Elena. Pustoniais apie abėČėlę, bėgančias šviesas, gyvenimo šešėlius ir svajas.

Niekas nerašo to paties interviu metų metus. Ot, ir ne, aš taip moku. Pirmą kartą su Elena apie tai, ką norėtųsi apie jos kūrybą paleisti į eterį, kalbėjomės kažkurį pra-praeitą pavasarį, paskui susitikome dar kartą papliurpti ledainėje, kai jau ledams buvo net labai per vėsu, tada ratas sukosi, vienas pavasaris nužydėjo:

 *

O dabar jau nauji vėjai dvelkia…

 *

Prisipažinsiu, tyčia-netyčia Eleną pasirinkau pirmąja “serijai“ apie kažkada KOKONĄ pradėjusias 5-ias autores dėl jos ramaus tembro, tylaus balso ir subtilios esybės. Buvo baisoka, kad kitos ekspresyvesnės (gyvenime ar kūryboje) gali užgožti. Cha, buvau net labai teisi – per mudviejų pokalbius aš nuolat lipau jai ant galvos ir kalbos, ji kantriai klausėsi, pritardama linksėjo ir, nesuprantu, kaip mane ištvėrė. Dabar bandau pasitaisyti ir kviečiu apsidairyti aplink, gal kur nesiverždamas į pirmą planą pasaulį stebi tas subtilus pustonių žmogus, kuris nerėkdamas ir nepertraukinėdamas kitų gali daug įdomaus nuveikti ir papasakoti.

*

 .

 *

– Elena Dvoreckaja.  Iš kur tokia skambi pavardė?

– Močiutė sako, kad čekiška, bet mano seneliai iš Rusijos gilumų ir Ukrainos. Tėčio gimtinė, nedidelis kultūringas, sakyčiau, žydiškas miestas visai prie Rumunijos sienos, yra ir mano antrieji namai, ten prabėgo močiutės ukrainietės “nuglobotos“ vaikystės vasaros, ech… patys geriausi laikai. O aš – antros kartos vilnietė, Naujamiesčio vaikas, mano sentimentai Vilniui turbūt kiek kitokie negu bičiulių. Žinai, norėčiau nupiešti tokį prisiminimų žemėlapį: už kampo gazuoto vandens automatai, ten senas spaudos kioskas, vaistinė dar ne “euroremontuota“, kino teatras, kur nuo mažumės su draugėmis eidavom. Kiemai buvo pilni vaikų! Mano sena mokykla irgi čia, gyvenu dabar visai šalia savo vaikystės namų – aš gryna miestietė! Abu su vyru Gedu tokie, neturime jokios kaimiškos patirties.

*

– O kas esi tame mieste?

*

*

– T.y kas labiau: iliustratorė, dekoratorė, grafikos dizainerė, o gal scenografė?

– Iliustravimas Lietuvoj skamba labai siaurai… Grafinis dizainas – mano specialybė, mes su Gedu (Elenos vyras – Gediminas Šaulys, dizaineris, ex“Petpunk“ kūrybinio dueto tikrai ryški pusė) esame bendramoksliai, kažkuriuo metu galvojome pasukti gal ir į pedagogiką. Mums atrodo, kad Lietuvoje dizainerio galiojimo laikas nepelnytai ribotas: reklamos agentūrose vis keičiasi mados, bet kažin ar vertybės, o pats, matyt, keitiesi, todėl natūraliai norisi eiti toliau, agentūros juk “amžinai jaunos“. Ir mūsų šalies ta rinka gi mažutė. Viskam…

*

*

– Ėda pasitikėjimą savimi ir finansus tas mažumas?

– Taip… Ir tai irgi. Kai imiesi kokių nors visuomenei naudingų ir širdžiai mielų projektų, finansai labai banguoja, o tai neprideda pasitikėjimo. Bet vis tiek nuolat tokių imamės.

 Elena kartas nuo karto kalba daugiskaita, judviejų su vyru darbinis tandemas labai akivaizdus, nors, kaip pati sako, ji dažnai būnanti tik “juodadarbe“ vyro projektuose, bet aš čia užuodžiu kuklumą.

