You are currently browsing the category archive for the ‘Draugai’ category.
Startinis įrašas apie pirmąjį mugės dalyvį bus laaaabai saldus ir asmeniškas. Galima praleisti beletristiką, jei manysit, kad “per nelyg’ “, pasigrožėkit vaizdais ir atlėkit palaižyt gyvai, o aš kitaip negaliu…
Kas mane pažįsta, žino, kaip man sekasi su svajonių darbais ir, kiek mano gyvenime būta šokolado, bet šiemet dar labai pasisekė ir su atostogom: Giedraičiuose porą savaičių gyvenom šokolado ir naminių ledų “fabrikėlyje“. Gaila, kad mano vaikai dar nesuprato, kokia laimė jiems nusišypsojo, dar negalėjo kieme ar darže išdidžiai pasigirti: “ o aš mačiau kibirus ledų, kalnus šokolado, upes marmelado, ot!“ Tiesą sakant, į manufaktūros kaimynystę patekom visiškai atsitiktinai, bet apie rankomis iš tikrų (!!!) kakavos pupelių gaminamą šokoladą jau buvau girdėjusi, naminių ledų vežimaitį Vilniaus senamiestyje buvau mačiusi, o ir šokoladininką Domą irgi jau buvau sutikusi pernykščiame “Daiktų viešbučio“ turgelyje. Marmozel Vilmos suintriguota, kelis mėnesius bandžiau rasti drąsos jį pakalbinti ir parašyti apie tikrai nerealią, tuomet labai dar šviežią manufaktūrą, išskirtinį reikalą ant Lietuvos čia, KOKONE. Bet… Kartais mano prigimtinis landumas ir įžūlumas ima ir palieka mane ant ledo… Šį kartą paliko iki ledų sezono. Aišku, per tą laiką apie gerą naujieną parašė visi l’officieliai ir “Verslo žinios“. Ech…
Bet užtai vasara buvo įspūdinga. Giedraičių vasara.
Kai pirmąjį vakarą “Terakotos“ sodybos šeimininkas atvilko paragauti naminių karamelinių ir agurkinių ledų, kuriuos gamina iš savo ūkio karvių pieno (ir agurkų…), įsišnekėjom, o tada paaiškėjo, kad jie čia už sienos “su vienu vaikinu verda dar ir šokoladą“! Per daug sutapimų… Šį kartą buvo pakankamai laiko susipažinti, papliurpti, išragauti, pasmalsauti, dar ir netoliese esančią triušių ir ožkų “fermą“ aplankyti. Atostogos buvo laaaabai eko :). Matyti iki paryčių per kiemą į cechą su bazilikų šluotomis ir pieno bidonais zujančius ledų gamintojus – eksperimentatorius, o ryte nubusti nuo skrudinamos kakavos kvapo buvo tikrai baisiai romantiška.
Iš tiesų, Lietuvoje jau turbūt nebeliko tikrų šokolado gamintojų, net ir grandai, didieji fabrikai, vežasi belgų “paruoštukus“, temperuoja ir tiesiog lieja saldainius, daugelis ten dirbančių žmonių net nėra matę kakavos pupelių. Domantas “Chocolate Naive“ “sunkia“ iš pupų:
Ir vaizdas, ir skonis nustebina. Sunkoka patikėti, kas viskas prasidėjo taip iki avantiūrizmo naminiškai.
O gal dar kas nuo vasaros prisimenat ledų triratį?
Jeigu jau manote, kad mugės nebesulauksit, skubiai reikia dozes šokolado, ketvirtadienį patikrinkite Tymo turgų ir ieškokit, va, šito dviračio:
Foto: “Chocolate Naive““. Bet mes su Šarūne pasižadame pasižvalgyti po manufaktūrą greitu metu ir iš “savo varpinės“. Su Šarūnės hazeliu kokiu ;)…
Čia jau seniai seniai sau ir Julijai žadėtas staipsniuk’s. Mūsų šutvė visą vasarą prazyliojo po Lietuvą, ištaškė krūvas ežerų ir jūrą – nebeliko laiko KOKONUI. O gal ir gerai, visi pailsėjo…
Kai aną dieną garbingoji rinktinė prakišo ispanams taip negarbingai, prisiminiau ir aš patriotizmą. Oi, ne, krepšiniu tai nesergu (dar mokyklos laikais atkratė – tokias žalgas kaip aš nuolat medžiodavo sužvėrėję treneriai, nuoširdžiai nekenčiau sporto, slapstydavausi WC…) ir bendro su šia “religija“ turiu tik tiek, kad vienas rinktinės ex kapitonas buvo mano darželio laikų “meilė“, o paskui klasiokas.
