Trumpas asmeniškas įvadas. Nuoširdžiai bandžiau šiemet nusimuilinti  ir nustumti kalėdinę labdaros mugę į kitų metų pabaigą. Nepavyko. Neišvengiau. Senieji mugiautojai nesutiko. Ilgai zurzė, prisižadėjo visko, apie ką tuomet net patys nenutuokė ir… ir aš vėl “pasirašiau” balaganui gruodžio pradžioje. Užtai dirbsiu šiemet tik čia, tinklaraštyje. Visa registracija, kuri net dorai nepaskelbta nuo dalyvių aktyvumo užsilenkė po kelių dienų, kvadratinių metrų skaičiavimai, naujų taisyklių įvedimai, korespondencija ir visi kiti administravimo džiaugsmai yra kelių entuziastų darbas ir aš negaliu nespirgėti džiaugsmu, nes prieš 6-erius metus galėjau tik pasvajoti, kad mugė pavirs benduomeniniu reiškiniu. Dabar virsta! Ir tai ne tik apie organizavimą, kiek vėliau papasakosiu ir apie kitas iniciatyvas, kurias turbūt įkvėpė šiųmetis mugės labdaros tikslas.

Tai gerai, o KADA šiemet bus mugė?

kada

Nuo 10 val. iki vėlyvos popietės, kokios 16val.

KUR?

lvjc

Konstitucijos pr. 25, t.y. čia, kur ir pernai.

Visas organizacinis šaršalas – https://www.facebook.com/events/792503460802962/?fref=ts

KĄ REMSIME? Jei sausai ir valdiškai – socialinės rizikos šeimų vaikų meninį popamokinį ugdymą, kuriuo Lietuvos vaikų ir jaunimo centras  labai noriai sutiko pasirūpinti. O jeigu žmonių kalba – vaikiškas svajones apie baletą, dainavimą, dailės pamokas, o gal meninį plaukimą. Kodėl jas reikia paremti, kodėl tuo nepasirūpina tėvai? Todėl, kad yra vaikų, kurių svajones tėvai dažnai paprasčiausiai… prageria. Alkoholis yra “brolis” ir nedarbui, ir vaikų nepriežiūrai, ir smurtui, ir beviltiškai tokių vaikų ateičiai. Viskas čia tempiasi iš paskos… Tiesą sakant, man pačiai neteko susidurti su tokiomis šeimomis ir jų problemomis iš arti, rodos, ir nėra aplinkui jų. “Yra! Tik tokie vaikai paprastai apie savo tėvų problemas garsiai ir viešai nerėkia – jiems gėda (!)” – tuojau mane patikino buvęs mokinys iš mano repetitoriavimo laikų. Kai nusistebėjau tokiu tvirtu tonu, pasirodė, kad dabar jau suaugęs, darbuose paskendęs grynas vilnietis, tokius vaikus remia… Biržuose. Skiria metų pabaigoje “kalėdinių” pinigų, dar perbėga per didelės ir spindinčios kontoros kolegas ir kaimynus, viską paverčia būtinomis prekėmis ir su kartu keliauti panorusiais bendradarbiais viską sava mašina nugabena vieno biržiečio pastoriaus globojamo dienos centro vaikams, t.y. į kiekvieno jų namus. Beje, per savą slenkstį vaikai labai nenoriai įsileidžia prašalaičius. Iškalbingu ne vaikišku gestu spragtelėjęs sau į pasmakrę šešiametis taip perspėja apie galbūt jau įkaušusius tėvus. Mano bičiulis nežinojo, kiek tokių vaikų yra Biržų krašte. Pataršiau statistiką pati ir radau Vilnių – vien  mieste rizikos šeimose augančių vaikų skaičius viršyja 800. Jis gan stabilus, nei ekonominės krizės, nei pakilimai tos velniavos neįtakoja, tiesiog visada yra suaugusių darbingo (ir vaisingo…) amžiaus žmonių, kurie nenori matyti jokios realybės. “Taaaip!” – antrina man viena šios mugės organizatorių. “- Iš pradžių alkoholis, paskui narkotikai, paskui vagystės dėl “dozės”, o tada arba slapstymasis nuo policijos, arba kalėjimas. Bet tai jokio skirtumo, nes pvz. mūsų kaimynystėje taip liko 4 vaikai. Tiesa, dar yra mama ir pagerianti močiutė…”. Po tokių kalbų sunku patikėti, kad tuose pelenuose dar gali sužibėti auksas. “Bet sužiba!” – patvirtina dienos centrų Vilniuje darbuotojų patirtis. Kasmet čia vis kas nors atranda talentų, o paskui bando rasti būdą juos lavinti, bet kol ieškomi elementarūs pinigai, rimti būreliai, vaikas, žiūrėk, jau ir nebeateina į centrą. Taip yra todėl, kad tokiuose vaikystę globojančiuose dienos centruose dažniausiai ir mieliausiai lankosi pradinukai, paskui paaugliams tai jau nebe “lygis”. Ir… ir vaiko talentas dingsta nieko nežadančiose ateities miglose, nuvysta taip ir neišsiskleidęs, neradęs dirvos ir palaikymo, neatnešęs laimės ir naudos nei jam pačiam, nei kitiems.  Gerai pagalvojus, tai ne tik apmaudu, tai ir pavojinga – nepadėję užaugti šokėjui, aktoriui, daininkui ar dailininkui, gali būti, kad kai kam “padėsime” tapti dar vienu “šnapso broliu”. Arba šiaip nelaimingu žmogumi. O gal net dar blogiau. Ir šita skaudi grandinė tęsis be galo.

Pabūname Kalėdų angelais ir šiemet? Žiū, kokie jie gražūs vaikų piešiniuose:

adrija

LVJC, atsiuntęs šitą grožybę, diskretiškai nepatikslino, ar piešinio autorei Adrijai irgi reikia pagalbos. Centras tik užsiminė, kad vaikų iš to rizikingo paribio jie turi ir, kad mūsų paramos idėja labai džiugi, labai reikalinga, labai mažintų nelemtą socialinę atskirtį, t.y. padėtų vieniems ištrūkti iš užkeikto nevilties rato, kitiems – įvertinti savo “šiltadaržio” sąlygas. Net jei kam nors pasirodys, kad visokie brangūs būreliai ir “menai” ne būtinybė, o prabanga, aš vis tiek labai pritarsiu liaudiškai įžvalgai, kad talentams reikia padėti, o vidutinybės prasimuša pačios…

Advertisements