Liudmilla, Juliette ir baklažanai su dž. slyvomis

Pirma paaiškinti “garbanotą“ pavadinimą ar atsiprašyti skaitytojų (ir KOKONO statistikos) už iiiiiilgą kaip šimtmečiai tyyyylą?

Tiek to, gal abu punktus praleisiu…

Niekad anksčiau nebuvau buvusi Kijeve. O po tų velykinių kiškių iš karto teko lėkti vizos ir autobuso bilietų – ko-man-di-ruo-tė (kaži’, gal net pirmoji mano gyvenime?). 12-kos val. kelionė žemės transportu (dėkui tau, Dievuli, už autobusus šiais lėktuvams suš…tais laikais) neprailgo – broliai baltarusiai pasirūpino vėlyvo vakaro ir ankstyvo (kokios 5 val. ) ryto pramogom: “granica, pasport, s vieščiami na vyhod!!“. O! panienka, neturi stachovkos tranzitu per mūsų batiuškos šalį?? A, nu ka, bėgte į aną kioskelį  porą doleriukų susimokėti! Dievaži, nesuprantama, už ką, bet negi ginčysies su uniformuotu dėde, jei  ant langelio parašyta: BEL-GOST-STRACH… Tiesa, grįžtant į gimtinę ir lietuvių muitininkai skenavo bagažą cigarečių ir “Nemiroffkos“ ieškodami. Grobis buvo menkas, visiškai suvenyrinis, bet porai bendrakeleivių vis tiek nuotaiką sugadino. Padarė įspūdį valstybių sienos? Seniai vykau į rytus? O gal apskritai amžinybę nebuvau užsienyje? Ir viena, ir kita…

“Kijevas – gražus miestas, tau patiks“ – pareiškė tėtis. O mamaitė palinksėjo galva, nors, mačiau, ir nebuvo visiškai tikra, kad ten yra kada buvusi. “Didelis, 5 milijonai“ – paaiškino darbdaviai. “Kreščiatikas, Andrejevskij spusk…“ – svainio (o! l. linksmas lietuviškas giminių pavadinimas…) sąrašėlis būtinų pamatyti vaizdų. Taip, taip, brangieji, – gražus, didelis, tik mažokai nugriebiau, pralaksčiau ne turistiniais maršrutais. Bet užtai vienos parodos atidaryme mačiau Juliette’ą Binoche. Gyvą ir iš arti :). Bėgte perbėgau prospektais, mašina su vėjeliu prasinešiau paupiu, linksmais geltonais ukrainietiškais mini (na, midi…) autobusiukais pasikračiau iš vietinių karoliniškių į vietinį užupį, ragavau barščių su pampuškom, jau pradėjau susivokti begalinėse ukrainietiško pieno lentynose ir grivinų skaitlybose – žodžiu, buvau-mačiau, bet reiktų grįžti 😀

O čia Liudmilla. Zuikės šeimininkę pamačiau Nepriklausomybės aikštės (Майдан Незалежності – garsi visokių spalvų revoliucijų vieta) pakraštyje. Labai kukli miela senutė visai nesiderino prie gan rėksmingos aplinkos, plieskiančios saulės ir dar neveikiančių  fontanų. O jau rankose laikoma kiškių trijulė nesiderino visai prie nieko. Visi vienodi, vienodo rašto “kailiukas“, tik spalvos: žydra arba rožinė. Nustebino, bet kol stebėjausi, prapėdinau pro šalį, už poros žingsnių sumojau, kad čia visai linksma, grįžau, 10 grivinų (dalinkit iš 3, bus Lt)  ir vienas žvėriukas jau mano, paėjusi dar kelis metrus, grįžau paklausti moters vardo. Klausimas taip nustebino, kad automatiškai tuojau išlemeno: “Liudmila, Liudmila Nikolajevna…“ Patikinau, kad perduosiu vardą kartu su zuikiu, nurimo. Tai dabar taip ir darau. O Liudmilla, nes Ukrainoje visa, kas skamba užsienietiškai, kvepia skaniau ir atrodo žaviau (kažkur girdėta…). Čia krūvos kalbos kuriozų, televizorius propoguoja keistą dvikalbystės “aš klausiu ukrainietiškai – tu atsakai rusiškai“ formą, begalybė anglicizmų tiesiog parašomi kirilica ir automatiškai tampa bendrine gyvenimo dalimi, susišnekėti rusiškai su vietiniais kolegomis beveik reikėjo… žodyno ir vis tiek nesupratau, apie kokį  žemėlapį kalbama: “…дисконтной карты (лицо и оборот), фон на вылет по 2 мм…“ (na, ką reikia vertimo?)

O čia?

[jei vis tik prireikė vertimo, pabandykit garsiai perskaityti iškabas arba užvažiuoti pele ant paveikslėlio…]

Liudmilla dabar gyvena stalčiuje, jos vietą Kijeve akimirksniu užėmė kita zuikė-klonė, gaila, nesusiprotėjau paklausti, kas tuos kiškius rankomis siuva ir kieno čia idėja.

Na, ir pabaigai šito šiupininio įrašo ir reportažo iš mano padriko gyvenimo – troškinio receptas. Originalaus ragavome Kijeve. Iš vietinio tugaus. Iš “vietinių“ uzbekų. Su vietiniu storoku ir l. kokybišku lavašu. Kai kitą dieną neršėm skersai išilgai turgų, per džiovintų nematytų vaisių, šviežios varškės ir raugintų daržovių kalnus nesugebėjom pamatyti labai patikusio kulinarinio šedevro. Tada viena prekybininkė nebeiškentusi paklausė, ko mano kolegė zylioja kaip įgelta pirmyn atgal. “Baklažan iščem“ – pasiskundė ta. “A!!“ – ir ištraukė iš po prekystalio šiltą indą. “ Sanitarinė siaučia“, – pusbalsiu paaiškino suokalbiškai. “???, tai gal nevalgoma tada, jei jau slepiat..“ – pasirodė nepėsčia mano bendradarbė ir gavusi garantiją, kad šviežia ir skanu, magaryčių parvilko visoms po dvigubą porciją pietų…

Baklažanai su džiovintomis slyvomis

• baklažanas
• sauja (ar saujikė) džiovintų slyvų
• pora šaukštų sezamų
• česnako skiltelė ar dvi
• alyvų aliejaus
• granatų sirupo (Vilniuje yra Ibrahimo centro turkų parduotuvėjė)
• druskos, pipirų, maltų imbierų
• šaukšto medaus

Gilioje keptuvėje aliejuje pakepti česnaką. Galima smulkinti, galima ne. Galima pakepinus ištraukti, galima, jei mėgstate, palikti. Suberti sezamus, palaukti, kols jie ims šokinėti, tada – plautų dž.slyvų saują. Kubeliais supjaustytą baklažaną pakepinti kartu su tuo, kas jau kepa. Gelsvai apskrudo? Puiku. Teks pasūdyti, įmesti prieskonių ir užpilti granatų sirupu (4-5 šaukštus + vandens troškinimui) arba granatų sultimis. Sumažinus ugnį, uždengus, troškinti kol suminkštės (man šiuo atveju patiko jau l. sutroškintas “la troškinys“). Pabaigoje galima pasaldinti šaukštu medaus. Jei, žinoma, norima…

Приємного апетиту!

p.s. fotoaparato nemoku net laikyti, todėl vaizdai iš visagalio interneto (nors ir visi matyti gyvai), o Liudmillos portretas – Šarūnės…