Ilgas pavadinimas ir ilga pasaka apie svajonių išsipildymą, meškinų (ir ne tik jų) metamorfozės. Pradėsiu iš toli, nes net meškų istorijos turi priešistorę. Man ji prasidėjo susipažinus su šios…
…knygos autorėmis prieš 6-erius metus, kaip tik prieš Kalėdas.
Rasą pirmą kartą pamačiau sėdinčią ant senovinio lagamino, kaip vėliau paaiškėjo, pilno jos siūtų meškiukių. Ji kantriai laukė, aš tradiciškai vėlavau. Buvo pirmosios mugės išvakarės, o ji – pirmoji mano mugiautoja, tokia ištikima meškinams ir šitam KOKONO balaganui, kad negaliu atsistebėti ir atsidžiaugti. O Eveliną sutikau vienos įmonės šventiniame spektaklyje vaikams, kai ji vieną saviškį supo ant rankų, tuo tarpu kitas bandė nukąsti kažkokį eglutės laidą. Po kelių metų mūsų visų keliai vienaip ar kitaip susikirto Valdorfo vaikų darželyje, ir aš visad žinojau: viena “meškinauja“, kita – eiles rašo. O paskui Rasa išvažiavo gyventi į Olandiją, Evelina – į Kiniją. Abi išsiruošė paskui savo vyrus, pačios pasišaipo, “lyg dekabristų žmonos“. Vieną vakarą pakalbinau tas dekabristes stebuklingu teleportaciniu būdu – feisbuke, kurį kinai lyg ir uždraudę savo šalyje (?), bet negi tai kliūtis?…
Ai, taip, šito labai rimto interviu priežastis – šiemet mugėje bus jau ne Rasos meškiai gyvai, o… knygynėlis. Štai kokie tie rankdarbių virsmai.
****
– {Evelina} Pirmą kartą Rasai leptelėjau kovo mėn., o vasarą jau turėjome pluoštą istorijų ir piešinių. Aš išvakarėse – porą savaičių iki to leptelėjimo – pasakiau keliems žmonėms, kad noriu būti istorijų pasakotoja ir….štai!
– O kiek laiko užtrunka ta svajone įtikinti kitus?
– {abi duetu} Mums labai pasisekė su leidėju! Neturėjome daug laiko paieškoms – tik kol trumpai vasarą buvome abi Lietuvoje. Nusiuntėmė į kelias leidyklas, o “Tikra knyga“ iš karto atsakė ir dar iki Rasos išvykimo gėrėme šampaną.
(Čia pokalbis kažkur nuburbuliuoja šampano tema visai į pūdymus ir netolimą ateitį.)
– Tai Rasa piešia savo pačios siūtus “gyvus“ meškius, o Evelina istorijas kurpia jau pagal juos?
– {Evelina} Kol Rasa nepiešė, tai istorijos manęs nelankė. Va, kai piešti pradėjo…
– {Rasa} Aš tai jau kuris laikas galvoje brandinau mintį, kad norėčiau pasakojimų. O Evelina tarsi iš daungaus nukrito.
(Bum!)
– {Rasa} Mintis gimė tik tada, kad paradėjau piešti. Pirmas buvo meškius Albertas, pasaka apie jį.
– {Evelina} O paskui jau priklausomai nuo situacijos: arba imdavau nuotrauką ir man istorija bac, arba sugalvoju idėją ir ieškau po Rasos katalogą, kuris gi snukutis tam tinka. Man net vardų neteko garbės sugalvoti, visus meškinus Rasa pati pakrikštyjo.
– {Evelina} Tai, kad “veeeža“! Viskas kažkaip lengvai, paprastai einasi, viena kitą pagiriam, kai nusibosta laukti – paguodžiam, palaikom. Duetu lengviau. Todėl ir knygos viršelyje autorės dvi.
– {Evelina} Su mintimi. Ne šiaip sau! (juokiasi)
– {Rasa} Su neįkyriu moralu, kaip kažkas labai gražiai pastebėjo.
