You are currently browsing the tag archive for the ‘jamie oliver’ tag.

Na, pasiskolintos gal…  (Šiemet kažkoks Grinčas pasiskolino manąsias: nuotaikos išsibarstė, darbai užspaudė iki visiškos nevilties ir pasimetimo, laiko sau ir artimiesiems tragiškai pritrūko…)

Na, bent pavėluotai – SU ŠVENTOM! Tegul šventumo kerai neišsisklaido visus metus, nes kiekviena diena nusipelno savo porcijos… šventės. Ir cukraus ;).

Seniai seniai, gavusi siuntinį su angliškomis koalomis mugei, tame pačiame maiše radau Jamie Oliver žurnalą. Skambinau 3 kartus Laimai: pirmąjį pranešti, kad ir ji gavo kalėdinių dovanų, antrąjį – norėjau pasiklausti ar galiu suplėšyti maišelį ir pavartyti tą žurnalą, ir trečiąjį – prisipažinti, kad… jau sudraskiau, perknisau ir net nusiskanavau… Va, kaip nekalėdiškai išėjo….  Bet Laima (trečią kartą ji vis tik į skambutį atsiliepė) gal labai nesupyko. Aš… aš …aš juk pasidalinti savo laime ir grobiu norėjau!

Dalinuosi:

Exstra dovana kėpėjams iš pašaukimo-“Sausainiai stiklainyje“

  • 115 g kvietinių miltų
  • 1/2 šaukštelio kepimo miltelių
  • 1/2 šaukštelio cinamono
  • 150 g razinų
  • 165 g avižų dribsnių (tų paprastų, senovinių, ne super greitai paruošiamų)
  • 125 g rudojo (ar kitokio) cukraus
  • vanilės, druskos

Į sausą 750 ml stiklainį stropiai susluoksniuokite produktus surašyta eilės tvarka pradedant nuo miltų. Parašykite tokią “instrukciją“: atidarę “dovaną“ šaukštu nukabliuokite cukrų į dubenį, pridėkite 115 g kambario temperatūros sviesto, įmuškite 1 kiaušinį ir viską išsukite mikseriu. Tada supilkite likusį stiklainio turinį ir gerai išmaišykite. Pašaldykite pusvalandį šaldytuve. Išdėliokite šaukštu eilėmis “sausainius“, suplokite. Kepkite 180 C temperatūroje apie 10-12 min, kol įgaus auksinį atspalvį, krašteliai parusvės, o vidurėlis liks minkštas. Iškeptus sausainius dar bent 5 min. palikite skardoje atvėsti.

O čia – BOMBA! (jei dovanosite pusbroliui iš Londono, perspėkite, kad oro uoste labai nesafišuotų gautų dovanų ;))

Receptas baisiai painus, bet esmė deserto gan paprasta: dubenį išklokite maistine plėvele, tada mėgiamo kekso ar (kaip siūlo Oliveris) spec. kalėdinio itališko “panettone“ riekutėmis, jas stropiai suglauskite, šaukštu paplokite. Grietininių ledų be priedų “bombą“ (1L pakuotę)  palaikykite truputį kambario temperatūroje – kabinsim šaukštu, reikia minkštos koncistencijos. Į keksu išklotą dubenį suberkite saują pistacijų, lazdyno riešutų, konservuotų – cukruotų vyšnių ar pjaustytų mandarinų. Tada greitai šaukštu sudrėbkite ledus, išlyginkite paviršių, užklokite plonomis kekso riekutėmis kekso, uždenkite plėvele ir paslėkite kokia lėkštuke. Ir skubiai grūskite į šaldiklį. Pabandykite ištverti iki kitos dienos. Išėmus dubenį iš šaldytuvo, teks už plėvės kraštų “bombą“ ištraukti lauk, apversti ir plėvelę nulupti, aplyginti kraštus, jei reikia ir ištirpinus gerą gero šokolado plytą apipilti “meno kūrinį“. Oliveris rekomenduoja dar į tirpintą šokoladą (turbūt visi žino, kad staiga pakaitinus šokoladas “sukrekės“, jį reikia lydyti ant silpnos ugnies ir dar “per vandenį“, t.y. vandens “vonelėje“?) pritarkuoti citrinos žievės. Praneškite, kaip sekėsi su bombų gamyba, nes pati nebandžiau, nespėjau…

Ką čia be pridursi… Šventa karšta tiesa su gvazdikėliais :). Šį kartą paveikslėlis vilioja paragauti karšto sidro. Ne, neeee! Ne to birzgalo iš skardinių, kurio sudėtis: angliarūgkštė ir velniai žin’ kas… Ne, tikro prancūziško sidro iš stiklinio butelio ir IKI arba kokios “Vynotekos“. Šį karštą “patiekalą“ jau ragavau. Ir net ne per Kalėdas (jos mūsuose itin blaivios), rudenį, kai šaldytuve nepadoriai ilgai beliūdinčiam atkimštam sidro buteliui teko ieškoti paskirties. Man patiko. Kvepėjo obuoliais…

Ir pabaigai pudingo “planas“. Kaip dar kitaip pavadinti tokį fainą paveikslą? Nesu tikra, kad kada ryšiuosi panašių desertų ruošimui, bet juk gražu, ką?

