Pievų gėris grožiui ir sveikatai

Ilgiausiai kybantis juodraštis…  Bet negendantys čia gėriai : D. Kita vertus, žinau, kad hidrolatus ruošia ir dabar, jei tik yra iš ko (eglučių, pvz.,..), tai šviežumas visur svarbu.

Jonas iš ForWellness viskuo pasirūpino laiku, nes iš kur gi dabar gauti žydinčių liepų? Man liepos — vaikystė+vasara+laimė — viskas viename ir tokiame gerume, kad ketinu pasinaudoti tarnybine padėtimi ir paprašyti Jono kur nors po prekystaliu paslėpti man butėlaitį šito gėrio. Tssss….

Levandos mane iš karto nuneša į Kroatijos Hvar salą — ten pirmą kartą jas pamačiau, o pamačius net akyse fioletava pasidarė, to stipraus aromato nenupūtė nei jūros vėjas, nei žuvies pardavėjas. Tiesą sakant, išlipusi iš kelto ne iškart supratau, iš kur tas “vaistinės“ kvapas. Visiška vėpla…  Dabar levandos visokiais pavidalais apgyvendintos visuose namų kampuose. Jei ir jūsų meilės istorija panaši, mugėje gaudykit Joną, jis papasakos, kur augo šios levandos.

Čia saulės bučkis pajuodusio dangaus realybėje: gretimo darželio medetkos…

…ir lietuviški šlamučiai.

Jonai, o čia kas žydi? Mėtos? Vasara buvo taaaaip seniai, kad jau nebepažįstu.

  

Būtinai ilgėliau sustokite prie žolininkų, muilininkų, aliejininkų! Na… Nepralėkite vėju ir pro visus kitus, bet šie YPAČ mėgsta pakalbėti ir TIKRAI turi ką pasakyti, naudokitės proga, retai kur galima už skvernų nučiupti ir pakamantinėti gamintojus, augintojus.

Rasoklė pernai debiutavo, o šiemet štai kiek pripakavo:

Tiesiog kalėdinis altorius!! Taip ir traukia užgiedoti. Gal net visi Trys Karaliai čia dovanų rastų 😉

Čia — kalėdiniai rinkiniai: plaukų grožiui (dilgėlių ir beržų lapelių aliejinės ištraukos), visai šeimai (jonažolių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas), vyrams po skutimosi (kraujažolių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas) ir brandžiai odai (šlamučių žiedų aliejinė ištrauka ir hidroliatas). 

O čia pernykštis mano atradimas — sirupėliai. Ideali dovana vaikystės draugui, su kuriuo kadaise kartu laižėte pertusiną be gydytojo recepto, vaistininko patarimo ir be jokios įtikinamos priežasties.

Na štai,  dovanomis visai giminei pasirūpinta…

*******

Marmozel‘ė Vilma — viena iš tų mugiautojų, apie kurias rašant iš karto į galvą lenda mintis — “…o prieš penkerius metus“. Iš tiesų, ištikimybė — ta pati tyliausia vertybė mano sąrašėlyje — užima per svarbią vietą, kad nepradėčiau ašaroti ir dėkoti. Ištikimybė savai idėjai, savo mūzai — Marmozel’ės vizitinė kortelė. Šiemet www.marmozel.lt keičia “sukneles“, bet ne viziją.

Naujovės ir eksperimentai, tobulinimai ir vėl bandymai. Ir, vualia!

Dar pora metų praktikos ir eksperimentai virsta klasika.

Och, vis dėlto koookios gražios tos gėlėtos marmozelės suknelės!

Kosmetinio stalelio gyventojų daugėja…

…ir randa savo šeimininką, kas jis bebūtų.

Nes dabar tai — nedidelis, bet jau žinomas ir turtingas įvairove prekės ženklas.