Čia apie kitokį patriotizmą. Eko. Vystyklinį. Ir, va, tokį su lengva ironija šiuo trispalvio pamišimo metu:
Na? Kuo ne puikus suvenyras “su meile iš Lietuvos“? “Pampersinio“ amžiaus krepšio fanams tokia atributika tikrai l.tinkama, stilinga ir būtina. Ir siuvama Lietuvoje. Julija ir jos vyras siuva. Dar vienas šeimyninis tandemas. O jų 1,5m. Julius, spėju, “dirba“ lakūnu-bandytoju ir kokybės kontrolieriumi ;). Toooobula komanda.
Čia lininiai (nagi, baltų paveldo puoselėtojai, jamam?)
…ir kanapiniai vystyklai (70% kanapių , 30% eko medvilnės):
O čia “lindex’iniai“ raštai ir specialus, orui laidus amerikoniškas audinys. Kelnaitės “atprastukės“ skirtos paaugusiems veikėjams, kurie jau moka įsijungti TV ar kompą, bet dar ne visada susivokia nuosavoj fiziologijoj. Mes už ekologiją, ekonomiją ir pirmokus be “pampersų“…
Kadangi vis dar būna nuotykių su vyresnėlio tualetiniais-psichologinias baubais, tai mažylį uoliai “kamuoju“ įvairiausių fasonų ir audinių eko-mada. Tiesą sakant, tas raitosi nepatenkintas, ne pagal amžių anksti kilnoja pilvą ir vartosi, bei keikiasi “baskų“ kalba vos tik kiek sušlapęs, bet aš nenusileidžiu… Kas dar šiuo metu išgyvenat vystyklinę erą? Pasidalinkit patirtimi ir filosofijom. O jei pasiryšit EKO-logijai, daugkartinių sauskelnių ieškokite čia ir rašykite Julijai – julijairco@family.lt, kad (cituoju) – KUO DAUGIAU VAIKŲ, AUGTŲ SVEIKAI IR NATŪRALIAI! Va, kur tikrasis patriotizmas! Už tai ir išgerkime… stiklinę žalgiriečių reklamuoto pieno ir ropokim į lovas – ryt nauja puiki naminio maratono diena.
Foto: Julijos
Taaaip… Pastaruoju metu KOKONAS virsta skelbimų lenta. Bet jei pačios nieko nebespėjam (nei ką pagaminti, nei čia pasidžiaugti…), tenka tik iš pavydo pačepsėti, kad kiti ką nors įdomaus veikia.
Taigi iš bičiulių gavau tokį laiškutį, gal kas galite jiems padėti? Skolingi neliks 😉
Dėmesio! Labai ieškome senų, dar iš mūsų ar mūsų tėvų vaikystės išlikusių medinių arkliukų (supamų, ant pagalio ir kitokių). Arkliukas turėtų būti ne naujesnis nei 15 m. Jei kas turite ir galėtumėte paskolinti keletui savaičių – būtumėm beprotiškai dėkingi ir dar labiau laimingi. Pažadam gražinti tokį, kokį paėmėm. O kiekvienam, paskolinusiam mums arkliuką padovanotumėme 30 Lt dovanų čekį parduotuvėje www.medinisarkliukas.lt. Pasiūlymų lauksime el paštu klausk@medinisarkliukas.lt
P.S. tokių arklių, kaip foto viršuje, jau turbūt niekas neturi, o muziejai giliai ir saugiai į “fondus“ nukišo. Parodai tinkami bus ir trisdešimtmečių vaikystę menantys latviški sūpuokliai. Juk irgi faini, a’ne?
Taip, gaivinam, nes jau “nelaistomas“ turgelis baigia uždžiūti, o lankytojai kantriai vis ieško naujienų (tinklaraščio statistika išduoda…). Gerai, kad bičiuliai siuva / mezga / paišo / lipdo, nes bent jau aš (gal kitos iš KOKONO tyliai tą daro…) šiuo metu tai tik skalbiu / verdu / lekiu ir skundžiuosi, kad nieko, ne, NIEKO nespėju…
Taigi, pirmiausia siūlau gerai išsimiegoti ir gražiai pasapnuoti 😉
Čia Agnės (www.nananai.lt) pagalvikių kolekcija. Tiesiog sofos armija:
100 % medvilnės. Visi piešiniai autoriniai, o jų autorė – ta pati, kuri pernykštės mugės logotipą – plasnojantį angeliuką-meškiuką paišė (o logo susilaukė galybės gerbėjų liaupsių). Viena pagalvėlių serija vadinasi “Namų klaunai“, kita – “Mergaičių kolekcija“. Kolekcionuokit 😉
Daugiau vaizdų ir informacijos rasite turgelyje.
