You are currently browsing the tag archive for the ‘Lietuvos vaikų ir jaunimo centras’ tag.
Trumpas asmeniškas įvadas. Nuoširdžiai bandžiau šiemet nusimuilinti ir nustumti kalėdinę labdaros mugę į kitų metų pabaigą. Nepavyko. Neišvengiau. Senieji mugiautojai nesutiko. Ilgai zurzė, prisižadėjo visko, apie ką tuomet net patys nenutuokė ir… ir aš vėl “pasirašiau“ balaganui gruodžio pradžioje. Užtai dirbsiu šiemet tik čia, tinklaraštyje. Visa registracija, kuri net dorai nepaskelbta nuo dalyvių aktyvumo užsilenkė po kelių dienų, kvadratinių metrų skaičiavimai, naujų taisyklių įvedimai, korespondencija ir visi kiti administravimo džiaugsmai yra kelių entuziastų darbas ir aš negaliu nespirgėti džiaugsmu, nes prieš 6-erius metus galėjau tik pasvajoti, kad mugė pavirs benduomeniniu reiškiniu. Dabar virsta! Ir tai ne tik apie organizavimą, kiek vėliau papasakosiu ir apie kitas iniciatyvas, kurias turbūt įkvėpė šiųmetis mugės labdaros tikslas.
Tai gerai, o KADA šiemet bus mugė?
Nuo 10 val. iki vėlyvos popietės, kokios 16val.
KUR?
Konstitucijos pr. 25, t.y. čia, kur ir pernai.
Visas organizacinis šaršalas – https://www.facebook.com/events/792503460802962/?fref=ts
KĄ REMSIME? Jei sausai ir valdiškai – socialinės rizikos šeimų vaikų meninį popamokinį ugdymą, kuriuo Lietuvos vaikų ir jaunimo centras labai noriai sutiko pasirūpinti. O jeigu žmonių kalba – vaikiškas svajones apie baletą, dainavimą, dailės pamokas, o gal meninį plaukimą. Kodėl jas reikia paremti, kodėl tuo nepasirūpina tėvai? Todėl, kad yra vaikų, kurių svajones tėvai dažnai paprasčiausiai… prageria. Alkoholis yra “brolis“ ir nedarbui, ir vaikų nepriežiūrai, ir smurtui, ir beviltiškai tokių vaikų ateičiai. Viskas čia tempiasi iš paskos… Tiesą sakant, man pačiai neteko susidurti su tokiomis šeimomis ir jų problemomis iš arti, rodos, ir nėra aplinkui jų. “Yra! Tik tokie vaikai paprastai apie savo tėvų problemas garsiai ir viešai nerėkia – jiems gėda (!)“ – tuojau mane patikino buvęs mokinys iš mano repetitoriavimo laikų. Kai nusistebėjau tokiu tvirtu tonu, pasirodė, kad dabar jau suaugęs, darbuose paskendęs grynas vilnietis, tokius vaikus remia… Biržuose. Skiria metų pabaigoje “kalėdinių“ pinigų, dar perbėga per didelės ir spindinčios kontoros kolegas ir kaimynus, viską paverčia būtinomis prekėmis ir su kartu keliauti panorusiais bendradarbiais viską sava mašina nugabena vieno biržiečio pastoriaus globojamo dienos centro vaikams, t.y. į kiekvieno jų namus. Beje, per savą slenkstį vaikai labai nenoriai įsileidžia prašalaičius. Iškalbingu ne vaikišku gestu spragtelėjęs sau į pasmakrę šešiametis taip perspėja apie galbūt jau įkaušusius tėvus. Mano bičiulis nežinojo, kiek tokių vaikų yra Biržų krašte. Pataršiau statistiką pati ir radau Vilnių – vien mieste rizikos šeimose augančių vaikų skaičius viršyja 800. Jis gan stabilus, nei ekonominės krizės, nei pakilimai tos velniavos neįtakoja, tiesiog visada yra suaugusių darbingo (ir vaisingo…) amžiaus žmonių, kurie nenori matyti jokios realybės. “Taaaip!