O prieš penkerius metus 1-ojoje mugėje Vilma turėjo steriliai gražų violetinį kampelį, dėžutę ir SIAUBINGAI per mažai lūpų balzamo — raudančių, kad nebegavo, buvo jau po pusvalandžio nuo mugės pradžios…

*******

Šitaip vadinasi Ingos namai. Ji rašo, kad čia verda muilas ir tikras gyvenimas. Dar muilinėje gyvena Ugnius, save nekukliai “įdarbinęs“ komercijos direktoriumi. Dar šuniukai Bachas ir Sausainis, mamos, tėčiai, sesės, broliai, draugai… Žodžiu, ten linksma, o čia bus labai naudinga susipažinti ir išbandyti visokias Muilinės daržo…

…ir sodo gėrybes:

Bus proga išsirinkti savą derinį ir…

…gyvenimo prieskonius.

******

Na, ar jau pasirūpinote DIDELIAIS Kalėdų Senio maišais? 😉

Šis tas rožinio…

Beieškodama pavadinimo šiam įrašui, nesąmoningai galvoje perkračiau (trumpai) žodžio “rožinis“ prasmes ir asociacijas. Mano “gūūūglas“ išmetė: rožančius, rožių spalva, “barbinis“ sijonas, ružavas keksiukas ar cukraus vata. Dar močiutės sode puoselėtas rožynas, kur visos keturios pusseserės turėjom po savo rožę, manoji buvo geltona su rausvais (rožiniais…) pakraštėliais, nekukliais bliūdo dydžio žiedais ir prabangiu vardu – Glorija… Hm, prasmių, vaizdinių ir sentimentų kratinys, bet bendra viena – rožės primena kažką saldžiai gražaus ir gero. Arba žada kažką saldžiai gražaus ir gero. O tai jau yra gerai, rožės pasauliui padeda neapkarsti visai, che, che.  Dar gerai, kad kol mes jūrinėjam, kaiminėjam, sodinėjam, paskui bamblius bėginėjam, bičiuliai randa laiko šį tą naudingo ir gražaus parašyti ir čia pasidalinti. Ačiū, Rimante 😉

ROŽINIAI RECEPAI KŪNUI IR SIELAI

Jei šiemet lakiojat po visokias Turkijas bei neturkijas, atkreipkite dėmesį į… rožę (taip pat ir rožių hidrolatą bei eterinį aliejų).

Islamiškosios šalys garbina rožę, sakoma, kad ji – tai Pranašo Muhamedo prakaitas, krintantis iš rojaus. Rože kvepia islamo poezija, muzika, religija ir virtuvė. Rožių vanduo neatskiriamas nuo maisto, ypač saldumynų, ir medicinos – gydo akių ligas, galvos skausmą, o rožių girliandos ir žiedlapiai naudojami religinėse apeigose.  Rožė  –  sakralinis augalas, turintis „dieviškojo aš“ prasmę; rožė  – gyvenimo aistra, o jos spygliai – gyvenimo kančios; rožės kvapas  – tai gyvenimo grožio kvapas.

Rožių aromatas (eteriniu aliejumi galima kvepinti riešus, kaklą, švelniai perbraukti plaukus, rožių vandeniu galite purkšti veidą ir kūną) padeda moteriai žydėti, atverti širdį, skleisti džiaugsmą, meilę, jis balansuoja emocijas, palengvina savęs suvokimą. Jis puikiai tinka, kai norisi pasijusti moteriška ir geidžiama. Jis sukuria ir saugumo jausmą, padeda išgyventi santykių liūdesį, netektį, vienatvę, skatina vidinį augimą. Jei pasiklydote mintyse, nesugebant apsispręsti – pauostykite rožės ir išsigrynins esminė mintis.

Kokia bebūtų veido oda, rožių vanduo, o „ant viršaus“ rožių aliejus ją paskaistina, nuramina uždegiminius procesus (raudonį, spuoguotumą – su laiku ir išgydo), tonizuoja. Rožių veikliosios medžiagos  lėtina odos senėjimo procesus, mažina raukšleles, valo poras.

Kokono bičiulė Marmozel šią vasarą atidarė duris į… Kvapų ir skonių virtuvę, kurioje karaliauja eteriniai aliejai bei hidrolatai.

Keli „Marmozel“ receptai su ROŽIŲ HIDROLATU.

