai – vėl mūsų vilkijiškės vaikystės vardai ir aidai, todėl neverta ieškoti jokios prasmės ir logikos ;).
Recepto nėra. Na, argi čia RECEPTAS: sauja miltų, truputis varškės ir vandens, žiupsnis druskos… Tiesiog reiktų užsimerkti ir pabandyti įsivaizduoti kaulėtas susirūpinusios moters rankas, minkančias kietoką tešlą. Pokaris. Gausi šeimyna. Beribė fantazija virtuvėje… Na, gerai, gerai, kai mes augom ir lapnojom tokį kulinarinį šedevrą, jau buvo brandaus socializmo ir visuotinio deficito laikai. Bet gi fantazijos tuomet irgi oho-ho kokios reikėjo!! Abriedukus, kaip ir visus virtinukus gamindavo tik mūsų krikštamotė. Terlos daug, o valgis labai rimtu vis tiek nelaikomas (ne mėsa gi…). Bet tik ne vaikams. Juk vaikystėje “meniu“ galėjo būti pan. toks: blynai, lietiniai, virtinukai, varškėtukai, abriedukai… 🙂
Taigi, iš tos kietesnės nei vidutinė tešlos reiktų prignaibyti gabaliukų kaip pusė nykščio ir per antrą (ne aštrią) bulvinės tarkos pusę priraityti, va, tokių grožių:
Virti pasūdytame vandenyje panašiai kaip makaronus.
O paskui, DĖMESIO, gaminti padažą. Tiesą sakant, dėl tokio pikantiško derinio čia ir įsibrukom (gamino ir fotografavo Šarūnė) su turbūt iki skausmo pažįstamų ežiukų-abriedukų vaizdu. Mūsų krikštamotė abriedukus (ir tik juos, šiukštu, jokius kitus miltinukus!) patiekdavo su …kiaušinių padažu.
Na, padažu sunku būt’ pavadinti, tiesiog kiaušiniene. Maždaug po kiaušinį kiekvienam valgytojui, pusė stiklinės pieno (čia 3 kiaušiniams), juodųjų pipirų ir poros labai plonų piršto ilgio bryzelių rūkytų lašinukų. Į keptuvę sumesdavo lašinukus, palaukdavo kol pradės nuo karščio lydytis ir kvepėti, tada spirgučius ištraukdavo (“pokaris“ gi, galima panaudoti dar kam nors ;)) ir suleisdavo kiaušinių-pieno plakinį. Skubiai maišydavo, tuo pat metu dar su kuo nors aptardavo kaimynės Kristinos palaidą gyvenimą, ir kiaušinienei išleidus “sultis“, sukrėsdavo keptuvėn jau išvirtus dar karštus abriedukus. Pakepdavo, kol jokio skysčio nebelikdavo ir rikteldavo mums, kad jau laikas mazgot rankas. Man patikdavo GERAI pakepinti (o tai reiškia, pašildyti) abriedukai. Ech, tada nieko nežinojau nei apie sveiką mitybą, nei apie lėtinį gastritą…
Šarūnė kiaulių “bijo“ :P, pas mus namuose jų irgi nė su žiburiu nerasi (net šuo jautiena šeriamas..), taigi, esu tikra, kad šie vaizdeliai net nekvepia spirgais. Greičiau jau gi sviestu. Ir gerai, juk net folkloras turi kisti, gyventi… Tik tuomet “padažą“ reiktų pasūdyti.