“ – antrina man viena šios mugės organizatorių. “- Iš pradžių alkoholis, paskui narkotikai, paskui vagystės dėl “dozės“, o tada arba slapstymasis nuo policijos, arba kalėjimas. Bet tai jokio skirtumo, nes pvz. mūsų kaimynystėje taip liko 4 vaikai. Tiesa, dar yra mama ir pagerianti močiutė…“. Po tokių kalbų sunku patikėti, kad tuose pelenuose dar gali sužibėti auksas. “Bet sužiba!“ – patvirtina dienos centrų Vilniuje darbuotojų patirtis. Kasmet čia vis kas nors atranda talentų, o paskui bando rasti būdą juos lavinti, bet kol ieškomi elementarūs pinigai, rimti būreliai, vaikas, žiūrėk, jau ir nebeateina į centrą. Taip yra todėl, kad tokiuose vaikystę globojančiuose dienos centruose dažniausiai ir mieliausiai lankosi pradinukai, paskui paaugliams tai jau nebe “lygis“. Ir… ir vaiko talentas dingsta nieko nežadančiose ateities miglose, nuvysta taip ir neišsiskleidęs, neradęs dirvos ir palaikymo, neatnešęs laimės ir naudos nei jam pačiam, nei kitiems. Gerai pagalvojus, tai ne tik apmaudu, tai ir pavojinga – nepadėję užaugti šokėjui, aktoriui, daininkui ar dailininkui, gali būti, kad kai kam “padėsime“ tapti dar vienu “šnapso broliu“. Arba šiaip nelaimingu žmogumi. O gal net dar blogiau. Ir šita skaudi grandinė tęsis be galo.
Pabūname Kalėdų angelais ir šiemet? Žiū, kokie jie gražūs vaikų piešiniuose:
LVJC, atsiuntęs šitą grožybę, diskretiškai nepatikslino, ar piešinio autorei Adrijai irgi reikia pagalbos. Centras tik užsiminė, kad vaikų iš to rizikingo paribio jie turi ir, kad mūsų paramos idėja labai džiugi, labai reikalinga, labai mažintų nelemtą socialinę atskirtį, t.y. padėtų vieniems ištrūkti iš užkeikto nevilties rato, kitiems – įvertinti savo “šiltadaržio“ sąlygas. Net jei kam nors pasirodys, kad visokie brangūs būreliai ir “menai“ ne būtinybė, o prabanga, aš vis tiek labai pritarsiu liaudiškai įžvalgai, kad talentams reikia padėti, o vidutinybės prasimuša pačios…
Oi… Kaip čia tos savaitės taip prazvimbė? Ar čia aš ropojau? Per sniegus ir miegus. Vėluoju, vis dar “atsipagirioju“, bandau kažkaip išsišluoti visa, ką atidėliojau su etikete “po mugės“. Daug, pasirodo, prisidėliojau…
Pradedu nuo padėkų, žinoma! Labai vėluojančių, bet ŠIRDINGŲ!!
Tikrai – iš VISOS širdies!
Dėkoju (ir man choru pritaria “Lietaus vaikai“) visiems dalyvavusiems abiejose prekystalių pusėse! Kiekviena mugė – ir šventė, ir išbandymas, ir nuotykis, ir patirtis. Man taip.
Be Sandros iš LVJC būčiau užsilenkusi likus savaitei iki mugės, o be jos vyro foto, nebūtų čia man šventė dabar spoksoti į tokius spalvingus vaizdus. Jei kas planuojate kokią DIDELĘ DIENĄ, laaabai rekomenduoju pasitarti (ne su gydytojais ar vaistininkais) su žmonėmis, kuriems šventes puošti patinka. Sandra ir Kristijonas iš tokių. Ir man tai buvo metų atradimas – užsirašau ;).