Uf… Senokai aš čia bebuvau, kažkas tikrai, įtariu, ėda mano Laiką. Ar bent jau stipriai apgraužia…
Trumpai. Norit dovanų? Rašykit… pasakas. Rimtai. Jauku.lt turi dėlionių, o dviems jų – Meškutei su širdute ir Sraigei ieško istorijų. T.y. prašo sukurti pasakas ir siųsti jas paštu: raimonda@jauku.lt. “Feisbuke“ rinks gražiausią ir apdovanos. Va, ką žada:
“Geriausios istorijos kūrėjui padovanosime dėlionę, kuri bus įpakuota į lininį maišelį ir bus lydima Jo sukurtos istorijos. Istorija bus išversta į 3 kalbas ir pažymėta kūrėjo vardu (pasaka bus neatsėjama žaisliuko dalis, kuri bus atspausdinta ant ekologiško popieriaus ir keliaus su kiekvienu žaisliuku į platų pasaulį“. Na? ką manot? Jamam šitą mešką? 😉
ar geriau Sraigę?
Prie gamintojų paveikslėlių (jūros, rūko ir pan.) prisirišti tikrai nebūtina – kurkit savus vaizdus ir savas pasakas. Tikrinsiu Jauku.lt FB kasdien, bus faina sužinot, kas išgarsės su savo pasakom ;).
Sėkmės!
Šis įrašas, matyt, turėtų vadintis NAUJIENRAŠČIU, bet kol KOKONAS dar ne didžiausias šalies dienraštis, pasikuklinsiu ;).
Pirmiausia po ilgos (mano) tylos – padėkos: aaačiū draugams, bičiuliams ir gerbėjams (chi, chi), t.y. skaitytojams už dar žiemą tinklaraščiuose blykčiojusių stilingų blog’ų apdovanojimų laviną! Matėm, skaitėm, pasidžiaugėm, o toliau žaisti “perduok kitam, tik ne tam pačiam“… patingėjom. Hm… Yra pasiteisinimų: mūsų kokoninė šutvė baisiai marga, gyvena dabar jau ne tik skirtinguose sostinės kampuose (o tai klaikiai tooooli, patikėkit…), bet net skirtingų šalių sostinėse (ir, Šarūnė pasakytų, dar ir skirtingose klimato juostose), todėl parašyti porą žodžių tema “apie mus“ yra laaaabai komplikuota, o kur jau ten 10 punktų… Be to, žiemą buvom užsiėmusios labai įvairiom veiklom: kas sniegą kasė, šalčius keikė, kas bandė suprasti, kaip VISKĄ suspėti, apžioti ir dar praryti, kas ieškojo estiškų obuolių, o kas gyvenimo prasmės. Kaip sekėsi? Ogi, sniegas pagaliau pats nutirpo, paaiškėjo, kad VISKO gyvenime vis tiek nespėsi (kuo greičiau bėgsi, tuo greičiau padusi), estiški obuoliai nebeskanūs ir dar “karvę kainuoja“, o prasmė – konstanta kintama… Pvz. kai man pradėjo vaidentis, kad rašinėjimas eterin – vien grafomanijos patenkinimas, “Vilties“ centro direktorė užvertė gausybe protokolų ir sąskaitų kopijų – raštiškų ir labai išsamių įrodymų, kad kalėdinės mugės surinkti pinigai panaudoti pagal paskirtį ir prasmingai. Prasmingai! Va, vaizdiniai tos prasmės, kurią dar gruodžio mėnesį taip geranoriškai parėmėte įrodymai:
Spec. šaukštų, indų sutiktuvės…
… ir prisimatavimas.
