You are currently browsing the tag archive for the ‘Kristina Bajorienė’ tag.

Kai kasmet prieš muges dideliais kiekiais, tiesiog urmu vagiu laiką ir dėmesį nuo savo namų ir vaikų, prisiekinėju, kad tai TIKRAI paskutinį kartą, kitą lapkritį siūsiu meškius, kepsiu vaikams imbierinius kiškius ir būsiu GERA MAMA. Ir… Ir vėl įsiveliu! Ir koookios gi egoistinės priežastys – man be proto smagu susitikti tuos, kurie muginėja kartu jau ne vienus metus, internetu pasirašinėti su niekad nematytais žmonėmis, gauti jų šventės pradedančius siuntinius su fantastiškais kūriniais, šiltais linkėjimais, dovanotu Laiku ir… gabaliuku jų Sielos. Vampyyyriška, chi,chi. Bet tai tiesa. Matyt, mintu tuo, ammm!

Vėlyvą lapkritį paprastai lekiu susitikti su Kristina iš “Smagu visiems“. Ir tikrai velniškai smagu! Matomes vidutiniškai kartą per dvejus metus, turim vos valandą papliurpimui, bet kiek daug, pasirodo, per tą valandą galima kalbėti…  Na, nežinau, ar ką papasakojam iki galo, ar ką išgvildenam, ar bent spėjam sužinoti naujienas, eee, rodos, ne – tiesiog tratam be perstojo ir dar grįžtant namo visą kelią aš “tebekalbu“. Ir dar kitą rytą valydamasi dantis… Kokie čia burtai?

Kristina visada pirmoji parašo: “dalyvauju!“. Ir tuomet tiesiog tyliai lipdo:

O paskui BUM! – ir visiems atvimpa žandikauliai:

Kai pamačiau DIIIIIDELĮ raudoną popierinį maišą, pilną dailiai apraišiotų, aprašinėtų, žodžiu, apšokinėtų, numylėtų rankdarbinių dėželių, man ne tik žandikaulis atvipo, bet ir seilės varvėt pradėjo. Jos labai skaniai atrodo tos sagelės! Kiekviena dar pazulinta, pasendinta, nes taikyta į senų žaislų temą, tik vis tiek panaši ne į bevardį muziejaus eksponatą, bet į Tavo (mano, sesės ar jaunėlio brolio…) jau kartą lyžteltą ir vėl kišenėj paslėptą barbarisinį saldainį. Toks jaukiai infantiliškas vaizdas, ne papuošališkas, ne derinamas prie megztinio spalvos, o prie savų prisiminimų, žiauriai sentimentalus reikalas.

“Linguolytė“ (dar žinoma Vanka-vstanka ar Cingu Lingu vardu. Kaip jūs vadinot?)

Va, čia tie barbarisai, argi ne?

Och, šitaip mano liežuvis atrodė per šv. Onos atlaidus “pas bobas“ šventoriuje nelegaliai (“nu, nu, nu“ – grasė mama ir močiutė) prisipirkus ir čia pat už kampo prisirijus krakmolinių saldainių. Graži spalva… Zelionka turbūt dažydavo tuos skanius saldainius.

O šiems NEŽINIUKAMS priklausė mūsų (trisdešimtmečių) vaikystės televizorius. Nors, kur aš JUOS mačiau, nepamenu…

Gal čia zefyrai? Gal morengai?

Kaip bebūtų, jie visi iš “anos“ vaikystės…   Sagelės mažutės:

…bet jų daug!

Vis tiek, siūlau ilgai nesmurgsoti ir griebti patinkančią vos pamačius, nes Kristinos kūriniai mugėje paprastai būna “ant griebtukų“, kaip sakydavo mūsų močiutė. Ir šiaip gyvenime nesmurgsokit, o žaiskit 😉

******

Kita artima siela – Mia (ten) arba Giedrė (čia) dalyvauja KOKONO mugėse irgi nuo pat pradžių.Visokiais originaliais būdais: internete aukciono būdu pardavusi vieną savo neįtikėtinų žaislų rinkinių , “grobį’ padovanodama mažam specialiam vaikų darželiui arba kitais metais atsiųsdama tuntą fantastiškų siūtų ežių tiesiai į mugę. Šiemet (valio, valioo!) ji ketina atvažiuoti Lietuvon kaip tik tinkamu metu ir atlėkti su savo brolio kuriamas labai jautriais, šiltais, man net graudžiai “Labanakt vaikučiai!“ filmukų repertuarą primenančiais medinukais.

Žvėreliai:

Gyvulėliai:

Patys mieliausi katinėliai:

Net šmaikštūs briedžiai ant eglutės ir tie mieli mieli mieli!

Ir kaip nebus meilūs ir mieli, jei šeimyninis klaipėdiškių duetas {Dainius ir Dainora} taip ir vadinasi – Miela Siela

Tikiuosi pavyks nors ką nors iš šių vardorfiškų mielybių pamatyti mugėje.

****

Toks sentimentalus įrašas išėjo… Na, pasakykit ką nors, alio!