O dar pabaigų pabaigai: ar galiu čia skelbti… kalėdines pasakas? Jau prieš savaitę supratau, kad mano gražiems ketinimams nebelemta išsipildyti popieriuje: nebespėsiu suruošti, nebespės atspausdinti, nebus kada siųsti draugų vaikams, ėėė, ne, savo draugams (tik mažiems…). Todėl nutariau dovanas siųsti internetu (oh… tas velnio išradimas, kaip gerai, kad jis yr’…), tarpušvenčiu. Kasdien po vieną. Galiu?

Taigi, šitą gaivųjį skanėstą gaminau užėjus pirmiems vasaros karščiams bei prisirpus pirmom žemuogėm. Berods žemuogės jau baiginėjasi… tai kad visai neprašauti, labai skubu pasipuikuoti 🙂 Prisipažinsiu, receptas ne mano, o gerbiamo Jamie Oliverio, o jeigu dar tiksliau – italų nacionalinis. Tas skanėstas yra citrininis šerbetas. Aha, toks rūgštus. Kad kai tik apie jį pagalvoji, seilės pradeda kauptis burnoje. Bet man patinka, labai. Kažkodėl nuo pat vaikystės iš ledų asortimento labiausiai mėgstu šerbetą. Pamenat, būdavo rožiniai po 5, o geltoni po 7 kapeikas? Tai mano pasirinkimas. Kiti sako, kad ledai turi būti riebūs, o man skaniau gaivūs. Tiesa, riebų plombyrą naudoju kaip priedą obuolių pyragui arba tiesiog keptiems obuoliams, nes nemėgstų plaktos grietinėlės. Bet grįžtu prie temos. Kartą ragavau to tradicinio itališko citrininio šerbeto “Užupio picerijoje“, paliko gerą įspūdį. O prisiruošti jį pagaminti delsiau jau N metų, net nežinau kodėl…

Ir vat vieną dieną prisiruošiau. Būčiau ne aš, jeigu nepatobulinčiau Oliverio receptuko pagal save. Tiksliau, aš sugalvojau tik priedus, pats receptas absoliučiai pagal originalą. Kviečiu išbandyti, savaitės pabaiga žada būti karšta.

serbetas

Citrininis šerbetas:

  • 200 g cukraus
  • 200 ml vandens
  • 200 ml šviežių citrinų sulčių (aš spaudžiau pati, berods iš kokių 4 citrinų…)
  • 1 citrinos nutarkuota žievelė
  • 1 toks labai jau pilnas valgomasis šaukštas mascarpone

Pasirinktą konteinerį (aš naudojau emaliuotą nedidelį puodą, manau taip pat tinka bet koks plastikinis indas) įdėkite į šaldiklį. Tuo metu supilkite cukrų bei vandenį į kitą puodą, užvirinkite. Kai užvirs, stipriai sumažinkit ugnį ir pavirkite apie 3-5 minutes. Turi išeiti sirupėlis. Atvėsinkite. Tuomet supilkite citrinos sultis bei citrinos žievelę. Po to įdėkite mascarpone. Tik nekartokite mano klaidos, nedėkite to viso šaukšto tiesiai į skystį. Patogiau atskirame dubenėlyje sumaišyti sūrį su nedidelių sirupo kiekiu, kad išeitų skystis. Ir tik tuomet jį supilkit į puodą su citrininiu sirupu. Tokiu būdu išvengsite netirpstančių sūrio gumuliukų. Oliveris rašo apie šio paprasto recepto sudėtingumą, mat labai svarbu nutaikyti saldumo bei rūgštumo santykį, tame visas fintas. Receptas apskaičiuotas pagal vidurkį, todėl siūlo nesikliauti juo atkakliai, o patiems vadovaujantis savo skonio receptoriais pasiekti tą tobulą santykį! Aš dariau standartą ir man patiko 🙂 Tai kai šis mišinys bus paruoštas, dėkite jį į atšalusį konteinerį ir palikite šaldyklyje mažiausiai valandai. Po valandos patikrinkite, jeigu pradėjo stingti, pamakaluokite su šakute. Na, ir galite kartoti (taip rekomenduojama) šį procesą kas valandą, 3 valandas iš eilės, kol šerbetas nesušals iki tinkamo pavidalo. Aš neturėjau galimybės žaisti to “3 valandų“ žaidimo, todėl pamakalavus kokį kartelį, jį išsitraukiau jau kitą dieną valgymui. Kadangi atrodė liūdna valgyti tiesiog taip kaip yra, patobulinau iki mandro deserto lygio 😉 Sudėjusi ledų burbuliukus į stiklines, užbėriau šviežiai pririnktų pamiškėje žemuogių ir pabarsčiau mėtų cukrumi (4 mėtų lapelius sutrinti tarp pirštų su 1 valg. šaukštu cukraus, išeina toks žalias drėgnas ir labai kvapnus cukrus).

Valgėm pasigardžiuodami po sunkių lauko darbų, kvapų ir skonių puokštė nerealiai gaivino ir svaigino. Pats Oliveris siūlo išmeginti šį šerbetą su trintom avietėm. Manau, kad išbandysiu ir tokį variantą.


Archyvas

© kokonas. Visos teisės saugomos. Cituojant ar naudojant vaizdinę medžiagą būtina nurodyti šaltinį. Smulkiau - kokonas.blog@gmail.com