NUO ŠIRDIES DULKES NUPLAUNANTIS GĖRIMAS

Geriamai kvapniai gaivai reikės į litrą vandens įpilti valgomąjį šaukštą rožių hidrolato, įlašinti truputį citrinos sulčių, įmesti kruopelę medaus. Išmaišyti. Galima įmesti su rožių žiedlapiais užšaldytų ledukų.

ROŽIŲ ARBATA SU KARDAMONU IR ŠAFRANU

Į šiltą vandenį sudėkite patraiškytas kardamono ankštis, šafraną, rožių žiedelius. Įtarkuokite šiek tiek muskato ir įmeskite trupinėlį druskos skoniui išryškinti. Uždenkite dangčiu ir keletą minučių pavirkite, įpilkite rožių hidrolato (1 litrui vandens 2-3 arbat. šaukšteliai hidrolato). Uždenkite ir leiskite skoniams susijungti. Po 10 min. galima mėgautis ypatingai darniu rytietišku aromatu, švelniu skoniu. Pagardinimui tinka medus arba cukranendrių cukrus. Tai vakaro harmonizuojanti arbata. Ypatingai tinka moters širdžiai sušildyti.

LEDAI SU ROŽIŲ VANDENIU

Rožių vanduo, pistacijos, kiaušinio baltymas, truputis šafrano, truputis vanilės, truputis kardamono ir viskas virsta dievišku maistu – persiškais ledais „Faludi“.

PERSIŠKAS ŠVENTINIS DESERTAS “SALDŪS RYŽIAI“

Išvirkite stiklinę ryžių. Būtinai įdėkite šafrano ar ciberžolės, kad nusidažytų gelsvai. Įpilkite valgomąjį šaukštą rožių vandens. Įdėkite migdolų riešutų, bet be luobelės, (turi būti mirkyti per naktį, tada lengvai nusilupa odelė. o migdolai minkštučiai, skanūs labai tampa), kardamono, cukraus pagal skonį.

Viską kartu pavirkite, kol suminkštės ir pavirs „košele“. Atvėsinkite ir patiekite.

****

Grįždama nuo jūros nesąmoningai ištiesiau ranką ir nubraukiau erškėtrožės žiedlapių. Užpylus karštu vandeniu, žiedai pasiraivė, išblyško ir pasklidęs aromatas akimirksniu nunešė į močiutės rožyną, kur sukišus vaikiškas nosis į glorijas ir sofijas, tiesiog pradingdavo laikas ir vieta ir, rodos, galėjai užuosti savo rožinę ateitį…

Viltis, avys ir levandos

Taip ir vadinasi “Bukčiom dienoraštyje“ ką tik apsigyvenęs staipsnelis ir…  avelės. Beveik viską čia ir perrašau: labai jau poetiškai kvepia. O svarbiausia tai – pirmieji šiųmetės mugės gyventojai, dalyvautojai, “liežuvautojai“ (kaip išversti ne itin nesimpatišką barbarizmą – “tyzeriai“ (angl. teaser) ką nors skirtą paerzinti, seilę pavarvinti, liežuvį iškišus?).  Žodžiu, žiūrėkit, ką jau turim, kas jau bus ir laukit naujų žinių. Ar gyvulių 😉

“Vienoje mano “darbo” kambariuko kertėje riogso tokia nemaža skrynia. Na, riogso ir tegu sau riogso, ko jau čia, rodos, apie tokį, ne itin svarbų, objektą rašinėti dar… Bet visa istorija apie tos skrynios turinį. Tai va, toje mano, aukščiau paminėtoje, skrynioje nugulė įvairaus ‘plauko’ avys. Tokios taikios, paprastos ir mėgstančios įsivaizduoti. Vaizduojasi jos ten visokias pasakas apie dangaus kūnus ir kitus nepasiekiamus nutikimus. Ir dar priedo- švelniai ir neįkyriai kvepia, o gal kvapsnoja…

Visos šios pasakorės avys dalyvaus Vilties mugėje.

