Ilgai sėdėjau ir galvojau, kaip pradėti ir pavadinti. Ir drėbiau, kaip sniegą ką tik drėbė dangus. Ką padarysi, kad tokios (oro) sąlygos…

Iš tiesų, ilgai svarstėme (nes, kaip žinia, senokai nebesu viena “carienė“ šios mugės), ką šiemet daryti, kas ką daro, net buvo aptarti galimi labdaros gavėjai, apibėgtos kelios salės, parašyta ne vienam patalpų turėtojui. Yra buvę metų, kai viskas slydo lyg per sviestą, kažkas iš viršaus dėliojo kortas ir vis karališkai krito, bet ne šiemet… Supratom, kad reikia kūrybinės pertraukos, nes nebėra vidinės ugnies, kuri būtina tokiems darbams, tada jokie kalnai nekliūna. Mūsų komanda per pastaruosius keletą metų labai praturtėjo… vaikais, o toks pusiau kilnojamas turtas reikalauja priežiūros, yra imlus laiko sąnaudom ir beveik nuolat papuola į gyvenimo sutarčių punktą Force majeure“ . Kurį laiką “ar bus šiemet mugė?“ dar kybojo tarp dangaus ir žemės, o aš tik žiūrėjau iš šalies, nes mano asmeninis forsmažoras šiemet vadinasi Katovicai – mūsų šeimos viena “galva“ iš trimestro ilgio komandiruotės grįš kaip tik per Kalėdas, todėl kita “galva“ mažumėlę skęsta buities liūne. Aš ir 3 “turtai“ + šuo kybom tarp Lenkijos ir Lietuvos, Vilniaus ir Šiaulių. AČIŪ Dievui už senelius ir močiutes! AČIŪ močiutėms ir seneliams už dievišką kantrybę! Ir bežiūrint iš tos pašalės man pagaliau visiškai nušvito, kad labai pasiilgau mugės organizavimo, bet ne kaip darbo, prievolės, o kaip rankomis sukurtos kalėdinės dovanos, kurią nori ir gali padovanoti kitiems. KOKONAS nėra jokia kontora, tai tiesiog (nežinau…) reiškinys (?), todėl ir taisyklės čia galioja tik tos, kurios iš dūšios eina.

Turbūt galima muges organizuoti ir kitaip, kaip nors dar racionaliau, nesikapstant smulkmenose, neaprašinėjant dalyvių megztų pirštinių, veltų šlepečių ar užvakar virtų muilų. Man tai atrodė svarbu, bet gal nėra svarbu iš tiesų? Tik tada tai nebebūtų KOKONAS. Ši mugė nuo pat pradžių buvo tinklaraščio renginys, todėl toks rankraštinis, savaiminis, beveik stichiškas, labai bendruomeniškas ir “naminis“, pradedant tuo, kas ant prekystalio ir už jo, baigiant sklaidos būdu. Plečiantis mugei, naminis skonis blėso, bet ryškėjo pati bendruomenė ir augo kasmet labdarai surenkamas fondas. Todėl logiškai mąstant, nėra priežasčių numarinti vertingų tradicijų, gal ir KOKONO formatas telieka toks senamadiškas, šiek tiek asmeniškas, kamerinis ir net jaukiai naivus. Tiesiog “perkrovimo“ reikia patiems organizatoriams, nes be mechaninių judesių, KOKONUI dar reikia ir labai brangių prieskonių: laiko ir širdies. Todėl nesakome “sudie!“, sakome, “iki pasimatymo“. Ar taip dainose dainuojama?;)

Siunčiu atvirukų iš Krokuvos. Su linkėjimais:

… išlaikyti tai, kas buvo pastatyta.

wawel

…Išsaugoti ryšius.

Pilsudskio tiltas

O kitais metais vėl susitikti kokioje nors jaukioje vietoje…

turgaus-a

…kur tilps ir senieji, ir nauji mugiautojai…

img_20161110_222404_979

…susirinkę geriems darbams!

Cześć, draugai, do widzenia!

Gintė

 

Reklama