Rožių kvapas

Šlovė Alachui, kad turim draugų, kurie keliauja ir rašo apie neregėtus kraštus, kai mes čia savaitėm sergam, snarglinus vaikus ganom, naujus namus mazgojam ar vestuves planuojam…

Ačiū Marmozelei Vilmai, kad pasidalino savo nerealiais įspūdžiais iš Rožių ir Pasakų šalies – Persijos. Ėėėė, gerai, Irano (bet argi Persija skamba ne prabangiau? ;))

Rožių gimtinė – šalis po šydu

Iranas. Gegužės mėnuo.

Pirmieji kilometrai pabrėžia šalies geografinį savitumą: dykuma persipynusi su kalnais, pavieniai žaliuojantys medžiai linguoja mečečių pašonėj.

Miesto link vaizdai sparčiai keičiasi. Begalinio žalumo parkai, sodai nustumia smėlį ir kalnus. Kiekvienas žalias metras dėmesingai laistomas gaiviu kalnų vandeniu. Sodininkų netrūksta, paprastai tai vyrai.

Mus prisijaukinęs autobusas kadaise lėkęs nuo Teherano iki Miuncheno neprarado nei formos, nei stiliaus. 3000 km mus vežė be jokių gedimų, švariais stiklais ir celofanuotomis sėdynėmis. Viskas šioje šalyje kruopščiai prižiūrima ir saugoma.

Naktį atvykome į rožių karalystę – Meimand’ą (Maimand). Išvertus iš farsi kalbos reiškia „distiliavimo vieta“. Buvo metas, kai Meimande distiliavo vyną. Dabar, kambario viduryje, kiaurą parą rožių žiedai vėdina savo aromatą. Fermentuojasi. Farsi rašmenimis pažymėtose statinėse saugomi didieji stebuklai – hidroliatai (kvapieji vandenys): rožių, mėtų, kumino (Romos kmynų), neroli, kupranugario dyglės, gudobelės.

Hidroliatai nuo seno naudojami gydymo tikslais, maistui gardinti, grožiui puoselėti. Darbas vyksta visą parą: dega krosnys, verda puodai, pluša sukaitę rožių žinovai.

20 dienų žydi rožės, būtent tiek laiko turi rožėms atsidavę kaimiečiai, kad jas surinktų, paruoštų ir išdistiliuotų.

Per sezoną vidutinis ūkininkas pagamina 3 – 5 tonas rožių vandens (hidroliato). Darbas atsakingas ir sunkus. Distiliavimo būdai visur skirtingi, visgi, esmė panaši. Į didžiulius katilus iki pusės pripilama vandens, kita dalis – rožių žiedai. Sandariai uždaroma ir verdama. Vieni deda daug rožių ir verda trumpai, kiti – mažiau žiedų, bet ilgesnis procesas. Rožių vanduo gaunamas iš garų, kurie kondensuojasi ir įgauna vandens pavidalą.

Todėl iš 5 tonų gaunama tik 3,5 tonų rožių vandens, o tam sunaudojamos 3 tonos lengvų kaip pūkas rožių žiedlapių.

Žiedus renka vietiniai. Moterys ir vyrai keliasi saulei tekant ir eina į laukus rinkti brangiausių Irano žiedų. Tai reikia atlikti iki pietų, iki kaitros, kol rožės neišvėdino eterinių aliejų. Laukai nukvipę tauriu žiedų ir jų medaus aromatu.

Rožė persų kultūroje vaidina ypatingą vaidmenį, toli gražu ji nėra tik botaninis augalas ar grožio eliksyras. Jos vardas „Gulab“ arba „Gul“. Lakštingala „Bul-bul“, rožė „Gul-gul“. Citata: „Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip rožė negali nekvepėti.“ Neveltui „Gul-gul“ turi daug prasmių, neveltui rožių girliandos ir žiedlapiai naudojami religinėse apeigose. Rožė – sakralinis augalas, turintis „dieviškojo aš“ prasmę; rožė, tai gyvenimo aistra, o jos spygliai – gyvenimo kančios; rožės kvapas tai gyvenimo grožio kvapas. Apie rožių kultūrą galima skaityti paskaitas, rašyti knygas, todėl palieku tai žinovams.  Ilgus tūkstantmečius rože žavėjosi persų valdovai, išminčiai ir tikintieji. Būtent iš Persijos rožė paplito po visą pasaulį. Paplito kaip meilės, dorybės ir turtingumo gėlė, visgi labiausiai pagerbta ir kvapniausia ji savo gimtinėje, Persijoje. Šiuose kraštuose gerai kvepėti privalu, nes malonus kvapas – dorybės požymis.

Dar įstabesnis mums pažįstamo rožių aliejaus kelias. Būtent rožių hidroliato gaminimo procese, kaip pašalinis produktas susidaro rožių aliejus, teisingai vadintinas rožių ottu. Tai drebučių pavidalo, balkšvos spalvos kristalinis skystis.

Be galo brangus, tik kiekvienam savaip. Musulmonui brangus, nes pasitepes rožės ottu jis kreipiasi i Alachą, vakariečiui brangus, nes iš 3,5 tonų rožių vandens išgaunama vos 60 -100 ml rožių otto. Paprastai ottas patenka į sumanias rankas, kur gerokai praskiedžiamas kitokiu aliejumi, pabranginamas 10, 20 ar daugiau kartų ir sėkmingai parduodamas „išrankiam“ vakariečiui. Kiekvienam lašui savas kelias…

Kelionė tęsiasi. Širazas (Shiraz) pasitinka legendiniais ledais: rožių vanduo, pistacijos, kiaušinio baltymas, truputis šafrano, truputis vanilės, truputis kardamono ir viskas virsta dievišku maistu – persiškais ledais „Faludi“.

Esvahanas (Esfahan) saldumynų ir kilimų sostinė. Jų įvairovėje gali pasimesti arba pažinti save: putlūs pistacijomis paskaninti „Gaz“ saldainukai rungtyniauja su traškiais sezamo sėklų paplotėliais, jiems nepasiduoda kardamono ir kokoso skanėstai.

Kašanas (Kashan) – dar vienas audėjų miestas. Aplankome senuką, kuris jau 70 metų neišeina iš mylimo rūsio. Audžia. Pradėjo kaip ričių padavinėtojas, pramoko ir tapo paskutiniu šio amato žinovu, po kurio sidabro siūlais austi šaliai taps antikvarinėmis vertybėmis. Virpančios staklės, džiūstantys siūlai ir keli saulės spinduliai.

Virš rūsio verda gyvenimas: svečiai pasitinkami saldintu rožių vandeniu, vaišinami baklažanų troškiniais ir migdomi vėsiuose molio nameliuose, kurių kieme, fontanėlyje sukasi rožių žiedlapiai.

Kol mes stebim ir stebimės, stebi ir mus. Tamsios akys, plačios šypsenos ir susižavėjimas balta oda lydi visą kelionę. O ji tęsiasi…

Vilma *