O aš, pagauta įkvėpimo, fantazuoju minkštu avytišku jaukumu alsuojančias fantazijas ir nujaučiu, kad greitu laiku papasakosiu dar ne vieną trumpą istoriją apie skrynios turinį ir avis- paprastas, jaukias ir truputį sparnuotas…

Kristina

Ką čia bepridursi? Mmm… gal tik, kad man į tas aveles bežiūrint žiovulys žandenas pradėjo draskyt (oi, ne iš nuobodulio berašant, ne!!). Nagi, čia juk puiki kalėdinė dovana kokiai nemigos kamuojamai personai: avys (1, 2, 3… 104, 105, 106…), levandos, pasakų pagalvėlė po pagalve…

Aaaa……  labanakt!

Derlius

Ot ir ne, ne apie bulviakasį 😉

Apie … Provansą!

Ir levandas. Provansas frankofilus žavi iki alpimo, o visokie neromantiški kietuoliai purkštauja kažką apie banalumą ir pan. Nesvarbu kuriai barikadų pusei priklausote, įsileiskite Marmozel Vilmos kelionių įspūdžius į namus (kontorą) ir širdis – nuramins, atgaivins, praskaidrins mintis. Juk čia LEVANDOS…

Dažnai girdime „Provansas“, „Provanso stilius“, „Provanso virtuvė“, retkarčiais „Provanso levandos“. Šis pietų Prancūzijos kraštas diktuoja madas kuriantiems interjerus, eksperimentuojantiems ruošiant maistą, ieškantiems subtilių aromatų. Mūsų kelionės tikslas – levandos. Tradicinės ir hibridinės, augančios natūraliai kalnuose ir auginamos ekologiškuose ūkiuose. Levandų įvairovė apsuka galvą ne vienam žinovui: levandula angustifolia / officinalis (lotyniškai) – tikroji levanda, lavandula latifolia / spica – varpinė levanda, lavandula stoechas – italinė levanda, levandinai, o kur dar porūšiai: tikroji laukinė levanda, tikroji sėjamoji levanda.

Lydint kaitriai Provanso saulei, susiruošėmė į laukines pievas „Simiane la Rotonde“ apylinkėse. Mus lydėjo augalų mylėtoja ir vietinių apylinkių žinovė Margarita. Ji rūpestingai lankstėsi prie laukinio čiobrelio, dašio, šlamučio, rodė kaip atskirti levandą nuo levandino. Sutiktas šilkmedis vaišino saldžiomis juodomis uogomis, „Simiane la Rotonde“ miestelio kavinukė džiugino ledais. Prisirinkome drobinius maišus aromatingųjų dašių, puokštes iš saulėjė išdžiūvusių šlamučių, laukinių levandų ir jų hibridų – levandinų.