Beje, kadangi šiemet etatinė KOKONO fotografė išrūko į pietus, tai pirmą žiemos dieną mūsų šiaurėje atlaikyti man pasisiųlė (arba aš įsiūliau…) nerealus kiekis fotografų – 4! Kad jau sumakalavau foto ne pagal autorystę, o pagal man vienai suprantamos operos libretą, iš karto atsiprašau už bendrą foto plakinį ir dėkoju Vėtrei, Laurynui ir Tomui kiekvienam atskirai, nesvarbu, kad nebuvo kaip net rankos paspausti tą sekmadienį… Nes buvo tiršta:
Ne nuolat taip, bet vis tik visi pajuto didelių erdvių privalumus: oro šįkart gaudyti neteko net piko metu. Apie kamerines praeitų kelių metų muges tam kartui teko pamiršti – dalyvių būta virš 100. O tai yra daug. Nežinau, gal man jau net per daug… 5-ojo jubiliejaus susivokimai ir buvo tokie: viskas keičiasi, ką darom? Kaip išsaugoti tą mielumą ir jaukumą, kaip nepamesti nei vieno mugiautojo (nebepavyko…), kaip spėti papliurpti su tik kartą per metus matomais bičiuliais per tas niekingas 5 val.? Kaip apskritai suvaldyti visa, kas vyksta “prieš“ ir “po“? Jau nebe viena valdžiau. Be Sandros ir jos bendradarbių, be savų KOKONO mergų (čia gražus liet. komplimentas ;)) šiemet jau įdarbinau ir ne vieną “nykštuką“. Sigita palikusi <<ten, kur namai>> su visom dažymo, kalimo, kūrybiško namų keitimo ir tautos švietimo apie Panton’ą subtilybėm, trumpam persikraustė į KOKONO paštą. Būčiau visai paklaikusi viena liuobdama tokį kiekį laiškų, t.y. bandydama surūšiuoti ir savo asmeniu adresu transportuoti. Vis dar nuoširdžiai stebiuosi: iš kur imasi tas organizacinis šaršalas? Juk tik atsakai į klausimus, išsiunti nurodymus ir suskaičiuoji “galvas“.
Samdysiu kitiems metams kokią nors galvą, kuri bent ekseliu turėtų norą naudotis – maniškė tam nesutverta, o atmintinai visų ir visko (kaip buvo dar pernai) įsiminti jau nebesugeba. Per daug “stalčiukų“…
Kokia laimė, kad stalus rikiavo kiti! Kėdes nešiojo kiti. Šiukšles rinko…. ėėėė… kažkas. Dievaži, net nežinau, kas. Čia taip gerai buvo, nes viena kolegija – Vilniaus verslo kolegija – savanoriškai parūpino “kolegų“. Simpatiškų merginų ir vieno vaikino būrelis studijuoja, rodos, svetingumo paslaugų industriją. Prisipažinsiu, man skamba kaip kosmosas. Bet jauni žmonės stebėtinai žemiški ir brandūs, sugebėjo stebuklingai savarankiškai rasti kuo padėti ir taip teisingai savanoriavo, kad… kad… kad aš jų net nepastebėjau. Kaip ir beveik nepastebėjau, kada buvo sutvarkyta tiek baldų po mugės. Tik išgirdau gero vakaro linkėjimą ir pamačiau kaugę stalų koridoriaus kampe. Tikrai paslaugūs! Kavos ar arbatos?
“Blizgaus laaako!“ – pasak Agnės iš Let’s HA!R dažniausiai skambėjęs jaunųjų klienčių pageidavimas. Taip dažnai, kad lakas sulig paskutine paskutinės ilgaplaukės kasele ėmė ir pasibaigė. Ašarų buvo pilna implovizuota kirpykla – kasų saliOnas. Ką gi, tikras jomarkas – aistros tik verda…
Vis tik ir arbata virė. Ir dar kažkas ten variniuose puoduose. Gal kas paklausėte Jono, ką ten sunkia? Nespėjau…
Apskritai, tai pokalbiai labiausiai virė.
Jei žandai ne nuolat meduoliais ir cukriniais avinėliais užimti buvo:
Dar viena šiųmetės mugės naujiena (bent man kritusi į akį ir širdį) buvo vaikų dalyvavimas. Visaip. Pvz. savų pieštų atviručių pardavimas ir bene viso “pelno“ skyrimas labdarai! Na, tikrai, TIKROJI Kalėdų dvasia, tikra labdaros mugė! Man tokios tradicijos limpa kaip medus, kaip tas ledinukas ant pakaliuko, nes jos gyvos, jos turi galimybę augti pačios. Nežinau, kas Ugnei, Liepai ar Ūlai pakišo mintį apie piešinius, apie paramą, bet gi nei vieno vaiko nepriversi vien ideologiniais išvedžiojimais tiek laiko sėdėti ant taburetės ir žiūrėti į pirmą kartą matomas tetas ir dėdes, kurie dar ir klausinėja: “O! pati(-s) piešei? Kaip gražu!“, ir skiria šį kompimentą tiek atvirutei su mėlynu zuikiu, tiek papurusiai dailininko galvelei. Nes gi tikrai GRAŽU, ar begali kas būt gražiau, jautriau, viltingiau… Kaip ten sakoma: vaikai – ateitis? Tai tada čia mūsų graži ir spalvota ateitis matosi 😉
čia mugės muzika ir “Spalvų orkestro“ klausytojas.