 *

 *

 Kalba pasisuka asmeninių savybių link, va, čia ir susizgrimbu, kad ją nuolat pertraukinėju, vis neišlaukiu atsakymo į užduotą klausimą, užpilu greitakalbe, lyg vandeniu iš kibiro. Elena kelis kartus savo būdą pavadina nedrąsiu, pasvarsto, kad būtų lengviau gyventi ir siekti savo svajonių, jei mokėtų pastovėti už save, o man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tai čia tas amžinai apie savo privalumus dūzgiantis pasaulis daug praranda sureikšminęs garsiai rėkiančius, drąsiai save reklamuojančius ir visą šitą šaršalą vadindamas drąsa ir stiprybe.

*

*

– Na, gerai, o kai kalbi apie savo veiklą pati, kaip sakai: piešiu, tapau ar paišau ir darau? Paprastai kalba išduoda kuo viduje jaučiamės.

*

*

– Visaip būna. Gal dažniau sakau, kad paišau, piešiu, bet iš tiesų labai noriu tapyti, noriu tuo užsiimt. Jau turiu gal kokius 4 nepabaigtus darbus (juokiasi). Matyt, nuolat save menkinu ir nevalingai stabdau. Gedas vis spardo mano kuklumą: daryk, gali, jis nuo studijų laikų mane taip palaiko ir stumia.  Aš kažko išsigandau vos įstojusi, juk į kolegiją atvilkau nemenką krūvą naktimis pritapytų Dali ir Bredberio įkvėptų siurealizmų, o direktorė tik numykė: “a, nu, jo, dekoratyvus toks menas…“. Ką?! Dekoratyvus?? Juk čia taip gilu (juokiasi), tiek prasmės (dabar jau abi kikenam, kiekviena savo studentavimą prisimindama)! Maniau, turiu aiškią nuomonę apie save ir savo galimybes, o čia: dizaino kolegija, šriftai, linijos, kažkokia smulkmė, ir tik bac – aš pati dekoratyvi. Vos išgyvenau…

– O kodėl tada dizaino kolegija, ne dailės akademija? Vis tik nepasitikejai savimi tiek?

– Oi, ten gi maketai pramoninio dizaino… Pamačiau per peržiūras tas kėdes ir namus, paklaikau, kad nieko su mano erdvės ne-pojūčiu ten gero nebus. Nemaniau, kad galiu iš metalo mašinos maketą sukalt. Ir dabar galvoju, kad neišmanau anatomijos, visad buvo problemų su akademiniu piešimu ir perspektyvos suvokimu. Įtariu, ir kolegijos dėstytojai galvojo: “Vaikeli, nejauti daikto formos ir struktūros, ką čia veiki?“ Be to, kolegija tuo metu turėjo visai gerus kompus, o man tai buvo paprasta ir aišku (tėčio nuopelnas), ir kai stojau, čia jau buvo grafinio dizaino specialybė, o VDA tik bendro, pirma reikėjo tuos metalinius automaketus išgyventi…

 *

*

Aš iš tiesų 2D piešėja, visokios perspektyvos netyčia atsiranda per spalvas, man jų reikia. Iš spalvų atsirada ir forma, ir emocija, o emocijos man labai svarbios, gerokai svarbesnės už teisingą grafinį vaizdą.

 Gedas kliedi scenografija, o mane neša į kitą pusę, gal į meno terapiją, mačiau akademijoj yra kažkas, gal studijuot…

– Oho! Nelengva…

-Man psichologija labai įdomu. Aišku, kad nelengva ir gal net savotiškai pavojinga – netikiu, kad įmanoma visiškai atsiriboti nuo tų kito žmogaus emocijų įsigėrimo į tave, bet per spalvotyrą norėčiau pabandyti. Kažkaip taip… (Užsisvajojusi nukanda planus.)

Žmonės mūsuose slepia emocijas, daugeliui sudėtinga ir priimti, ir parodyti, ir paleisti. Visi tokie susispaudę savy, pyktį ir liūdesį mus gi mokė slėpti. Tai taip ir darom.

– Bandei kada neslėpti pvz. pykčio ar nuoskaudų? Ir kaip priėmė aplinka?

