4 dienos iki mugės. Vaikai ir vaikams

Kiekvienais metais, vienaip ar kitaip Kokonas susijęs su vaikais. Ir šie metai tokie. Sikorskių šeimyna augina net 9 įvairaus amžiaus vaikus. Turime prašymą ir tikimės, kad kiekvienas Kokono draugas prisidės prie jo įgyvendinimo.

Prašome paremti SIKORSKIŲ šeimyną drabužiais ir daiktais.
Šeimyna augina tokio amžiaus vaikus:
1metų berniukas – 1;
2,5 metų mergaitė – 1;
4 metų berniukai – 2;
5-8 metų mergaitės – 5.
Turite švarių, tvarkingų, nesudėvėtų drabužių ir avalynės nurodyto amžiaus vaikams ir esate pasirengę juos padovanoti Sikorskių šeimynai? Atsineškite su savimi į mugę gruodžio 6 dieną.
Šeimynai pravers ir lavinamieji, stalo žaidimai (būtinai pilnos komplektacijos).
Esame labai labai dėkingi už draugiškumą!

---

O mugėje daiktų ir dalykų vaikams galėsim su vežimu vežti!

Pradedant knygomis, kurių atveš leidykla Burokėlis. Knygos, kurios pradžiugins ir princesių, ir trolių mylėtojus.

Pažįstu vieną berniuką, kuris gintaro karolius ant kaklo nešioja visus metus. Ir sako “Jie man duoda sveikatos“. Tokių svekatos davėjų Kokono mugėje galėsite rasti pas Cozy Amber.

Daktelinė tikrai pasirūpins saldžiais vaikų sapnais ir minkštais jų patalais.

 

O sapnus gaudys Wild Winds sapnų gaudyklė.

O kad nesušaltų maži pupuliai jiems tikrai pravers šiltos kepurytės ir megstukai, kurių primezgė Dalu.

 

Prie gražaus megztinuko reikia ir gražaus papuošimo. Mažoms mergytėms ir jų kasytėms Dash dash lankeliai su burbulais bus patys tinkamiausi.

O maži džentelmenai greičiausiai neatsisakys pasipuošti tokiu vyrišku papuošalu  ID ženkliuku iš DogTag. Į tokį ženkliuką galima įrašyti pačią svarbiausią ir reikalingiausią informaciją.

Iliustratorė Laima Marija į mugę atvažiuos nešina plakatais. Ne bet kokiais, o abėcėliniais. Naudingas dalykas tiems, kurie pradeda pažintį su raidėmis ir tiems, kurie su jomis seniai draugauja.

Ugnė pasiuvo meškinų kompaniją. Ir ne tik meškinų, tik štai jie nusprendė pasirodyt, kaip geriausi vaikų draugai ir sapnų saugotojai.

O visai mažiukams vaikiukams gal tiktų toks mažas zuikis? Kad miegelį saugotų ir nuo baubo po lova apgintų.

Kiti metai – beždžionės ir apie tai garsiai skelbia Medinis Arkliukas. Kuris į mugę atšoliuos ir tokių beždžionėlių visą vežimą atsiveš.

Paskui su tuo vežimu galėsim namo vežtis kalėdines dovanas.

O jei trūksta super herojų, Naminė krautuvėlė tokių turi. Nežinau kas čia toks, gal Zoro-Katinas-Kaukėtasis Kiškis? Bet esu tikra, kad ne vienam ir ne vienai jis būtų geriausias žaidimų draugas.

O jei reikia draugo, telpančio į delną? Tokį galima rasti pas VoDi. Ne tik meškutį ar pelėdžiuką. Net stirniuką galima turėti ir nešiotis su savimi.

Apsikabinam draugą ir keliaujam į svečius. Pirmiausia – pas dramblius.

O paskui – medaus mainytis su meškinais. Leidykla Tikra knyga šias knygas atveš į Kokono labdaros mugę.

Kokonas ieško savanorių, jei nori toks būti, rašyk mums žinutę Facebook!