O šis netyčia pagautas kadras turbūt sušildė net tris: Aistį, kuris tą magnetuką dekoravo, pirkėją geltonu megztuku, garsiai patvirtinusią gerą energiją, sklindančią nuo vaiko kūrinio, ir… Aisčio mamą. Šių grožių autoriai – ypatingi vaikai, mugėje nedalyvavo tiesiogiai, bet juos pajusti buvo galima lengvai.
Dar nustebino “Vilties“ mokyklos direktorės mugiautojams ir turbūt ne tik jiems išdalinta visą pintinė mažyčių atvirukų-linkėjimų su spec. poreikių vaikų pirštų anspaudais (paveikslėlyje buvo paversti malūnsparniais, briedžiais…). Taip miela!
O čia dar viena mielybė austrų tautinio kostiumo pavidalu. Gal galėtų būti uniforma mugiautojams? Būtų šmaikštu! Garantuoju, kad beveik visi šias sukneles pastebėjo. Ir mergeles 😉
Turbūt todėl, kad pati mergelės neturiu, tai pro sijonus sunkiai praeinu. Padūsauju, pačepsiu ir… praeinu, o kas belieka? Bet juk tokie arba tokie apdarai jau patys savaime yra Kalėdos.
Kas dar YRA Kalėdos? Saldumai cukriniai:
Saldumai necukriniai:
Man dar būtinai kava ne ryte, būtinai kokia nors nauja ir labai gera, būtinai su GERA kompanija yra šventė.
Aišku, eglutė YRA Kalėdos! {ši buvo papuošta žaisliukais su… kavos pupelėmis – man dvigubos Kalėdos ;)}
Keliagubos Kalėdos būtų čia?
Užsimerkit, įsivaizduokit: medus, šiaudai (ilgi kaip gyvenimas), vaškas, tykštantis nuo degančių žvakių, gruodas skamba po kojom, šerkšnas šiapus lango… Kuo kvepia? KALĖDOM!
Vynu, sakot? 😉 Ne, nebūtinai. O linkėjimais – BŪTINAI!
Iš tiesų, man mugiautojų išradingumas yra ta šventė ir vertybė, kuri net dėl smalsumo (“o ką šiemet sugalvosite? kas naujo?“) verta rengti muges kasmet.
Ką gaminsit? Tiesiog mugėje kalsit?
Paišysit?
Kaip linksminsit?
Ar gal ko mokysit?
Simpatiškai suvaikėsit…
{ir mamos, ne tik tėčiai…}
Ką dar keisto sugalvosit?
Apie ką apskritai galvosit ir…
…ir svajosit??
Bet už vis svarbiau, kiek ŠYPSENŲ išdalinsit!
Tikrų:
Šiltų:
Ryškių:
Ne tik šypsenų dalybos, kiek žemiškesni mainai mugiautojų tarpe irgi įprasti, užtenka garsiai pasakyti: “keičiu naminį muilą į naminę karamelę“ ir valstybinė valiuta kuriam laikui dingsta. Ši nuotrauka turi istoriją: Salomėja ilgai žiūrėjo į žiedelį su saldžiais pabarstukais, taip ilgai ir taip ilgesingai dūsavo, tiek kartų grįžo, kad Agnės širdis neatlaikė: ką daryti, jei tas žiedas baisingai per didelis ploniems pirščiukams?? Galų gale, abi sutarė, kad kaspinėlis-segtukas į plaukus bus geresnė dovana ir mergaitės švytinčios akys dovanotojai nuskaidrino lietingą dieną. Bet kalėdinė istorija tuo nesibaigė. Baigėsi Salomėjos mamos keptais sausainiais Žiedų Su Pabarstukais Valdovei, chi, chi – štai ką aš vadinu TIKRĄJĄ kalėdinių mugių dvasia…
Tiek prisiminimų tam kartui (niekaip nesuprantu, ką čia dvi savaites “rašiau“…), linkiu šviesos ir šilumos širdy, laukiu susitikimų prie kavos.