Atėjus popietei nuvykome į Martinos ir Rišaro levandų ūkį. Akmeniniame, 600-tų metų senumo name, vasarą darbuojasi elegantiška prancūzė. Kiek akis užmato,  jaukius namus supa levandų laukai. Kadaise, čia laukines levandas rinko Martinos prosenelis, vėliau senelis, kuris pradėjo jas sodinti, auginti; dabar Martina su šeima ir keliais padėjėjais traktoriumi ravi levandų vagas, kloja tarp jų šieną, nurenka derlių ir distiliuoja. Tobulai apvalaini levandų krūmai bręsta 3-5 metus, kol ateina laikas nurinkti derlių. Gerai jei vasara karšta, jei liūtys neišplauna žemių, visgi keičiantis klimatui, levandoms tinkamų sąlygų mažėja. Net jei viskas klojasi, po 9 metų reikia keisti krūmus, vėl laukti 3-5 metus kol jie subręs. Svajonių darbas dvelkia rūpesčiais, sunkiai pasiekiamais kokybės sertifikatais, bet ir svaiginančia ramybe, kurią atpučia levandų vėjas. Šie violetinės spalvos, švelnaus kvapo augalai mėgsta saulę ir karštį, net sausrą. Nereikalauja „geros“ žemės, puikiai tinka smėlėta, akmeninga, uolinga dirva. Kuo karščiau, kuo „prastesnės“ sąlygos, tuo subtiliau kvepia levandos. Jos mėgsta aukštį, kalnuose atsiveria pustoniai, subtiliosios natos, kvapo turtingumas. Kalnuose kiekviena levanda savitos spalvos, savito aromato, kiekviena – asmenybė. Ko nepasakysi apie populiarius levandinus. Šios „levandos“ kiek aukštesnės už tradicines ir yra pastarųjų „klonai“. Prisitaiko prie aukščio, klimato, visada vienodai ir stipriai kvepia, duoda daug eterinių aliejų. Pramonė juos myli. Subtiliojo aromato mažiau, bet ir tų subtilių aromatų paklausa nedidelė. Levandinus mėgsta dideli ūkiai. Pjauna galingais kombainais, smulkina su koteliais ir didžiuliuose konteineriuose distiliuoja aukštos klasės, sertifikuotus aliejus. Ir nieko čia blogo, jei reikia daug, kokybiško ir stipriai kvepiančio aliejaus. Ne visur tvyro romantika, žmonės dirba sunkius ūkio darbus, buriasi į asociacijas, sertifikuojasi, tiesiog užsiima amatu, uždirba duoną. Skiriasi tik požiūris: vieniems tai darbas, pragyvenimo šaltinis, kitiems – tradicijos, sielai mielas amatas.

Romantikos radome Alpėse, tarp laukinių levandų ir jas skinančio jaunimo.

Čia viskas lyg pakylėta, nepaliesta civilizacijos. Levandų vėjas švelniai kuteno nosį, atpūtė ramybę, beveik euforiją. Levandos auga pavieniais krūmais, kiekvienas krūmas mėlynuoja skirtinga spalva, aptikome kelis baltų levandų krūmelius! Dirbome kartu su vietiniais pjovėjais, pjautuvais pjovėme trumpus levandų kotelius, be lapų, be sumedėjusios dalies, tik grynus žiedynus. Levandos renkamos į drobes, kurias reikia užsirišti ant nugaros, pasidaryti didžiulę kuprinę – nešyklę. Pririnkus pilną drobę, apie 30kg, ryšulys užsimetamas ant pečių ir nešamas į kalno viršūnę, kur gali privažiuoti džipas ir surinkti.

Levandos skirstomos pagal aukštį kuriame renkamos: 1200m, 1400m, 1600m, 1800m. Skirtingame aukštyje surinktos levandos distiliuojamos atskirai, nes iš jų  gauti eteriniai aliejai aiškiai skiriasi – kuo aukščiau, tuo daugiau sluoksnių turi aromatas. Jis kiek švelnesnis, subtilesnis, bet jame telpa daugybė pustonių: 1800m aukščio levandų eterinis aliejus pirmoje natoje gaiviai ir vėsiai kvepia žole, net primena pipirmėtę, antrojoje – atsiveria šiluma ir kartokas gėlių saldumas, kuris transformuojasi į solidų medžio ir žemės aromatą.

Laukinėse valdose šeimininkauja Silviano šeima. Vyras vadovauja pjovėjams, perveža levandas ir kartu su žmona vėsiame akmeniniame kalnų namelyje distiliuoja eterinį aliejų. Silvianas itin tausoja vietinę gamtą – laukinių levandų karalystę, todėl savo rankomis prirenka mūsų komandos damoms po puokštę laukinių gėlių. Jis žino kaip pjauti, kad nepakenktų krūmui, kiek levandų galima išpjauti šiame levandų rojuje. Dėmesingai įteikia puokštę į rankas, mes atsidėkojame plačia šypsena. Vyksta nedidelė ceremonija, kuri atveria jusles į nepaliestos gamtos stebuklo suvokimą. Silviano šeima viską atlieka savo rankomis: kadaise sukūrė didžiulį distiliavimo aparatą, dabar rankomis krauna levandas į puodą, kojomis sutrypia, kad neliktų oro tarpų, grandinėmis užtempia dangtį ir paleidžia aparatą. Po pusvalandžio pasirodo pirmas skaisčiai geltonos spalvos lašas.