Su Kokonu galima draugauti Facebook

Pasižymėti, kad dalyvauji Kokono labdaros mugėje galima čia. Ten pat reikėtų ir draugus pakviesti.

 

Vilnius – Olandijos lygumos – Pekinas – Lubinų labirintas

Ilgas pavadinimas ir ilga pasaka apie svajonių išsipildymą, meškinų (ir ne tik jų) metamorfozės. Pradėsiu iš toli, nes net meškų istorijos turi priešistorę. Man ji prasidėjo susipažinus su šios…

…knygos autorėmis prieš 6-erius metus, kaip tik prieš Kalėdas.

Rasą pirmą kartą pamačiau sėdinčią ant senovinio lagamino, kaip vėliau paaiškėjo, pilno jos siūtų meškiukių. Ji kantriai laukė, aš tradiciškai vėlavau. Buvo pirmosios mugės išvakarės, o ji – pirmoji mano mugiautoja, tokia ištikima meškinams ir šitam KOKONO balaganui, kad negaliu atsistebėti ir atsidžiaugti. O Eveliną sutikau vienos įmonės šventiniame spektaklyje vaikams, kai ji vieną saviškį supo ant rankų, tuo tarpu kitas bandė nukąsti kažkokį eglutės laidą. Po kelių metų mūsų visų keliai vienaip ar kitaip susikirto Valdorfo vaikų darželyje, ir aš visad žinojau: viena “meškinauja“, kita – eiles rašo. O paskui Rasa išvažiavo gyventi į Olandiją, Evelina – į Kiniją. Abi išsiruošė paskui savo vyrus, pačios pasišaipo, “lyg dekabristų žmonos“. Vieną vakarą pakalbinau tas dekabristes stebuklingu teleportaciniu būdu – feisbuke, kurį kinai lyg ir uždraudę savo šalyje (?), bet negi tai kliūtis?…

Ai, taip, šito labai rimto interviu priežastis – šiemet mugėje bus jau ne Rasos meškiai gyvai, o… knygynėlis. Štai kokie tie rankdarbių virsmai.

****

– Nagi, tai kiek laiko užtrunka svajonę parašyti, nupaišyti ir atspausdinti?

– {Evelina} Pirmą kartą Rasai leptelėjau kovo mėn., o vasarą jau turėjome pluoštą istorijų ir piešinių. Aš išvakarėse – porą savaičių iki to leptelėjimo – pasakiau keliems žmonėms, kad noriu būti istorijų pasakotoja ir….štai!

– O kiek laiko užtrunka ta svajone įtikinti kitus?

– {abi duetu} Mums labai pasisekė su leidėju! Neturėjome daug laiko paieškoms – tik kol trumpai vasarą buvome abi Lietuvoje. Nusiuntėmė į kelias leidyklas, o “Tikra knyga“ iš karto atsakė ir dar iki Rasos išvykimo gėrėme šampaną.

(Čia pokalbis kažkur nuburbuliuoja šampano tema visai į pūdymus ir netolimą ateitį.)

– Tai Rasa piešia savo pačios siūtus “gyvus“ meškius, o Evelina istorijas kurpia jau pagal juos?

– {Evelina} Kol Rasa nepiešė, tai istorijos manęs nelankė. Va, kai piešti pradėjo…

– {Rasa} Aš tai jau kuris laikas galvoje brandinau mintį, kad norėčiau pasakojimų. O Evelina tarsi iš daungaus nukrito.

(Bum!)

– {Evelina} Ir vieną dieną taip lyg netyčia FB po piešiniu parašiau, kad jos meškiai prašosi istorijų. Ji sako: “Rašyk“.
– {Rasa} Mintis gimė tik tada, kad paradėjau piešti. Pirmas buvo meškius Albertas, pasaka apie jį.
– {Evelina} O paskui jau priklausomai nuo situacijos: arba imdavau nuotrauką ir man istorija bac, arba sugalvoju idėją ir ieškau po Rasos katalogą, kuris gi snukutis tam tinka. Man net vardų neteko garbės sugalvoti, visus meškinus Rasa pati pakrikštyjo. 