O viso tos krūvos man siųstų sąskaitų-ataskaitų esmė, mano galva,reiškia, kad “Vilties“ vaikai be specialių indų, įrankių (už beveik 3000 Lt), su kuriais valgant maistas “nebeskrenda“ iš lėkščių, dar turi motoriką lavinančių naujų žaislų ir veiklų iš “Wesco“ už beveik 1000 Lt ir vilnonių pledų (1000 Lt). Valio! vadinasi, tikrai prasmė buvo 😉
Be to, geri darbai, pasirodo užkrečiami. Gal prisimenate, UAB “Jauku“ prieš Kalėdas rinko žaislus vaikų namams? Komentaruose mes dar pasvarstėm, ar nenauji žaislai tiks kai kada jau palepusioms tokioms įstaigoms, bet “Jauku“ komanda žinojo, ką daro ir džiugesys vaidinant Kalėdų senį Švenčionėliuose buvo ne ką mažesnis už vaikų, gavusių kalną dovanų. Dėkui visiems, atnešusiems savo pliušinių meškių ir atidavusių “Jauku“ organizuotai labdarai. Plačiau skaitykite ir žiūrėkite čia.
Tai va, įkvėpti puikių emocijų žiemą, jaukiečiai organizuoja gerą darbą ir pavasarį, gegužės paskutinį savaitgalį (28-29d.). Irgi originaliai ir paprastai. Vėl išsirinko ne super prestižinį Vilniaus rajoną, o Naująją Vilnią ir čia esantį darželį “Coliukė“. Kodėl jį? Todėl, kad čia yra speciali grupė vaikams su žymiu ar vidutiniu kalbos nesivystymu ir dar dėl to, kad darželio administracija gerąją prasme “pamišusi“ dėl ekologijos. Būna ir taip… Taigi, Mantas iš “Jauku“ man rašė: “Rengiame vienos dienos mugę ir kviečiame prisijungti įvairių sričių menininkus, gamintojus ir veiklius žmones, kuriančius ir gaminančius iš natūralių medžiagų. Kadangi darželis vertina ekologiją, sveiką gyvenseną ir supantį pasaulį, sintetikos ir nesveikų dalykų į teritoriją jie neįsileis, nes tai kirsis su pačiu darželio tikslu: „Darbinga ir kūrybinga darželio bendruomenė ypatingą dėmesį skiria visų bendruomenės narių sveikatai ir ekologinei kultūrai.“… 🙂
Na? Kas priimsit tokį eko-iššūkį? 😉 Tas, kas išdrįs, rašykite tiesiai Mantui: mantas@jauku.lt Šiandien – Verbų sekmadienis, todėl perfrazuota išmintis – “Gera darantiems – Dangus“, turbūt bus į temą.
Pabaigai dar viena informacija. Šį kartą važiuojantiems traukiniu “Vaikai – ožiai – tėvai“. Tikiu, keleivių čia daugybė, o skyrybos ženklus susidėliokite pagal savo asmeninę patirtį ir kantrybę. Jeigu ta patirtis jau tyli, o kantrybė užkimo berėkdama ant ką tik ištapytų sienų da vinčio, tolimų krūmų robinzono ar darželio muškietininko, tada gal padės sveikas protas? Nebeliko? Nuvažiavo drauge su stogu?
Hm, turbūt verta nueiti čia:
Kodėl verta? Naaa…. Yra net kelios priežastys: visos rimtos, o viena – pižoniška. Nuo jos ir pradėsiu ;). Eičiau, nes Lauros nupaišyas logotipas labai fainas :). O dabar rimtosios:
1) Temos
XXI amžiaus tėvystė: ar vaikas tikrai gali “užlipti ant galvos”?
Kas gali būti svarbiau už vaiko IQ? Emocinis intelektas!
Pykčio priepuoliai: ar iš tiesų “trečiųjų metų krizė” vaiką ištinka trečiaisiais metais?
Vaikų kūrybiškumas: kaip išmokyti to, ko patys nemokame?
Ką renkamės: šiltnamyje užaugintą vaiką ar savarankišką asmenybę?
Ruošiamės į darželį: ką daryti, kad vaikas ten eitų su džiaugsmu?
2) Lektorė:
edukologijos mokslų daktarė, Tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintoja, www.austejosblogas.lt autorė ir 4 vaikų mama AUSTĖJA LANDSBERGIENĖ (garsi pavardė… tik dabar jau V.Lansbergio klausinėja, ar jis ne Austėjos giminė ;))
3) Šeštadienio rytmetys “Pasakoje“. Be nuosavų ožiukų ir ožkų. Paaaasaka, argi ne?