P.S. Beje, jei jau apie šypsenas ir susitikimus. Lygiai po savaitės “Lietaus vaikų“ mamos šypsojosi Prezidentės globojamoje NVO mugėje prezidentūros kieme. Ir spėkite, kas buvo sukabinta ant improvizuotos eglutės, sudėta į kašutes, ir kas buvo nušluota per valandą mugės lankytojų? Ogi, KOKONO mugiautojų sudovanoti maži grožiai! Todėl AČIŪ dar ir už šitą susitikimą, už galimybę “lietaus vaikus“ pristatyti pasauliui, jiems to labia reikia…
Ir post Post Sciptum: ČIA ir ČIA yra daugiau mugės vaizdų ir prie kiekvieno paliktų komentarų su grožybių autorių nuorodomis. Jei ko nespėjote ir nebeprisimenate, kur rasti…
Jei gyvenate Vilniuje, turite vaikų ir kaskart užstrigę Konstitucijos pr. kamščiuose iš nuobodulio apžiūrinėjate tokį diiiidelį pilką pastatą atsilapojantį į “Forum Palace“ kitoje prospekto pusėje, tada šitas įrašas Jums. Prisipažinsiu, iki šių metų Mugės organizacinio šaršalo man tai buvo tiesiog Moksleivių rūmai. Retsykiais vyresnėlis ten nueidavo į baseiną, kartais netyčia nužiūrėdavau iš troleibuso šalia esančioje stotelėje pabyrantį pulkelį vaikų su šokių sijonais, kažkokių instrumentų dėklais, bet tai ir buvo visos mano žinios apie didžiulio centro veiklą. Maniau, maniškiai gal dar per maži, o gal dėl visokių savo keistybių neras ten vietos ir veiklos. Ir tada man be galo simpatiškos ir paslaugios centro darbuotojos atsiuntė keletą piešinių Mugės skelbimui…
… ir apšalau!
Čia gi – tiesiog vitražai! Pasirodo, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (LVJC) – taip dabar vadinasi moksleivių rūmai – yra kuo užsiimti ne tik mokyklinio amžiaus vaikams, o šie piešiniai yra neįgaliųjų grupės suaugusiųjų darbai. Vauuu! “Ką dar turit? Kokios dar veiklos yra?“ – iškarto išdribo klausimai. Pavardino ir pasiūlė patikrinti www.lvjc.lt. Supratau, kodėl ;). Vaikystėje mano gimtajame mieste klube “Kibirkštis“ šalia mano namų būrelių sąrašėlis tilpdavo ant išplėšto mokyklinio sąsiuvinio puslapio, o čia – nei galo, nei krašto! Nuo mokyklėlių nykštukams iki būgnų suaugėliams… Sportines, šokių, dainavimo ir muzikavimo veiklas paliksiu pasinagrinėti patiems, jos – mokyklinių laikų klasika (jei nekreipsime dėmesio, kad čia šokami ir linijiniai šokiai, ir lindihopas, o “paspardyti“ galima ir stalo futbolą), mane užkabino vaizduojamieji menai ir visiškas “neformatas“.
Pvz. jaunieji kulinarai:
Arba —> komiksų kūrėjai:
…ir kūrėjos…
Arba gatvės menininkai (kitaip -graffitistai), drabužių modeliuotojai, fotodizaineriai. Nagi, kuo užaugę norėjote būt? O kuo norėtumėte matyti savo atžalas? Valio! Kryptingiems tėvams, trokštantiems tikslingos veiklos savo vaikams LVJC – tiesiog Eldorado, nes vis tiek iš šitokios gausybės būrelių, studijų, laboratorijų pavykst išsirinkti tinkamą visiems ir tuomet, cituoju animacinę čiučiundrą: “ Vaikai neskęs (nuobodulio) balose!“.