Šviežias levandų aliejus labai aitriai kvepia žole, grūdais – visai neįprastu levandoms kvapu. Šviežiam aliejui reikės laiko, maždaug vienerių metų, kad įgautų įprastą levandos aromatą. Kvapas pasklinda po rūsį ir kiemą. Veiksmas vyksta aukštai kalnuose, arčiau saulės ir dangaus.

Kelionė čia nesibaigė, bet levandų pasaka pasiekė kulminaciją ir liko gyventi atmintyje. Daug visko buvo: daug serpantinų, daug laukinių augalų, daug civilizacijos nepaliestų veidų, daug šypsenų, nusistebėjimų, daug klausimų, jaustukų, labai daug levandų krūmų ir dar daugiau gerų emocijų.

Levandų gaivumo ir ramybės, šiltos Provanso saulės –

Vilma

P.S. O jei dar negana svaigių aromatų, čia kelios įdomybės apie levandų aliejų.

Rožių kvapas

Šlovė Alachui, kad turim draugų, kurie keliauja ir rašo apie neregėtus kraštus, kai mes čia savaitėm sergam, snarglinus vaikus ganom, naujus namus mazgojam ar vestuves planuojam…

Ačiū Marmozelei Vilmai, kad pasidalino savo nerealiais įspūdžiais iš Rožių ir Pasakų šalies – Persijos. Ėėėė, gerai, Irano (bet argi Persija skamba ne prabangiau? ;))

Rožių gimtinė – šalis po šydu

Iranas. Gegužės mėnuo.

Pirmieji kilometrai pabrėžia šalies geografinį savitumą: dykuma persipynusi su kalnais, pavieniai žaliuojantys medžiai linguoja mečečių pašonėj.

Miesto link vaizdai sparčiai keičiasi. Begalinio žalumo parkai, sodai nustumia smėlį ir kalnus. Kiekvienas žalias metras dėmesingai laistomas gaiviu kalnų vandeniu. Sodininkų netrūksta, paprastai tai vyrai.

Mus prisijaukinęs autobusas kadaise lėkęs nuo Teherano iki Miuncheno neprarado nei formos, nei stiliaus. 3000 km mus vežė be jokių gedimų, švariais stiklais ir celofanuotomis sėdynėmis. Viskas šioje šalyje kruopščiai prižiūrima ir saugoma.

Naktį atvykome į rožių karalystę – Meimand’ą (Maimand). Išvertus iš farsi kalbos reiškia „distiliavimo vieta“. Buvo metas, kai Meimande distiliavo vyną. Dabar, kambario viduryje, kiaurą parą rožių žiedai vėdina savo aromatą. Fermentuojasi. Farsi rašmenimis pažymėtose statinėse saugomi didieji stebuklai – hidroliatai (kvapieji vandenys): rožių, mėtų, kumino (Romos kmynų), neroli, kupranugario dyglės, gudobelės.

Hidroliatai nuo seno naudojami gydymo tikslais, maistui gardinti, grožiui puoselėti. Darbas vyksta visą parą: dega krosnys, verda puodai, pluša sukaitę rožių žinovai.

20 dienų žydi rožės, būtent tiek laiko turi rožėms atsidavę kaimiečiai, kad jas surinktų, paruoštų ir išdistiliuotų.

Per sezoną vidutinis ūkininkas pagamina 3 – 5 tonas rožių vandens (hidroliato). Darbas atsakingas ir sunkus. Distiliavimo būdai visur skirtingi, visgi, esmė panaši. Į didžiulius katilus iki pusės pripilama vandens, kita dalis – rožių žiedai. Sandariai uždaroma ir verdama. Vieni deda daug rožių ir verda trumpai, kiti – mažiau žiedų, bet ilgesnis procesas. Rožių vanduo gaunamas iš garų, kurie kondensuojasi ir įgauna vandens pavidalą.