Visą išsamią informaciją (seminarų grafiką, kainas ir pan.) rasite čia. O dar yra visagalis feisbukas.
Ir pagaliau (da-da-da-daaaam…) su fanfarom pristatau naują KOKONO rašytoją, skyrelio “Vaikai“ (arba ne tik šio…) redaktorę Gustę. Iki šiol šitoj lentynoj buvo tik sentimentai ir nuosavų vaikų vaizdai, dabar bus ir protingų straipsnių bei diskusijų apie auklėjimą, darželius, sodelius ir dar daug ką. Spėju, pirmasis jos įrašas ir bus reportažas iš “Sveiko proto“ šeštadienio (vakardienio). Lipk, Guste, ant bačkos! Laukiam naujienų.
Ar vakar neapsirijot valentininio cukraus? (Chi, Lietuvoj turbūt ne – parduotuvėse balto cukraus nebėr, visi laukia pabrangimo ir griebia, velka maišais kaip žiurkėnai deficitmečiu…). Tik norėjau pasiklausti ar šv. Valentino diena vis dar magiška, ar kada tokia buvo? Kas tai – komercija, grynoji romantika, kalendorinė šventė, asmeniniai išgyvenimai ir prisiminimai? Ir dar norėjau parodyti keletą gražių (ir saldžių) paveikslėlių, kurie iliustruoja “valentiną“, Meilę ir meilę… cukrui 😉
Taip, čia Kepėjų ir Fotopastelės tandemas. Ir kažkieno tikros vestuvės žiemą…
Papasakokit apie “saldymetį“, o aš tuo metu gal gi pagaliau pabaigsiu kitą, daugiau nei 2 sav. “rašomą“ įrašą 😉
TIE patys, kurių garsieji keksiukai
mugėje tiesiog išgaravo, o aplink nemačiau nė vieno švaraus vaiko – visi buvo laimingai išsiterlioję šokoladiniu kremu… Kepėjų fėja Laura minėjo, kad ruošia gamybines patalpas ir rimtai imsis tų keksų (ir ne tik) kepimo, bet jei atvirai, nemaniau, kad taip greitai “susisuks“. Panašu, kad svajonės ir rimti ketinimai – puikus tandemas, įveikiantis p. Laiko kaprizus. KOKONAS baisingai mėgsta visokias pradžias ir ištikimų svajoklių kelius, juk taip ir turėtume gyventi – išdrįsti daryti tai, ko trokšta širdis. Laura ir Co – dar vienas geras pvz.
Čia jie patys apie save:
Esame maža kompanija su didelėmis svajonėmis. Svajojame daug. Kaip šiandien nueiti laiku miegoti, kaip būti gerais tėvais, kaip ryt iškepti patį skaniausią keksiuką ir kaip padaryti pasaulį šiek tiek geresniu.
Norime didžiuotis kiekvienu savo sprendimu ir galvojame apie mus supančią aplinką. Nenaudojame jokių keistų priedų, kurių pavadinimų negalime ištarti ir stengiamės visada per Kalėdas aplankyti mamą.
Esame įsitikinę, jog skaniausi pyragai iškepami tik iš kokybiškiausių produktų. Gaminamiems skanumynams nuolat ieškome kuo natūralesnių ingredientų. Norime žinoti viską apie kiekvieną produktą, kuris atkeliauja į mūsų “skonio fabriką”, dėl to pažadame istorijų apie bičiuolį Stanislovą, kuris medų pilsto tik į trijų litrų stiklainius bei nuolat miltuotus malūnininkus, kurie mano, kad mes verdame “naminę”.
Paprastai ir natūraliai. Šiuo principu vadovaujamės tiek bendraudami tarpusavyje, tiek kepdami duoną jūsų pusryčių stalui. Mums išties rūpi, ką jūs valgote. “Koks mūsų reikalas?” – paklausite. “Skonio reikalas” – atsakysime.