Vietoj epilogo. Prisiminiau šį valgį ir seniai atsiųstas nuotraukas turbūt mąstydama apie savo krikštamotę – super pamaldžią moteriškę mergautine pavarde. Prisiminiau, kaip ji mus tį-į-į-į-sdavo į Vilkijos bažnyčią vakarais, kai rodydavo “Labanakt vaikučiai“ arba sekmadieniais, kai gaujos miestelio vaikų iš pat ryto žaisdavo slėpynių savaitgalį nedirbančiame vaikų darželyje ant kalno. Pykdavom. Rėkdavom. Meluodavom, kad skauda pilvus, “miegodavom“ sekmadieniais iki sumos (vidudienio mišių), Šarūnė yra pasprukusi iš bažnyčios per vidurį pamaldų, o kai pasivijusi trilinka krikštamotė tyliau už tylą paklausė, kur jau ji slimpinanti, ta visa gerkle užbliovė: “Man šalta!!“ “Šalta, -alta, -alta, taaa… aaa…“ – nuaidėjo psiaudogotikiniais skliautais. Neabejoju, tuomet atsisuko VISOS davatkos, o kažkas tą minutę būtų mielai prasmegus kiaurai girgždančias grindis… Bet lauke – saulė, vasara, gyvenimas. Šaltų mūrų viduje – amžina prieblanda ir baugus smilkalų kvapas, mano pernelyg lakią fantaziją atrišantis aidas ir suakmenėjęs laikas. Ir kietos grindys vaikiškiems keliams trumpomis kojinėmis. Ir nesuprantama kalba (salve, salve, kyrie, kyrie… amen…). Ir nesuvokiami paaiškinimai, ką čia veikiam, kodėl dabar turim nuobodžiauti, užuot šokinėjusios per gumytę skverelyje. “Taip darė mano mama, taip reikia, taip gerai“ – manęs neįtikino. Pamenu net savo ir sesers krikštynas klebonijoje ir klaikų nusivylimą: tie krikšto marškiniai – žydrai išpuošta balta suknelė… vienpusė!!! Bandydama įgrūsti galvą, susivokiau – dirbtina, negalima ja pasipuošti… Protesto vardan skubiai pamiršau kaip žegnotis. Ir į klebonijos kiemą mane stumte “buldozeriu“ nustūmė…
O visas šis sentimentų kratinys vien dėl to, kad rytoj pati tapsiu krikštamote. Ar vilksiu dukterėčią bažnyčion? Ar virsiu abriedukus? Ginte, geriau pasirepetuok kaip žegnotis, nes ryt lenkas kunigas ištrenks per slenkstį tokią cicilikę…
P.S. o! jau ištrenkė…
Komentarų: 21
Comments feed for this article
13 rugpjūčio, 2010 4:36 pm
Rasa
Žiauriai norėčiau paragauti 🙂 Pagamink Ginte ir pakviesk , p-r-a- š-a-u ….
13 rugpjūčio, 2010 4:44 pm
gintė
Rasa, dar gramatines žioplas klaidas iš įrašo žvejoju, o tu jau abriedukų užsimanei!!
gerai, pagaminsiu 😉
būtinai. va, viena tokia elžbieta atsižaisiu ir išvirsiu 😉
13 rugpjūčio, 2010 4:52 pm
bea
ooo, abriedukus aš po šiai dienai kartais darau, tik tokio varianto su kiaušiniu negirdėjau – būtinai reiks pabandyti!
nuostabios foto ir nerealus tekstas 🙂
gražių krikštynų, ginte!
13 rugpjūčio, 2010 5:06 pm
Šarūnė
Nieko tokio, labiau susidirbti kaip as negalesi. Per savo vestuves persizegnoti nelabai pavyko, o per Liu kriksta zvakes neturejau, eee krikstamote.. Jo baznycia slidus reikalas, o per prievarta tisti vaikai, kaip taisykle laksto nuo jos toli.. Bet zinai man visada patinka baznycios varpai, del to kad ju iki soties prisiklausem, gyvenant kitoj gatves pusej nei baznycia, t.y baznycios kieme:) Nors kai pagalvoji kodel jie skambedavo, kai budavo laidotuves arba misios, tai ir nezinau ka galvot….Kaip bebutu Vilkija paliko toooooki kapitala … Kad be jos butu nyku iki nykumo, ir baznycia, ir daug matytu pagrabu ir cigonu pirtis ir Nemunas, keltas…
13 rugpjūčio, 2010 5:27 pm
Siggy
ežiukaiii! 😀
13 rugpjūčio, 2010 5:35 pm
Rasa
Ginte, aš nepamiršiu tavo pažado 😉
13 rugpjūčio, 2010 8:59 pm
moreaboutmatt
Super abriedukai!!! Net nežinojau, kad į jų tešlą kaiušis nesideda.. Vat kodėl man jie vis pasileidžia :))
O jau epilogas tai iš viso dešimt balų :))))
13 rugpjūčio, 2010 8:59 pm
dee
ahaha. pas mus vadinami ‘birbyzais’
13 rugpjūčio, 2010 9:01 pm
Agnė
Super abriedukai!!! Net nežinojau, kad į jų tešlą kaiušis nesideda… Vat kodėl man jie vis pasileidžia :))
O jau epilogas tai iš viso dešimt balų :))))
15 rugpjūčio, 2010 7:10 pm
Minerva
Abriedukai!!! Mano vaikystės maistas – kaip ir švilpikai, minkštainiukai, leistinukai ir dar kažkas tokio mielo, Vilkija kvepiančio 🙂
p.s. Skaitau ir neatsiskaitau – taip gerai žmonės ir vietos bei patirtys pažįstamos…
18 rugpjūčio, 2010 12:57 pm
saule_ petunija
mano teorija (nuo vaikystės):
abriedukai yra nuo apriedėti ar tai apridenti. Nes iš esmės tešlos gabaliukas yra apridenamas ant atbulos tarkos. Kadangi tas apridėjimas šiaip jau tešlai atsitinka per prievartą, dėl to abriedukas turi spyglius. Nes bando gintis:) iš čia ir ežiukas:))) nu ir dar ežiukas dėl to, kad atrodo kaip ežiukas.