-Nepriėmė (šypteli).  Gal dėl to man ir per šalta: aš ne italė, čia gimiau, augau, bet emocinė aplinka mane stebina ir glumina. Galų gale ir pati užsidarau po truputį. Dievui viskas tinka, o mes suskirstom emocijas į tinkamas ir ne.

– O dievas yra? (pagaunu žodį už uodegos) Tau jis yra?
– Viename asmenyje – ne. Man Rytai artimi, budizmas gal. O gal net pagonybė. Man gražu ir artima, įkvepia tas lietuviskas gamtos tikėjimas. Taip tikrai. Nesu visai nusisukusi nuo krikščionybės. Iš vaikystės net lenkiškas maldas atsiminčiau, jei kas paprašytų, nes močiutė – arši katalikė. Tik, va, tikėjimas ir religija man – skirtingi dalykai.

– Ar tavo dailėje kokie nors Rytai atsispindi? Gal spalvos, ten juk tiek jų daug…

– Nelaikau savęs labai pragmatiška, tai ta emocine prasme, Rytų, manau, yra. Bet aš mėgstu atspalvius, pustonius, jų derinius, o ne kontrastus, kai viskas tiesiog klykia. Žinai, mūsų abėčėlės spalvos man per ryškios. Jei matau, kad žmogus sugeba subtiliai derinti spalvas, jos skamba, tai jau, kad giriu visaip kaip! (juokiasi).

*

*

Jautrumas! Va, kas mane žavi. Ir dizaine patinka dviprasmybės, ne konceptualumas, kaip dabar labai madinga. Na, kai ateini, pamatai ir viso gero, nieko tu neperdirbi, neturi ko virškinti, nebėra apie ką dar pamąstyt, paspėlioti. Čia toks labai vyriškas, mano galva, požiūris: “turiu idėją, ją įgyvendinau, parodau, ateikit pažiūrėt, įvertinkit“ (savaime suprantama, palankai…). Viskas lyg ir ok, bet gal duokim “maisto“ žmogui? Nemėgstu, kai galutinis taškas aiškus. Man tikra meistrystė tą patį pasakyti pusbasliu ir ne viską, kad dar liktų kiek erdvės. Matyt, todėl nieko gryno mano darbuose nerasit, tokia eklektika iš art deko ir gotikos :). Ir namai mūsų tapybiški su daugybe detalių, pustonių. Taip sunku atsisakyti tų detalių paskui, gerai bent, kad mums abiems taip tinka: man reikia tokių paveikslų, Gedui – kitokių ir namai prisipildo. O dar ir vaikui reikia kažkokio kambaryje pakabinto “maisto“ idėjoms, istorijoms, kažko nekonkretaus, ką akys turi  užkabinti kasdien atsikėlus ar net wc vaizdų ant sienų reikia… Istorijos gimsta vaizdais, mes abu ne tekstiniai, mūsų Ursula irgi.

Čia dar abi nuklystame į pūdymus per legendinės “Nykštuko“ kavinės legendines freskas ir “mūsų laikų“ animaciją.

Taip ir ateina eilė abĖČĖlei.

 *

 *

– Mes čia vis džiūgavome, kad galime savo Ursulai parodyti savos vaikytės filmukus, na, žinai, tuos fainus rusiškus, nesenstančią klasiką. Daug jų ir dabar aktualūs, tik gaila, kad tada nebuvo tokių edukacinių, kokius, pavyzdžiui, amerikiečiai seniausiai turėjo. Ursula pradėjo dainuoti tas “ei bi sy“ ir supratom, kad reikia lietuviškos versijos. Tokios su ugnele, ne didaktinės apie Ą nosines, bet linksmos, lengvos, dainingos. Pakalbėdavom vis, su draugais pasidalindavom savo mintim, bet nieko nedarėm… O vieną dieną nusprendėm, kad davai darom! Pakalbinom Maksą (Melmaną iš “Biplan“, jis Gedo vaikystės kiemo draugas), parašėm paraišką, beveik stebuklingai gavom valstybinę“stipendiją“ ir pajudėjo.

– Sunkiai ar lengvai judėjo?