Neįmanoma būtų nuododžiauti ir per nuosavus gimtadienius, jei vietoje tradicinio akropolinio vaikų kambario ar dar tradiciškesnio Klauno Makdonaldinio būtų užsakytas vakarėlis su… nindzėmis. Jei per didelė egzotika, tai gal tuomet paprasčiausiai šventėje Tapk Žvaigžde?
O dar čia kažkaip netikėtai puikiai veikia visai ne popierinė integracija – centras turi užsiėmimų ir neįgaliesiems. Spalvų orkestras net ketina koncertuoti specialiai mugėje. Posakis “pasitiksime su orkestru“ šiuokart bus išsipildanti tiesa, chi, ar kas tikėjotės? Nežinau, kaip jums, bet man šildo širdį, toks tikras dėmesys. Dėmesys abiems pusėms.
Dar prie integracijos pridėsiu ir kitą atradimą LVJC tinklalapyje – yra veiklų visai šeimai, t.y. vaikams ir tėvams drauge. Ech, kaip būčiau norėjusi, kad mano tėveliai vaikystėje būtų kartu šokę tame pačiame šokių “ratelyje“, būtų pakeitę nuomonę apie balerinas ir anksčiau mane paleidę į… dailės m-klą. Pokštauju, aišku, bet kartu minkyti molį keramikos studijoje – puiki šeimyninė terapija ir tarpusavio santykių analizė neapkraunant galvos. Bendra veikla vienija. Tėvai integruojami į vaikų ir paauglių pasaulį, apie kurį jie dažnai neturi realaus supratimo.
Na, o tokiems grafomanams kaip aš, tuoj turėtų pasidaryti ankšta mūsų padangėj, nes jaunoji karta atrieda atidunda 😉
Šiemet nerealiai vėlai, bet pagaliau galiu pranešti – MUGĖ bus!
Ir bus erdvu, ir bus (tikiuosi) smagu, tikrai gražu, kaip visad šilta ir jauku, nors žodį “kamerinė“ KOKONO mugė jau išaugo… Mugei šiemet 5-eri. Vaikystė? Jau jaunystė? 😉 Simboliška, nes šiemet ji vyks Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, pačiam Vilniaus vidury, Konstitucijos pr. 25
Mugės pradžia kaip visada – 10 val. ir truks iki kokios 16.00.
Lyg mantrą kasmet kartoju tuos pačius žodžius patyrusiems ir naujokams mugiautojams, kurie mezga, neria, siuva, veria, lipdo, pina, audžia, velia, kepa, verda muilą ar šokoladą… – esat laukiami VISI, kas tik ką nors gražaus kuriate ir į tą kūrybą šilumos įdedate. Mugė labdaringa, nėra jokių prievolių, skiriama dalis kilniems tikslams – kiekvieno sąžinės ir širdies reikalas. Paštas mugiautojams – kokonas.blog@gmail.com
O dabar papasakosiu, kam šiemet bus skiriama parama. Taip jau išėjo, kad KOKONO mugių ratas apsisuko ir grįžo prie savotiškos savo pradžios, tik jau kitu kampu, jau ant kito laiptelio. Oficialiai mugės rengėjai yra:
Po skėčiu ir poetišku pavadinimu slepiasi vis daugiau šeimų pažįstama proza. Asociacija vienija autizmo spektro bėdų turinčių vaikų tėvus. Ir močiutes, senelius. Ir pedagogus. Ir terapeutus. Iš viso apie 150 narių. Tai neatspindi visos statistikos, bet apima visą Lietuvą, jungia, palaiko, pataria vieni kitiems tėvai ir iš didmiesčių, kur bent kažkokia pagalba ir infrastruktūra yra arba kuriasi, ir mažesnius miestelius, kaimus, kur viskas, absoliučiai viskas, priklauso tik nuo tėvų jėgų ir ugdytojų geros valios. Draugija dar labai jauna, susikūrusi prieš metus, bet į jos forumą beveik kas savaitę ateina naujų tėvų. Dažniausiai 2-3-mečių susirūpinusios mamos, kurios ką tik sužinojo diagnozę ir dabar yra pakibusios tarp dangaus ir žemės kaip tie lietaus lašai akimirkai… Norėdami padėti kitiems išgyventi nelengvą lūkesčių dužimo metą, kuo greičiau rasti tinkamiausius ugdymo metodus, terapijas vaikams, galų gale, pastumti įstrigusius valstybinius pažadus iš spengiančios tylos taško ir susivienyjo autistukų tėvai. Mugėje surinktos lėšos bus skiriamos edukacinėms / terapinėms vasaros stovykloms vaikams ir tėvams. Bus padengiamos stovykloje savanoriaujančiųjų pragyvenimo išlaidos, nes be savanorių tokios stovyklos neįmanomos. Kaip viskas vyks, tikrai pamatysite ir čia įrašuose, šį kartą man neleis užmigti vasaros miegu, aktyvūs asociacijos tėvai užkas informacija ir vaizdais iš pirmosios specialiai autistiškiems vaikams ir paaugliams skirtos stovyklos, nes jos jau dabar laukia, ruošiasi, kalbina terapeutus, ieško, kaip finansiškai padėti šeimoms, kurioms tokie susibūrimai būtų labai vertingi, bet sunkiai įkandami.