Jau gerą savaitę namuose malamės 5-iese: aš, 2 snarglini bambliai, geltonas šuo ir mano faringitas-sinusitas-bronchitas… Pastarasis visiškai abejingas visokiems kilniems norams, geriems ketinimams ir, apskritai, jam nusišnypšt ant visko. Šnypšt…

Prieš porą dienų iš lovos ryte išvertė atkaklus ir nervingas skambutis į duris.  8:00. Žinau, tokiu metu kiti jau džiūsta kontorose kokiam feisbuke ir laka trečią puodelį kavos (na, aš tą darau 2val. nakties…), paštininkė buvo tikra, kad ne per anksti atsibruko. Man atidarius duris, ji kyštelėjo storą voką su širdute (akimirksniu supratau, nuo ko) ir bedė pirštu į savo popierius. Nedraugiškai pakosėjau ir pabandžiau suraityti parašą. Iš to, kaip paskui dėbtelėjo į mano užtinusias akis, supratau, mano pastangų rezultatas vertas Mao Dzeduno

Na, gerai, kam rūpi dailyraštis ir snargligės, žiūrim, ką atsiuntė mugei Kristina – Krizė iš Galicijos, sudraskom tą storą voką ir žiūrim:

Rudaplaukė (chi, įtartinai panaši į autorę ;)) su zuikiu.

O čia ir pats zuikis. “Zuikio paskirtis – myluoti ir glausti, nes jis labai švelnus. Galima rankinėje nešiotis, o kai pasidaro liūdna – šast, issitrauki ir jis tave paguodžia“ – buvo paaiškinta. Sunku nesutikti 😉

Žiū ! Oi! Atostogos? Die, atoooostogos… Saaaulė… Šilumaaaa…. (“šliurp, šliurp“ – čia šliurpsi mano nosis, “rrr-rr“ – griežia iš pavydo dantys. Saulėtoji Ispanija, ech…)

Čia gyvūnų globėjos – angelai.

Žuvų Fėja.

Tai va. O kas gražaus buvo juodoj mažoj dėželėj, sužinosit tiksliai atėję į mugę. Ir apie tos Žuvų fėjos juodą ir turkio spalvos sages arba auksinį katiną irgi nieko nepasakosiu. 😉

Po poros valandų vėl sulaukiau skambučio. Šį kartą telefonu. Pasiteiravęs, ar ras ką namie, simpatiškas balsas pažadėjo tuoj pristatyti siuntinį. Oho, du per dieną? Ka-lė-doooos!! Jau.

Reginos sutvėrimus atvežęs kurjeris buvo dar simpatiškesnis,  nei balsas telefonu, o dėžė iš Klaipėdos lengva, bet didelė. Taip stropiai suguldytų ir pūslėta polietileno apsauga apklotų rankdarbių nesu mačiusi. Kiekvienas turi mini kortelę su vardu, charakteristika ar visa gyvenimo istorija.

Foto klaidina -šie gyviai ne maži, jie mažyyyčiai, mikroskopiniai, vos ne iš siuvimo siūlų nunerti! Juos galima kabinti prie telefono ar raktų, vaikiškų (aba ne) kuprinių. Arba vieną net verti į ausis:

…ir jis skambės! O gal dainuos:

Arba pasiūlys arbatos ir po puodeliu tieisiog išsiplos (che, čia mano favoritai…):

Na, taip, neapsirikit, tikrai ne saldūs šitie padarai, mane nuo pat pirmo žvilgsnio kamuoja įtarimas, kad visi jie biški pankai…

Kukuruku

Tos pačios dienos vakare į namus iš kontoros parvažiavo ir jau anksčiau aprašytos levandinės kandys. Tiesiog siuntinių diena… Beje, ir aš gavau dovanų: ispaniškų “žuvų“  ir taškuotus auskarus nuo magic (Kristinos), o dar prie kandžių man buvo vyšnių kauliukų pagalvėlė – šildyklė su rankom veltos vilnos dėklu. Laaabai į temą ir bronchitą. Kai sykį per ilgai pakaitinau tuos kauliukus orkaitėje, užsidėjus pagalvikę man visą naktį kvepėjo skrudintais miežiais, nekosėjau ir sapnavau… Panevėžį. Todėl galiu iš patirties pasakyti ir garantuoti – rankdarbiai turi magiškos galios ;)…

…Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas…

Prisipažinsiu, kai dar darželyje atmintinai mokiausi šitą eilėraštį (ir žliumbiau, nes S.Nėris mane labai ašaringai veikia), nesupratau, nei kas tos dausos, nei kas tas moliūgas, o ir gyvo žąsino mačiusi nebuvau. Man baisiai romantiškai čia viskas skambėjo, pasakos kažkokios… Tai va, mūsų mamaitė vėl atgabena į mugę savų pasakų. Pamenate, pernai buvo morkų kava, šiemet eko-daržo tema tęsiasi, trečia serija – MOLIŪGAI. Džiovinti nerafinuotame cukruje. Žodžiu:

Gavau ir aš dėžutę. Man skirtuosius…

…jau surijau,…

…nebeliko nei vieno. Jei įdomu, jei norit paragauti, atlėkit į mugę anksti, nes bus kaip su ta kava: išgaravo morkos per 20 min., chi…

Ir dar šis tas iš  “biologinės“ temos.