– Mmmm… Finansiškai tai nelengvai, viskas išsitęsia laike, tuo metu gi dirbi prie to vieno projekto ir išdalinus keliems autoriams ir keliems mėnesiams ne kažin kas lieka.

– Bet klausant dainelės ir žiūrint, viskas taip lengva ir šmaikštu kaip ežiams su nosine. Beje, o tie čeburekai nežkliuvo kalbininkams?

– Ne, (juokiasi) neužkliuvo. Lietuvos kultūros tarybai irgi, manau, visi supranta, kad čia tik pokštas, “razina“. Tik teko pakeisti hantelius į tėvo hobi, bet tai sunku nebuvo. Maksas irgi stebuklingai gerai ir greitai pagavo mintį. Jis iš tokių, kur ir užaugę lieka ne visai suaugę, toks “vaikystės žmogus“, lengvai ten gali atsidurti, turbūt dėl to jam ir ta dainelė labai lengvai gimė, ir su Ursula dainuot taip paprasta buvo. Žinai, ir mes su Gedu tokie. Och, Ursulai jau tuoj 9-eri! Negaliu patikėt, ką mums patiems  jau tiek daug metų?! Jos m-kla tokia, kad ir pati mielai grįžčiau į suolą.

Petpank’ų veikla irgi netoli idėjos “kids to kids“. Šita abėčėlė iš šios serijos.

*

Iš tos pačios serijos ir spektaklis “Tėčio pasaka“.

*

 *

 Abu su Gedu labai “prikišo nagus“ prie vaizdo ir scenografijos. Ir čia įsijausti į vaiko pasaulį nebuvo sudėtinga, o pabandyti žiūrovų ir žinovų išgirtą ir apdovanotą spektaklį išvežti į kokį nors festivalį, pasirodo, gerokai sunkiau. Abi padūsavom ta tema ir pokalbį užgėrėm arbata.

 *

*

Bet nežiūrint į nieką, dirbama toliau. Elena kelerius metus rūpinosi vaikais. Va, šiais.

*

*

 Iš tiesų, šiais vaikais ir ne tik jais rūpinosi krūva žmonių. Animacija – sudėtingas, darbui imlus ir klaikiai laiką ėdantis reikalas (sakau iš labai senos ir labai trumpos darbinės patirties), tai skirta tik auksinės kantrybės ir užsispyrimo žmonėms, kuriuose ugnis nuo tos džiugios minties, kad sukuri… gyvybę, įkvėpi ją nerealiems, iki tol neegzistavusiems sutvėrimams, kūrenasi nuolat, iki pat ilgo darbo pabaigos. Čia ne aktoriai, ne kūnas ir kraujas, tai piešiniai ir lėlės, popierius, modelinas, audinio skiautės, pikseliai ir spalvos, kurie kūrėjo valia sulimpa į visumą, juda, liūdi, verkia, miršta ir prisikelia. Taip pranašiškai: “buvo niekuo, o tapo viskuo“…

*

*

Animacinis trumpametražinis filmas “Kaukai“ (“Running Lights“) tikrai augo lyg vaikas. Lėtai, rankiniu būdu rūpestingai apkamšomas, kartais jausmingai blaškantis ir abejojant savimi, patiriant finansines duobes ir kūrybinius pakilimus, skylant draugystėms ir mezgantis naujoms. Toks tas gyvenimas. O ir filmas įkvėptas gyvenimo, tiksliau, vaikiškų Elenos ir Gedo Ursulos klausimų apie gyvenimą ir tai, kas nutinka po gyvenimo.

Kino pavasaris jau! O penktadienis ateina su… “Kaukais“. Va, čia —>http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6083-kaukai.

*

 *

“Jis trumpas. Bijau, kad žmonės, žinodami, kiek laiko ir pastangų mums tai kainavo, nesupras. O jei nusivils…“ – nugirdau eleniškas abejones per draugus. Aš eisiu pažiūrėt. Ne patikrint, o pažiūrėt, nes labai įdomi tema. Esu tikra, kad turinio vertė nematuojama filmo trukme, o formos kokybė juo labiau.

Sutinkat?

*

                                                                                                                                                 Gintė

foto: Šarūnė Zurba  ir iš Elenos asmeninio archyvo