You are currently browsing the tag archive for the ‘odiniai dirbiniai’ tag.

Pamenat vieną iš mano 100 ir 1 pažadų? Papasakoti, kokį siuntinį iš toli gavau? Vykdau pažadus, nors dalį jų…

Tai iliustratorės Kristinos “Krizės“ Sabaitės dovanos iš jau turbūt nelabai saulėtos Ispanijos (ačiū, Die, kad jau ne pas mus vienus nebe vasara ;)). Pernai mugėje gal kai kam pavyko sumedžioti jos atvirukų ir kitokių popierinių dovanikių? Šiemet, va, ką radau išpieštame briedžiais voke (aaa…čia ne viskas, kai kas liko už kadro, iki MUGĖS…):

(Lipdukas – banderolė buvo per gražus draskyti, bet nebesulaukiau fotoaparato – atkrapščiau. Paskui vėl užlipinau… :P)

Kas čia??

Tai – laaaaabai originalūs, “iliustratoriški“, rankų darbo papuošalai. Ateikit gruodžio 11d., išpakuosim kartu. Ir pasimatuosim.

Kitas siuntinys iš arčiau. Iš Šiaulių. Čia irgi tik dalis, šį kartą – odinė.

Renės Banaitienės – Šiauliuose žinomos odininkės – natūralios odos kosmetinė ar mini rankinė. Tapyta akrilu.

O čia tooooks iiiilgas “gyvatiškas“ daiktas. Neatspėsit, kam skirtas 😉

Ogi, … virbalams laikyti!! Nesimėto po vieną stalčiuje, nedingsta, kai prireikia – ideali dovana mezgėjoms – idealios tvarkos mėgėjoms. Yra tik viena, bet “juodai“ graži 🙂

****

O apie Ramunės kiškius šioj temoj tiesiog negalėjau neparašyti, kai gavau tokį kelioninį laiškelį:

“Na, kaipgi be zuikio raudonais apdarais, jis – šios zuikių šutvės vadeiva.

Pradžioj įsikraustė į lagaminą pats (kovinėj parengty – pasiruošęs kelionei…),

kadangi vienas lauke ne karys- susikvietė, susitempė po truputėlį paskui save viską ką rado pakeliui…

Ech, lagaminas per mažas, teks ieškot dar vieno, gal didesnio?…“

Tai jau turbūt, kad bus ankštas tas lagaminas, juk ir kelionė tolima – per pusnis iš pačių Prienų. Jau turbūt aišku, kad atkeliaus ne tik zuikiai, einu virti morkų kavos visai šutvei…

 

Vis dar atsisakau įsijausti į rudenį. Aš ne Puškinas ir ne Levitanas, man ruduo visai nepatinka, nežadu vaidinti romatikės ir žavėtis raudonais klevų lapais. Aš laukiu pavasario. Jau dabar. Bet ne apie tai straipsniuk’s. Jis apie paskutinę atostogų dieną Šiaulių “kurorte“, tiksliau, apie mamos draugės ekologinio ūkelio saubimą ir reikalingų žmonių netikėtą radimą.

Ką darot, p. Miestiečiai, ruošdamiesi grįžti į sostinę vasaros pabaigoj? Ogi nusiaubiat mamų, močiučių, gerų tetų-dėdžių sodus ir daržus. Taip nesielgiat? Nagi, netikiu… 🙂

Mes prisikrovėm į bagažinę tiek dėžių ir “viedrų“, kiek “liaudies mašina“ galėjo sutalpinti su viltim visą šitą tarą užpildyti obuoliais, kriaušėm, slyvom, vėlyvaisiais serbentais, erškėtuogėm, aronijom ir dar kuo nors, ką tik duos… Pavyko. Per gerą valandą nusiaubėm auksarankės (ir auksaširdės…) žinomos odininkės Renės sodą, o ji pasikvietė dar medaus, šv. kiaušinių ir ožkų pieno į trobą. Ir čia mano nerami dūšia ir landi nosis aptiko ant stalo JĮ…

padekliukas

Čiupau, apžiūrėjau, apuosčiau ir nulėkiau pagirti Renei, maniau, čia jos kokia nauja mažmožių kolekcija. O ji išpūtė akis ir purto galvą: “Ne, ne mano. Aš jį pirmą kart matau…“. Pasirodo dar ir Renės ex mokinė Jūratė su dukrele po daržus maklinėja, ožkų pieno laukinėja. Mes tai tik lukštų vištom “dovanų“ atvilkom, o Jūratė miško uogų ir savo darbo mielą padėkliuką kavos puodeliui. Taip netyčia radau TURGELIO odininkę. Sutikit plojimais…

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com