Levandinės KANDYS. Levandinės, nes prisirijo tikrų levandų. Kandys, nes mėgsta apsigyventi spintose ant pakabų, kad kvepėtų ir sėkmę, gerą ūpą neštų.

Kristina irgi 3-čią mugę puošia. Tiesą sakant, beveik neįsivaizduoju mugės be jos kūrinių, o jie, tie grožiai, irgi yra iš “ant griebtukų“ kategorijos – pernai teko išklausyti ne vieną piktoką uždususios pirkėjos repliką: “ tai kur tos garsiosios levandinės pagalvėlės, kur ta morkų kava?!! nebebėra???!!“ mmm.. ne..

Kandys saugiai supakuotos. Neįkąs.

Kandys turi savo pasus – mažyčius palinkėjimus mažyčiame vokelyje:

Jos jau laukia Jūsų…


Taip ir vadinasi “Bukčiom dienoraštyje“ ką tik apsigyvenęs staipsnelis ir…  avelės. Beveik viską čia ir perrašau: labai jau poetiškai kvepia. O svarbiausia tai – pirmieji šiųmetės mugės gyventojai, dalyvautojai, “liežuvautojai“ (kaip išversti ne itin nesimpatišką barbarizmą – “tyzeriai“ (angl. teaser) ką nors skirtą paerzinti, seilę pavarvinti, liežuvį iškišus?).  Žodžiu, žiūrėkit, ką jau turim, kas jau bus ir laukit naujų žinių. Ar gyvulių 😉

“Vienoje mano “darbo” kambariuko kertėje riogso tokia nemaža skrynia. Na, riogso ir tegu sau riogso, ko jau čia, rodos, apie tokį, ne itin svarbų, objektą rašinėti dar… Bet visa istorija apie tos skrynios turinį. Tai va, toje mano, aukščiau paminėtoje, skrynioje nugulė įvairaus ‘plauko’ avys. Tokios taikios, paprastos ir mėgstančios įsivaizduoti. Vaizduojasi jos ten visokias pasakas apie dangaus kūnus ir kitus nepasiekiamus nutikimus. Ir dar priedo- švelniai ir neįkyriai kvepia, o gal kvapsnoja…

Visos šios pasakorės avys dalyvaus Vilties mugėje.

O aš, pagauta įkvėpimo, fantazuoju minkštu avytišku jaukumu alsuojančias fantazijas ir nujaučiu, kad greitu laiku papasakosiu dar ne vieną trumpą istoriją apie skrynios turinį ir avis- paprastas, jaukias ir truputį sparnuotas…

Kristina

Ką čia bepridursi? Mmm… gal tik, kad man į tas aveles bežiūrint žiovulys žandenas pradėjo draskyt (oi, ne iš nuobodulio berašant, ne!!). Nagi, čia juk puiki kalėdinė dovana kokiai nemigos kamuojamai personai: avys (1, 2, 3… 104, 105, 106…), levandos, pasakų pagalvėlė po pagalve…

Aaaa……  labanakt!

Pasirodo, čia dar ne visi burtai buvo ;). Ir dar bus… O čia – skrynelės spalvotiems sapnams laikyti. O kam gi dar tokį grožį skirti? Spalvotoms sagoms. Spalvingiems papuošalams. Siuvinėjimo siūlams. Paslaptims…

Dėžutės medinės, piešiniai – autorės, ne dekupažas.

“Pamušalas“ tekstilinis

Dydis – telpa į delną, kišenę, širdį…

Magija, nes taip –  magic – pasirašinėja šių fainuolių autorė. Net nežinau, ką čia pridėti – stebuklai ir tiek 😉

Paukštukai  – pavasario ir gerų naujienų pranašai. Šie turi segtuką, galima įsisegti į paltuko atlapą ir laukti šilumos ar pvz. paaukštinimo darbe, ar meilės, ar seno draugo skambučio, ar siuntinio iš Bombėjaus. Žodžiu, kam ko trūksta, išpildo beveik visas VILTIS.

Avelė. Šioji turi talentą išgelbėti nuo nemigos. Bet ką. Dar ji yra Mezgėjų ir Vilnos Vėlėjų Globėja. Irgi yra įsegama.

Kokios veislės, rūšies ar porūšio šie broliukai dobiliukai, tiksliai nežinau. Autorė juos pavadino kompanijonais. Taigi, Jonai-kompanijonai, ponai! Ką jie gali? Viską. Jie lankstūs (kaip matote, net sėdi…) ir universalūs. Tai Amžinos Draugystės ir Tikros Tolerancijos talismanai. Žinoma, įsegami.

O štai taip visas fainumas gali būti įpakuotas. Pavyzdinė autorinių darbų pakuotė, spėju, popierius čia irgi rankų darbo (einu, paaikčiosiu už kadro ;))

Visa tai rasite Mugėje. Liko vos kelios savaitės (va-je-tau!!)

Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com