Papuošalų skrynia

Pirma mintis buvo pavadinti įrašą “Papuošalų dėžute“, bet apsigrabaliojau, kad sėdžiu ant visų kalno “perlų, deimantų ir aksomo“, prireiks visos skrynios…

Nors… “Baltus box“ dėželių toookia kolekcija, kad tikrai tilps viskas: ir sapnai, ir norai (tam jos pirmiausia skirtos), ir materialesni reikalai.

(Foto: Mindaugas Žiukas, www.fotoforma.lt)

Jolita ant dėžučių piešia akrilo dažais. Sunku patikėti, bet ta simetrija — rankų darbas, ne kompiuterinė grafika. Jos laiškelis patvirtina — čia tikra terapija: “ Viskas prasidėjo prieš keletą metų, norėjau Kalėdoms padovanoti ką nors mielo savo draugams. Pabandžiau piešti dėžutes. Nuostabus jausmas piešti brangiems ir mylimiems žmonėms, kiekvienam tik jam skirtą, vienintelę. Piešiniai įmantrėjo, technika tobulėjo, aptikau, kad tai savotiška meditacija, mandalų piešimas, kai paleidi protą, įsiklausai į sielą, o tada lyg išgirsti tylią muziką, kuri vedžioja tavo ranką, o tu mėgaujiesi nenusakoma vidine ramybe, tarytum vaikščiotum po žydintį sielos sodą su meile ir dėkingumu…“ Skambanti ramybė — būtų puiki Kalėdų dovana, ar ne?

******

Mmm… Kalėdoms labai tinka ir “faufainiai“. O jei dar imbieriniai…

Dzy Dzy design kepa tokius (ne)valgomus papuošalus, kad teks juos palaižyti mugėje pamačius ir įsitikinti patiems. Valgomas čia tik cukrus.

Bet užtai saldu, net širdis dainuoja —> let it snow, let it snow…

Meniu toks nemenkas, kad išsirinks net ir žaliavalgiai. Arba “francūzai“: prašau – le batonas!

Och, čia – le makaron(s)ai…

 

Klasika –“gaidelis“. Žodžiu, atsineškit šakutes, ragausim…

******

“Rasos perliukai“ ištikimi mechanizmams:

… ir pievų gėlėms:

Turbūt bus ir naujienų, žiū, kiek turto rūšiuojama:

********

Ignė veria tikrai ne vieno karolio papuošalus. Aš negaliu ramiai žiūrėti, nes sukasi galva ir tik vienas klausimas toj galvoj: “Iš kur tiek kantrybės???“ Jau kad dribtelėjo Dievulis dalindamas, tai dribtelėjo… Bandau suskaičiuoti tuos “pikselius“ ir suvokiu, man kantrybės neduota visai! O va turėti tokių žemčiūgų  dabar gali beveik kiekviena panorėjusi. Mugėje, aišku.

Labai žieminės apyrankės ir aukštoji matematika:

Dirželis su kutais:

Koljė su geltona gėle:

O čia galėtų būti ir Hanoverio princesės diadema! Bet yra kaklo papuošalas, kuris man ilgesingai primena vaikystę ir šv. Onos atlaidų saldainių karolius. Tik anie buvo žali, net kaklą nudažė ir paliko kažkokią nenusakomą asociacijų žymę: dabar visi panašiai susukti bumbulai užlieja tokia šilta sentimentų banga…

*****

O va Monikos Mo papuošalai tokie renesansiški, kad nejučia pradedi svajoti apie kalėdinį kontoros vakarėlį… Valdovų rūmuose. Mmmmm… mo…

Barbora Radvilaitė, karališko kraujo aksomas…

…perlai, šleifai…

…ultramarinas, Karaliaučiaus mėlis, deimantai ir  Neapolio smėlis…

…indigo ir purpuras

…Genuja ir Venecija, šilkai ir sienų apmušalai…

Gerai, grįžkime į Gedimino prospektą  — visa tai PUIKIAI atrodys prie trikotažinių suknelių ar megztinių.

******

Irados lobių čia tik maža dalis: perlų, stiklo, akmenukų, sidabro…

****

Uf…  Negi įveikiau? Ateikit. Pamatykit. Pasipuoškit!

Vilkės muilai ir Laukės fabrikai

Gerai, tik fabrikėlis… O Laukė ir Vilkė – taip labai gražiai nuskilusios pavardės,  tikiuosi, niekas neįsižeis, kad žaidžiu žodžiais. Dabar linksminuosi juos vartaliodama ir žaviuosi mugiautojų atsiųstus vaizdus rūšiuodama.

Šįkart – mugiautojos su patirtimi ir, nežinau, kaip tiksliai pavadinti, tokiu lengvumu, apskritai: lengva bendrauti, paprašyti pagalbos, lengvai, rodos, abi savas idėjas nusikabina nuo debesėlio ir įgyvendina. Jei taip nėra, jei kūrybinės kančios ir jas aplanko, tai laaabai lengvai jas užmaskuoja tikrai kokybiškais grožiais ir gėriais.

Linos fabrikėlis ištikimas laukų padarams, ramioms, lakoniškoms formoms ir spalvoms. Čia jau beveik firminiai šuniukai. Jų variacijų yra daug, bet visi lengvai pritaikomi prie įvairių damų (ir ne tik) apdarų. Ar vėl parašiau “lengvai“? …

Auskarai, auskariukai:

Štai naujiena. Pavadinau savo juodraštyje jas Laukės virvelėmis. Kito pavadinimo ir nebesugalvoju. Bet galite jų niekaip nevadinti, tiesiog pabandykite priderinti prie kontorinių marškinių arba…savų riešų ir pradėsite pastebėti, kad panašiai atrodo madingų žurnalų madingos personos ;).

