“Tai ko nieko nerašai?” – iš kažkur vis išlenda Sąžinės Šmėkla. “Neturiu apie ką!” – suurzgiu grūsdama šiūkšlinėn sauskelnes ir pridedu: “Neturiu kada, plaunu snargliatraukį”. “Ir atstok, noriu miego!” – ropoju su “Silva rerum” į lovą.

O šiandien aplankė nušvitimas bekuopiant vaikų kambarį. Po dvylikos metų naminės praktikos pagaliau net man įtartinai mažai prasmingas pasirodė žaislų rūšiavimas, todėl susėmusi į vieną IKEA lentynos bliūdą mašinėlių-kaladėlių mišinio pusę ir likusią pusę į kitą bliūdą, nusprendžiau, kad jei pati tegaliu pasidalinti tokiom įžvalgom, tai galiu gi rašyt apie kitus. Kitas.

Dažniausiai tinklaraščiai ar panašūs veikalai turi skyrelį iškalbingu pavadinimu “APIE”. Ten smalsūs skaitytojai gali užsukti sužinot šio to apie tų veikalų autorius. Kartais tai tik labai šykšti oficiali informacija, kartais tik tokia intriguojanti, bet nieko neišduodanti frazė, o būna, kad savo noru išplepama ir pusė gyvenimo. KOKONAS tokio skyrelio neturi visai. Kuklumas ar apsileidimas? Ir viena, ir kita… Iš pat pradžių lyg ir nebuvo ko rašyti, paskui KOKONAS keitėsi, o galiausiai subyrėjo gabalais… Beeeet… Visi tie “gabalai” turi savas istorijas ir pasirinktus kelius, kurie, manau, gali būti įdomūs ar net įkvepiantys ne tik man vienai. Prikalbinti šį tą papasakoti kadaise KOKONĄ pradėjusias ir rašiusias čia damas, nebuvo sunku, gerokai sunkiau buvo pagaliau PARAŠYTI. Užtruko porą metų…

Prisėskit, paskaitykit, jei turit minutę…

Pirma serija: https://kokonas.wordpress.com/2017/03/24/elena-pustoniais-apie-abecele-begancias-sviesas-gyvenimo-seselius-ir-svajas/

*

Advertisements