– O meškinai istorijose vienas kitą pažįsta? Pasakos tęstinės?

 – {Evelina} Pirmoje knygoje dar nelabai.

– PIRMOJE??! Kiek gi jų jau?

 – {Rasa} Bus ir antra, o tiksliau jau yra istorijos antrai… Ir dalis piešinių. Žodžiu, čia – serialas.

– Nieko sau…

 – {Rasa} Aha, mes greitos!
– {Evelina} Tai, kad “veeeža“! Viskas kažkaip lengvai, paprastai einasi, viena kitą pagiriam, kai nusibosta laukti – paguodžiam, palaikom. Duetu lengviau. Todėl ir knygos viršelyje autorės dvi.

– O kiek istorijų pirmoje knygoje?

– {Evelina} 6. Dvi iš jų – lyg duoklė mus priėmusioms šalims, dabar tik pačiai tai toptelėjo. Kaip visada, pirma Rasa pasiuvo pandą, tada nupiešė, o tuomet ir istoriją apie kinus ir meškas gimė…

– O kiek iš viso piešinių, Rasa?

(čia Rasa dingo skaičiuoti iliustracijų, o mudvi su Evelina spėjome pasidalinti vaikų nuotykiais ir meškiškais sutapimais – vieną Rasa netyčia pataikė pavadinti retu Evelinos dukters vardu. “Aišku, teko tą mešką įsigyti ir Abigailei gimtadienio proga, va, ką tik, padovanoti…“ – juokiasi.)

O įvairaus dydžio piešinių knygoje, pasirodo, esama apie 70. Ačiū, Rasa, kad vargai ir suskaičiavai…

– Ar skaitė judviejų vaikai? Kas “testavo“ knygą?

– {Rasa} Na, aš skaičiau savo “mažajam“, jam 12… Sakė, patiko.

– {Evelina} Mano vyresnėliui tarsi neįdomu, bet mačiau, kad klausėsi, o dukrai (9m.) patiko, prašė skaityti ir ne po kartą. Man tos ir istorijos prasidėjo, kai savo vaikams pasakodavau įvairias, tai iš vaikystės, tai iš spaudos. Porą kartų prastus vaikų poelgius teko pailiustruoti istorijomis ir suveikė  stipriau, nei koks moralas. Paskui aš tą ir meškiams pritaikiau.

– Aha, vadinasi, pamokančios tos meškų istorijos, ne šiaip pramoginės? 

– {Evelina} Su mintimi. Ne šiaip sau! (juokiasi)

– {Rasa} Su neįkyriu moralu, kaip kažkas labai gražiai pastebėjo.

– O vertybės, kaip čia pavadinti, amžinosios, retro? Ar šių dienų aktualijos? Dabar madinga adaptuoti klasiką, išravėti, kad “politiškai korektiška“ būtų…

– {Evelina} Vertybės čia amžinos kaip Didžioji giria…

– {Rasa} Baimė, melas, draugystė…

– {Evelina} …kitoniškumas…

– {Rasa} …buvimas savimi.

– Oho, varot unisonu!

– Taip, viena pradedam sakinį, kita – baigiam. Gi nuo kovo “kartu“ gyvenam! – kikena, nebesuprantu kuri…

Paskui vėl kūmučių pokalbis nuslysta apie tai, kuri labiau į mešką panaši, kad meškinai – tai liga, ja užsikrečiama lengvai ir visam gyvenimui.

Abi nusprendžia, kad, ne, nieko “neravi“, nepritempia savų istorijų prie aktualijų, net nėra tikros, kad žino, kas šiuo metu aktualu vaikams arba kokia turėtų būti socialiai korektiška knyga. Prisipažįsta, kad labai patiko pats procesas, pradžioje viena tik svajojusi, o kita net negalvojusi, kad visa tai pavirs kažkuo tikru.