Paukštelis Meilei.

Laumžirgis  – gyvenimo prasmės, savų susikurtų iliuzijų nugalėjimo, kitimo ir virsmo bendrąja prasme simbolis. Oho! Įsivaizduokite dovaną su tokiu nebyliu linkėjimu!

O jei dar baltas…

*****

“Tobuliau už gamtą nesukursi, svarbiau nepagadinti “  – Elvyros moto. Kas galėtų ginčytis? “Wilke’s“ muilas muilinamas patvirtina šią tiesą.

Šiemet jis turi naują vilkišką veidą ir pakuotę.

Bet neskubėkit rinktis nepasitarę su pačia gamintoja. Mugė – ne supermarketas, pakalbinti kūrinio autorių galima ir būtina!

Mmmm. Na, manau, ras čia tie Kalėdų seniai ką maišan įsimesti tikrai. Ir Jam, ir Jai…

Siuntinių diena

Jau gerą savaitę namuose malamės 5-iese: aš, 2 snarglini bambliai, geltonas šuo ir mano faringitas-sinusitas-bronchitas… Pastarasis visiškai abejingas visokiems kilniems norams, geriems ketinimams ir, apskritai, jam nusišnypšt ant visko. Šnypšt…

Prieš porą dienų iš lovos ryte išvertė atkaklus ir nervingas skambutis į duris.  8:00. Žinau, tokiu metu kiti jau džiūsta kontorose kokiam feisbuke ir laka trečią puodelį kavos (na, aš tą darau 2val. nakties…), paštininkė buvo tikra, kad ne per anksti atsibruko. Man atidarius duris, ji kyštelėjo storą voką su širdute (akimirksniu supratau, nuo ko) ir bedė pirštu į savo popierius. Nedraugiškai pakosėjau ir pabandžiau suraityti parašą. Iš to, kaip paskui dėbtelėjo į mano užtinusias akis, supratau, mano pastangų rezultatas vertas Mao Dzeduno…

Na, gerai, kam rūpi dailyraštis ir snargligės, žiūrim, ką atsiuntė mugei Kristina – Krizė iš Galicijos, sudraskom tą storą voką ir žiūrim:

Rudaplaukė (chi, įtartinai panaši į autorę ;)) su zuikiu.

O čia ir pats zuikis. “Zuikio paskirtis – myluoti ir glausti, nes jis labai švelnus. Galima rankinėje nešiotis, o kai pasidaro liūdna – šast, issitrauki ir jis tave paguodžia“ – buvo paaiškinta. Sunku nesutikti 😉

Žiū ! Oi! Atostogos? Die, atoooostogos… Saaaulė… Šilumaaaa…. (“šliurp, šliurp“ – čia šliurpsi mano nosis, “rrr-rr“ – griežia iš pavydo dantys. Saulėtoji Ispanija, ech…)

Čia gyvūnų globėjos – angelai.

Žuvų Fėja.

Tai va. O kas gražaus buvo juodoj mažoj dėželėj, sužinosit tiksliai atėję į mugę. Ir apie tos Žuvų fėjos juodą ir turkio spalvos sages arba auksinį katiną irgi nieko nepasakosiu. 😉

Po poros valandų vėl sulaukiau skambučio. Šį kartą telefonu. Pasiteiravęs, ar ras ką namie, simpatiškas balsas pažadėjo tuoj pristatyti siuntinį. Oho, du per dieną? Ka-lė-doooos!! Jau.

Reginos sutvėrimus atvežęs kurjeris buvo dar simpatiškesnis,  nei balsas telefonu, o dėžė iš Klaipėdos lengva, bet didelė. Taip stropiai suguldytų ir pūslėta polietileno apsauga apklotų rankdarbių nesu mačiusi. Kiekvienas turi mini kortelę su vardu, charakteristika ar visa gyvenimo istorija.

Foto klaidina -šie gyviai ne maži, jie mažyyyčiai, mikroskopiniai, vos ne iš siuvimo siūlų nunerti! Juos galima kabinti prie telefono ar raktų, vaikiškų (aba ne) kuprinių. Arba vieną net verti į ausis:

…ir jis skambės! O gal dainuos:

Arba pasiūlys arbatos ir po puodeliu tieisiog išsiplos (che, čia mano favoritai…):

Na, taip, neapsirikit, tikrai ne saldūs šitie padarai, mane nuo pat pirmo žvilgsnio kamuoja įtarimas, kad visi jie biški pankai…

Kukuruku…

Tos pačios dienos vakare į namus iš kontoros parvažiavo ir jau anksčiau aprašytos levandinės kandys. Tiesiog siuntinių diena… Beje, ir aš gavau dovanų: ispaniškų “žuvų“  ir taškuotus auskarus nuo magic (Kristinos), o dar prie kandžių man buvo vyšnių kauliukų pagalvėlė – šildyklė su rankom veltos vilnos dėklu. Laaabai į temą ir bronchitą. Kai sykį per ilgai pakaitinau tuos kauliukus orkaitėje, užsidėjus pagalvikę man visą naktį kvepėjo skrudintais miežiais, nekosėjau ir sapnavau… Panevėžį. Todėl galiu iš patirties pasakyti ir garantuoti – rankdarbiai turi magiškos galios ;)…