Ne tik moksleivių rūmai

Jei gyvenate Vilniuje, turite vaikų ir kaskart užstrigę Konstitucijos pr. kamščiuose iš nuobodulio apžiūrinėjate tokį diiiidelį pilką pastatą atsilapojantį į “Forum Palace“ kitoje prospekto pusėje, tada šitas įrašas Jums. Prisipažinsiu, iki šių metų Mugės organizacinio šaršalo man tai buvo tiesiog Moksleivių rūmai. Retsykiais vyresnėlis ten nueidavo į baseiną, kartais netyčia nužiūrėdavau iš troleibuso šalia esančioje stotelėje pabyrantį pulkelį vaikų su šokių sijonais, kažkokių instrumentų dėklais, bet tai ir buvo visos mano žinios apie didžiulio centro veiklą. Maniau, maniškiai gal dar per maži, o gal dėl visokių savo keistybių neras ten vietos ir veiklos. Ir tada man be galo simpatiškos ir paslaugios centro darbuotojos atsiuntė keletą piešinių Mugės skelbimui…

… ir apšalau!

Čia gi – tiesiog vitražai! Pasirodo, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (LVJC) – taip dabar vadinasi moksleivių rūmai – yra kuo užsiimti ne tik mokyklinio amžiaus vaikams, o šie piešiniai yra neįgaliųjų grupės suaugusiųjų darbai. Vauuu! “Ką dar turit? Kokios dar veiklos yra?“ – iškarto išdribo klausimai. Pavardino ir pasiūlė patikrinti www.lvjc.lt. Supratau, kodėl ;). Vaikystėje mano gimtajame mieste klube “Kibirkštis“ šalia mano namų būrelių sąrašėlis tilpdavo ant išplėšto mokyklinio sąsiuvinio puslapio, o čia – nei galo, nei krašto! Nuo mokyklėlių nykštukams iki būgnų suaugėliams… Sportines, šokių, dainavimo ir muzikavimo veiklas paliksiu pasinagrinėti patiems, jos – mokyklinių laikų klasika (jei nekreipsime dėmesio, kad čia šokami ir linijiniai šokiai, ir lindihopas, o “paspardyti“ galima ir stalo futbolą), mane užkabino vaizduojamieji menai ir visiškas “neformatas“.

Pvz. jaunieji kulinarai:

Arba —> komiksų kūrėjai:

…ir kūrėjos…

Arba gatvės menininkai (kitaip -graffitistai), drabužių modeliuotojai, fotodizaineriai. Nagi, kuo užaugę norėjote būt? O kuo norėtumėte matyti savo atžalas? Valio! Kryptingiems tėvams, trokštantiems tikslingos veiklos savo vaikams LVJC – tiesiog Eldorado, nes vis tiek iš šitokios gausybės būrelių, studijų, laboratorijų pavykst išsirinkti tinkamą visiems ir tuomet, cituoju animacinę čiučiundrą: “ Vaikai neskęs (nuobodulio) balose!“.

Neįmanoma būtų nuododžiauti ir per nuosavus gimtadienius, jei vietoje tradicinio akropolinio vaikų kambario ar dar tradiciškesnio Klauno Makdonaldinio būtų užsakytas vakarėlis su… nindzėmis. Jei per didelė egzotika, tai gal tuomet paprasčiausiai šventėje Tapk Žvaigžde?

O dar čia kažkaip netikėtai puikiai veikia visai ne popierinė integracija – centras turi užsiėmimų ir neįgaliesiems. Spalvų orkestras net ketina koncertuoti specialiai mugėje. Posakis “pasitiksime su orkestru“ šiuokart bus išsipildanti tiesa, chi, ar kas tikėjotės? Nežinau, kaip jums, bet man šildo širdį, toks tikras dėmesys. Dėmesys abiems pusėms.

Dar prie integracijos pridėsiu ir kitą atradimą LVJC tinklalapyje – yra veiklų visai šeimai, t.y. vaikams ir tėvams drauge. Ech, kaip būčiau norėjusi, kad mano tėveliai vaikystėje būtų kartu šokę tame pačiame šokių “ratelyje“, būtų pakeitę nuomonę apie balerinas ir anksčiau mane paleidę į… dailės m-klą. Pokštauju, aišku, bet kartu minkyti molį keramikos studijoje – puiki šeimyninė terapija ir tarpusavio santykių analizė neapkraunant galvos. Bendra veikla vienija. Tėvai integruojami į vaikų ir paauglių pasaulį, apie kurį jie dažnai neturi realaus supratimo.

Na, o tokiems grafomanams kaip aš, tuoj turėtų pasidaryti ankšta mūsų padangėj, nes jaunoji karta atrieda atidunda 😉