– Bet ir rezultatas patiko? Ar jau čiupinėjote pačios tą knygą?

– Labai patiko! Net nesitikėjom! Dizainerė labai puikiai viską sudėliojo! – vėl vienu balsu džiūgauja abi. – Bet dar atspausdintos knygos rankose nelaikėme – tik šią savaitę laukia kelionė Lietuvon ir susitikimai knygynuose Vilniuje ir Kaune.

– Kas dar išsirutuliojo iš tos knygos: atvirutės, apss’as…?

– Bus atvirutės, apie el. programėles nepagalvojome, tiesą sakant, labai jau modernu…

– O kas tai – knyga skaitymui ir mylėjimui ar graži, labai tinkama dovanojimui?

– {Evelina} Skaitymui! Nuolatiniam, ne po kartą. Istorijos neilgos, ir skubantys tėvai ras laiko.
– {Rasa} Mes, kaip mamos apie savo vaikus – negalime būti objektyvios, mes gi pačios įsimylėjusios tas meškių istorijas.

– Tada dar viena provokacija. Pratęskit: “Lubinų labirintas“ patiks, jei patinka: a) “Kakė Makė“ b) “Mikė Pūkuotukas“ b) “Nulėpausis ir Striukumbukas“.

Abi nusprendžia, kad gal Mikės gerbėjams labiausiai patiks, o paprašytos įvardinti mėgiamus autorius ir jų įtakas savo kūrybai, privardina visko nuo brolių Grimų pasakų iki…Bartono filmų ir čia pat pakrizena, kad nei vienas iš tų pasaulinių genijų “lubinų“ knygoje nėra niekaip juntamas. Rasa ilgiau užsisvaigsta prie Beatrix Potter piešinių ir K.Grahame “Vėjo gluosniuose”, prisimena, kaip širdis ir rankos drebėjo muziejuose, besigilinant į B.Potter ar A.A.Milne knygos originalias iliustracijas (Pūkuotuką iliustavo E. H.Shepard). Evelina patikina, kad dabar visai kitomis akimis žiūri į piešinius ir jau į knygynus eina ne kaip šiaip skaitytoja, o kaip tyrinėtoja.

– Na, gerai, o kaip gi puodai-bliūdai, vaikai, namų visi keturi kampai? Gal viso to nebėra ir dabar pats metas nerti į meškinų istorijas visa galva?

– {Rasa} Mano vaikai beveik užaugo. Aš, ekonomistė, visai nesiejau savęs su piešimu. Kad ir kaip ne saldžiai klojosi pati pradžia čia, Olandijoje, vyro gimtinėje, bet turiu pripažinti, kad tik čia ir galėjau pradėti piešti, iki tol Lietuvoje visur lėkte-bėgte…

– {Evelina}  Pritariu! Lietuvoje buvau taip užsidirbusi, kad vakare tik iki lovos nušliauždavau ir “atsijungdavau“, o Pekine gavau laiko kaip brangią dovaną. Laiko sau. Kažins ar Vilniuje būtų pavykę parašyti tas istorijas. Aišku, galiu ir indus plaudama jas kurti, čia man lengviau nei Rasai.

 – Vadinasi, “tremtis“ abiems išėjo į naudą: ir šiek tiek atlaisvino, ir suvedė draugėn, – svarstau jau viena. Tuo metu Vilniuje temsta ir sninga, Pekine jau seniai gili naktis, o Harleme Rasa pasiūlo baigti pokalbį, nes pakuoja užgyventas dėžes į naująjį namą ir lagaminus Lietuvon.

Och, nepaklausiau, kodėl knyga pavadinta Lubinų Labirintu! Tiek to, šios dvi užsieninės žvaigždės bus mugėje kitą sekmadienį jau nuo 10val. ryto, galėsite patys pakalbinti, nes gi dabar jas jau pažįstate asmeniškai, chi, chi…