Todėl iš 5 tonų gaunama tik 3,5 tonų rožių vandens, o tam sunaudojamos 3 tonos lengvų kaip pūkas rožių žiedlapių.

Žiedus renka vietiniai. Moterys ir vyrai keliasi saulei tekant ir eina į laukus rinkti brangiausių Irano žiedų. Tai reikia atlikti iki pietų, iki kaitros, kol rožės neišvėdino eterinių aliejų. Laukai nukvipę tauriu žiedų ir jų medaus aromatu.

Rožė persų kultūroje vaidina ypatingą vaidmenį, toli gražu ji nėra tik botaninis augalas ar grožio eliksyras. Jos vardas „Gulab“ arba „Gul“. Lakštingala „Bul-bul“, rožė „Gul-gul“. Citata: „Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip rožė negali nekvepėti.“ Neveltui „Gul-gul“ turi daug prasmių, neveltui rožių girliandos ir žiedlapiai naudojami religinėse apeigose. Rožė – sakralinis augalas, turintis „dieviškojo aš“ prasmę; rožė, tai gyvenimo aistra, o jos spygliai – gyvenimo kančios; rožės kvapas tai gyvenimo grožio kvapas. Apie rožių kultūrą galima skaityti paskaitas, rašyti knygas, todėl palieku tai žinovams.  Ilgus tūkstantmečius rože žavėjosi persų valdovai, išminčiai ir tikintieji. Būtent iš Persijos rožė paplito po visą pasaulį. Paplito kaip meilės, dorybės ir turtingumo gėlė, visgi labiausiai pagerbta ir kvapniausia ji savo gimtinėje, Persijoje. Šiuose kraštuose gerai kvepėti privalu, nes malonus kvapas – dorybės požymis.

Dar įstabesnis mums pažįstamo rožių aliejaus kelias. Būtent rožių hidroliato gaminimo procese, kaip pašalinis produktas susidaro rožių aliejus, teisingai vadintinas rožių ottu. Tai drebučių pavidalo, balkšvos spalvos kristalinis skystis.

Be galo brangus, tik kiekvienam savaip. Musulmonui brangus, nes pasitepes rožės ottu jis kreipiasi i Alachą, vakariečiui brangus, nes iš 3,5 tonų rožių vandens išgaunama vos 60 -100 ml rožių otto. Paprastai ottas patenka į sumanias rankas, kur gerokai praskiedžiamas kitokiu aliejumi, pabranginamas 10, 20 ar daugiau kartų ir sėkmingai parduodamas „išrankiam“ vakariečiui. Kiekvienam lašui savas kelias…

Kelionė tęsiasi. Širazas (Shiraz) pasitinka legendiniais ledais: rožių vanduo, pistacijos, kiaušinio baltymas, truputis šafrano, truputis vanilės, truputis kardamono ir viskas virsta dievišku maistu – persiškais ledais „Faludi“.

Esvahanas (Esfahan) saldumynų ir kilimų sostinė. Jų įvairovėje gali pasimesti arba pažinti save: putlūs pistacijomis paskaninti „Gaz“ saldainukai rungtyniauja su traškiais sezamo sėklų paplotėliais, jiems nepasiduoda kardamono ir kokoso skanėstai.

Kašanas (Kashan) – dar vienas audėjų miestas. Aplankome senuką, kuris jau 70 metų neišeina iš mylimo rūsio. Audžia. Pradėjo kaip ričių padavinėtojas, pramoko ir tapo paskutiniu šio amato žinovu, po kurio sidabro siūlais austi šaliai taps antikvarinėmis vertybėmis. Virpančios staklės, džiūstantys siūlai ir keli saulės spinduliai.

Virš rūsio verda gyvenimas: svečiai pasitinkami saldintu rožių vandeniu, vaišinami baklažanų troškiniais ir migdomi vėsiuose molio nameliuose, kurių kieme, fontanėlyje sukasi rožių žiedlapiai.

Kol mes stebim ir stebimės, stebi ir mus. Tamsios akys, plačios šypsenos ir susižavėjimas balta oda lydi visą kelionę. O ji tęsiasi…

Vilma *