– {Rasa} Mes, kaip mamos apie savo vaikus – negalime būti objektyvios, mes gi pačios įsimylėjusios tas meškių istorijas.
– Na, gerai, o kaip gi puodai-bliūdai, vaikai, namų visi keturi kampai? Gal viso to nebėra ir dabar pats metas nerti į meškinų istorijas visa galva?
– {Rasa} Mano vaikai beveik užaugo. Aš, ekonomistė, visai nesiejau savęs su piešimu. Kad ir kaip ne saldžiai klojosi pati pradžia čia, Olandijoje, vyro gimtinėje, bet turiu pripažinti, kad tik čia ir galėjau pradėti piešti, iki tol Lietuvoje visur lėkte-bėgte…
– {Evelina} Pritariu! Lietuvoje buvau taip užsidirbusi, kad vakare tik iki lovos nušliauždavau ir “atsijungdavau“, o Pekine gavau laiko kaip brangią dovaną. Laiko sau. Kažins ar Vilniuje būtų pavykę parašyti tas istorijas. Aišku, galiu ir indus plaudama jas kurti, čia man lengviau nei Rasai.
Och, nepaklausiau, kodėl knyga pavadinta Lubinų Labirintu! Tiek to, šios dvi užsieninės žvaigždės bus mugėje kitą sekmadienį jau nuo 10val. ryto, galėsite patys pakalbinti, nes gi dabar jas jau pažįstate asmeniškai, chi, chi…
Komentarų: 10
Comments feed for this article
30 lapkričio, 2014 2:59 pm
Mia Schmidt
Nagi smagu, kad vis pasitaiko tokiu momentu, kuomet pasaulis su jo dideliais gabaritais buna va ir patampa mazyciu… du zmogeliukai (ir dargi abu asmeniskai zinomi: Rasa patapusi mano l. miela virtulia drauge, o su Evelina kadaise dirbta vienoje firmoje…) gyvenantys uzumaryje, skiriami kontinentu ‘sudeliojo’ knygute ir dar lietuviskai. Maciau vienos is istoriju ‘juodrastini’ varijanta ir labai dziugauju, tiek uz sekminga abieju autoriu kurybini dueta(!!!), tiek uz skaitytojus.
30 lapkričio, 2014 3:16 pm
gintė
Mia, 100% sutinku!
30 lapkričio, 2014 9:25 pm
gintė
2 dienas bandžiau susitarti su wordpress’ o formatavimu, nepavyko…
gal kas žinot, kaip padaryti, kad padidinus tarpus tarp eilių, jie ir būtų padidinti?
1 gruodžio, 2014 3:59 am
Evelina
Mia, čia turėtų prieiti Rasa ir paklausti (ne pirmą kartą): ar yra kas nors, su kuo tu nedirbai? :)))
1 gruodžio, 2014 8:25 am
gintė
:D, su manin ne 😉
1 gruodžio, 2014 11:49 am
rasosmeskiai
Aš jau kaip Kindziulis “čia priėjo Kindziulis..“ Pamenat tokį?:D
O interviu, tai buvo nerealus, o surašei Ginte, dar nerealiau. Ir kaip tau taip išeina? 🙂
Dėkui!
1 gruodžio, 2014 8:06 pm
Mia Schmidt
I Rasai ramybes neduodanti klausima atsake Ginte ;D
1 gruodžio, 2014 9:06 pm
rasosmeskiai
Na, ji labai greita, tai ir atsakė iš karto, kad jokie Kindziuliai čia nesišlaisytų 😀
2 gruodžio, 2014 6:58 pm
magic
aš čia apie tuos wordpress’o tarpus, reik įrašo laukelį perjungt į “tekstinis“ (yra virš redaguojamo įrašo teksto laukelio pasirinkimai “vaizdusis“ ir “tekstinis“) ir sudėti į reikiamas vietas va šitokį kodą & n b s p ; (visi šeši simboliai be tarpų)
2 gruodžio, 2014 8:05 pm
gintė
oi, kaip AČIŪ – nė už ką nebūčiau sugalvojusi…