Na, bet užteks čia apie visokius liūdnumus. Nes ir akys išvarvės beskaitant. Ar tušas nutekės susigraudinus. Arba paakiai pajuoduos naktinėjant, va:
Arvydas, 7 m.
Geriau “lietaus vaikų“ piešiniais pailiustruosiu optimistišką švenčių laukimą.
Ugnė, 6 m.
Jums taip nelinksma? Neįkvepia lapkričio purvynai ir tamsa? Tai gal įsijunkit muzikos: http://www.youtube.com/watch?v=cAI8_Q0wZ2A. CD viršelį kūrė Saulius (11 m.), nesu tikra, kad šiai dainai, bet turbūt nupieštų ir Jūsų pasirinktą, kurti tokius viršelius – Sauliaus aistra.
Saulius, 11 m
Nėra ūpo ne dėl prasto oro? Nervuoja darbas ir dujų kainos? Nejaučiate pagrindo po kojomis? Būna…
Gabija, 10 m.
Taip, atspėjote, čia laisvas Katino kritimas. Ne, ne iš natūros pieštas. Nors chrestomatijos tvirtina, kad autistukai stokoja fantazijos, skraidantys katinai taip nemano. Ne visi vaikai ką nors vaizduoja, bet dažniausiai piešti, ypač vandeniniais dažais, yra malonus užsiėmimas. Kartais tai tik procesas nesiekiant aiškaus rezultato, žavus tirštų dažų ir spalvų stumdymas popieriuje ar ant drobės. Bet juk rimtų suaugėlių tarpe manančių, kad moka piešti beveik visai nėra, o jeigu jie pabandytų pastebėti, kaip gražiai sklinda akvarelė ant šlapio popieriaus, gal ir jiems patiktų ši magija? Gal tada pamatytų ir kitokį pasaulį, ir dėl savo rimtų darbų neatrodytų kaip robotai…
Arvydas, 6 m.
Kaip bebūtų, Kalėdos jau čia pat, visokie Kalėdų Seniai jau šmirinėja, dovanų ieškinėja.
Ugnė Ūla, 3 m.
Tikrai labai visokie tie kalėdiniai Seniai ir kalėdiniai nykštukai:
Arvydas, 6 m.
Todėl laaaabai prašau pasidalinti informacija ir šiuo MUGĖS ženkliuku su Ugnės Ūlos pieštu (netaisytu, originaliu) tikro šventinio šurmulio vaizdeliu!
Tegul tie dovanų “seniai“ randa kelią į Gerų Darbų MUGĘ, perka dovanas iš rankdarbiautojų, amatininkų, mažų ūkelių ar bitynų savininkų, t.y. tiesiai iš kūrėjų, aplenkdami didžiuosius komercijos ryklius…Beje, beveik viską, ką rasite MUGĖJE galima bus pamatyti ir KOKONO įrašuose, viskas bus rūšiuojama “stalčiuke“ 2013 Kalėdinė mugė
Ačiū iš anksto už informacijos sklaidą! Susitiksime pirmąją žiemos dieną. Gal nelis…
kokonas.wordpress.com 