19 rugpjūčio, 2010 3:14 pm
waleru
Ginte, man tie tavo tekstai apie Vilkija taaap skaniai susiskaito, niam niam. Gal tau ne dailininke reikejo tapti?..
19 rugpjūčio, 2010 5:30 pm
gintė
Valerija, kuo? virėja? 😉
Saule Petunija, išsamus traktatas apie abriedukų pavadinimo kilmę – pusvalandį kikenau 🙂
och, tikrai l.miela, kai kažkas yra ragavęs tavo vaikystės… minkštainiukų:))) buvo ir tokie, tikrai tikrai. ir leistinukai… vaje, gal Vilkijos vaikus vien miltais ir temaitino?? bet užtai, užaugo gražuolės, kaip tos gėlių mergaitės šventoriuje per Onos atlaidus, a’ne, Minerva ;):)..
20 rugpjūčio, 2010 9:03 pm
Asta
Abriedukai! Pas mus namie šitie atseit ežiukai tik taip ir tevadinami nuo pat vaikystės mano ir dar anksčiau. O kaip mes juos su mama mėgom! Paskui kažkaip po truputį pamiršom… Ačiū už priminimą 🙂
21 rugpjūčio, 2010 7:12 pm
Indrė
100 metų tokių nevalgiau… Pas jus taip jauku ir viskas man močiutę primena, et…
24 rugpjūčio, 2010 11:04 pm
Jurga
Ale recepte kiausinio tikrai reikia! 🙂 Kitaip – palaida bala..
25 rugpjūčio, 2010 10:23 am
gintė
Jurga, jei negailima varškės – jo, reikės, kad kas “surištų“, bet mūsuose iš įpročio ar kažkokios pagarbos “aniems laikams“ viskas buvo taupoma (?). nors gal čia tiesiog krikštamotės įsitikinimas, kad kiaušinis virtinukų tešlą kietina, o iš miltų, vandens ir tiesiog poros šaukštų varškės (tik dėl minkštumo, net ne dėl skonio) minkomą tešlą paprasčiausiai reik nepatingėt ilgiau paminkyt… iš to minkymo apskritai būdavo daromas kone kultas – tokiam l.l. garsiam mūsų giminėj varškės pyragui tešla minkoma būdavo visą amžinyyyyybę ;). jei tiek laiko neturit, vadovaukitės savo nuojauta ir varškės-miltų-kiaušinių proporcija.
Indre, juk tu irgi savy nešioji gabaliuką Vilkijos… tavo prosenelė (ir mano pirmoji auklė) Aleksandra buvo puiki šeimininkė, o močiutė Kunigunda – apskritai mano atminty likusi švaros ir jaukumo, ramybės ir sviestinių sausainių Fėja ;). jauti jų genus? 😉
25 rugpjūčio, 2010 11:17 pm
Jurga
Ai va, kur suo pakastas – taigi varske tik del kvapo! Tada sutinku, kad gali gautis “nepasileide“. As aukso vidurio “eziuku“ gamyboje neatrandu kol kas, nes jei dedi kiausini gaunasi kietoki, tada mazinu miltus, bet tuomet jau tik saukstu kabinu ir i verdanti vandeni…. :))
28 rugpjūčio, 2010 8:46 pm
egidija
man vat įdomu kuom tos krikštynos baigės.. gi pati už savaitės krikštamote tapsiu (antrą kartą, vieną jau užauginau kažkaip, šešiolikinį, tai jau primiršus visus žvakių ir pan. reikalus).
o mūsų mama prie briedukų (dar vienas pavadinimas!) sviesto ir grietinės padažiuką darydavo, su geru žiupsniu druskos.
31 rugpjūčio, 2010 10:27 am
Tomas
Hmmm, na mes tokius dalykus su varske jau varskeciais vadinam, o abriedukai tai tiesiog miltu ir vandens tesla. Aisku jie buna kietesni nei varskeciai, bet padarius spyrgu padaza isvis liuks… 🙂
2 rugsėjo, 2010 3:26 pm
Indrė
Jei nejusčiau, nesiimčiau vis bandyti kepti pūzdrų (su tešla viskas gerai – beliko įveikti kremo paslaptį) 🙂 teks matyt tiesiogiai pas tetą Viliją keliaut ir žiūrėt kaip ji buria iš močiutės receptų knygelės…