Su skaniausiais linkėjimais,
Tie kepėjai
Che, che, man labiausiai patinka malūnininkų fantazijos apie naminės degtinės varymą – kam gi dar šiais laikais reikalingi miltai ;). O kam keksai, sausainiai, duona kepta be “E“ ir su tikru medumi ar tikrais kiaušiniais? Juk pilnos parduotuvės visko. Ir jei tik žinotume VISKĄ apie tai, ko tuose kepiniuose pilna… Tiesą sakant, prieš 10 metų susipažinusi su “patobulinimais“ restoranų, kavinių virtuvėse, nuoširdžiai pasibaisėjau: nei grietinėlės, nei braškių jau visai nebesinorėjo… Kepti namuose – smaližių išeitis. Bet juk ne visi moka, gali, laiko turi. Man kažkada vienas bičiulis priekaištavo, kad tinklaraščiuose nebegali žiūrėti į, va, tokias:
seilėtekį skatinančias nuotraukas – kaskart būna pikta, jei nemoki gaminti, kur tokių gaut??? Jau yra kur 😉
www.kepejai.lt
Arba galite užeiti į “Pink Milk Shake“ pieno barą senamiestyje, Vilniaus g., priešais Salomėjos Neries gimnaziją ir apsiryti Kepėjų keksiukų. Bet jie kepa ir duoną, ir dar daug ką (ir turbūt taip užsiėmę, kad neturi kada parodyti vaizdžiai visko…). Iš tiesų, pirmą kartą (mugėje, kur gi dar… ;)) pamačius išpuoštus, jau akimis “valgomus“ kąsnelius, tuoj smegeninėj pradėjo bėgti tokie vaizdai:
Vietoj torto.
“Nauji mados vėjai“ – dovanėlė gali už jus pasakyti AČIŪ 😉
Taigi, jei Jūsų (ir mūsų) skoniai sutampa ir tai TIE Kepėjai, vadinasi, ką tik radot dar vieną tikrą kepyklėlę mieste ir dar vieną būdą pasaldinti gyvenimą. Sveikiname!
O Laurą ir kompaniją sveikiname radus savas kopetėles į vanilinį dangų ir jau pasilypėjus jomis porą laiptelių :).
Dar vis be žodžių… Kol kas tik vaizdai. Ir tai tik dalis.
Čia Šarūnės užfiksuota pati mugės pradžia:
meškių sutūpimo vieta
Sesučių meduoliai ir kojinės – klaaaasika 😉
nerealaus skonio…
pasiruošimas su trenksmais…
jau ramiai prigulė ir…
…laukia
Lauros keksiukų “kioskelis“ – išsiterliojusių laimingų vaikų “bazė“ 🙂
Tai, ką dar turiu, bet jau nebetelpa (be galio ačiū Justinai ir Ramunei (jos Tildos zuikiai pozavo tik jai ;)) – http://picasaweb.google.com/kokonas.blog/ViltiesMuge#
O čia rašo apie Vilties mugę.
Labai tikiuosi, kad po mėnesio mano rašliavos ir tooookios “pūgos“ prisiųstų grožybių jau išsirinkote dovanas, beliko užrašyti atvirutę. Arba išsiųsti linkėjimą į kaimą močiutei, seniai lankytai tetai, dar seniau matytam klasės draugui, o gal beveik nepažįstamam senam kaimynui iš antros laiptinės… Ir tegu niurzga paštininkai vėl apsikrovę darbu 😉
Indrės dangiškos popieriaus pievos:
Ir galima čia braidyti be galo, be krašto… Bet gal padarykit tą patys ;).
O tai – Julijos, Atėnės (“Vilties“ centro ugdytinės) mamos kūriniai:
Maža dalis to grožio, kurį rasite MUGĖJE jau rytoj, DIIIIDELĖJE šiltoje, gali būti net triukšmingoje, bet tuo žavioje “košėje“.
Lekiu stumdyti stalų, dalinti vietų (“Lemanui, Lemanui, Danieliui..“).
Bet prieš paleisdama Jus nuo tokio viso mėnesio muginio “pavadžio“, negaliu neparodyti, KAM VISA TAI. Pamenat, minėjau, kad “Vilties“ ugdymo centras pirks spec. stalo įrankius sunkios koordinacijos vaikams? Man juos parodė praeitą kartą. Padarė įspūdį… Grįžusi namo, išbučiavau savo penkiametį, ryte aprėktą už išdrabstytą košę. Tikiu, padarysit tą patį pamatę Mugėje šitą inventorių, jo nusidėvėjimo per metus lygį, suvokę, koks džiaugsmas yra vandenį gerti iš norimos stiklinės, o ne tos vienintelės galimos, kur rankenėlės įsistato specialiuose intarpuose pagal tai, kiek paralyžius leidžia praskėsti rankas…
Turbūt čia tekstas nereikalingas…
Foto iš specializuoto indų katalogo.
kokonas.wordpress.com 
