Kasmet KOKONO mugėje dalyvauja ir žmonių su negalia bei visokių draugijų.  Šiemet viena laaabai “sena” mugiautoja, sakyčiau, vienas mano muginių bičiulių “lobis” ant stalo dėlios atvirutes.

1465028_653292794694076_2065710724_n

Daug atviručių…

1472293_653292798027409_1136961654_n

Ant jų, tikimės, bus parašyta daugybė nuoširdžių sveikinimo žodžių. Ir išsiųsta galybei brangių žmonių į jų tolimus ir artimus namus.

1473728_653292751360747_1728152197_n

Atvirutes Julija, socialinė darbuotoja “Vilties” ugdymo centre (labai jau ilgas pilnas pavadinimas…), kūrė kartu su dienos skyriaus jaunuoliais. Ir tą daro kasmet. Ir labai džiaugiasi, kai randa atvirukams linkėjimų rašytojų ir siuntėjų. Dienos centrą lanko ir autistiški jaunuoliai, visa, ką pavyks uždirbti parduodant šiuos atvirukus ir atiteks jų reikmėms, o gal pramogoms – patys nuspręs, į bendrą katilą nemesim. Kiekvienas ranka nupieštas angeliukas – tikras. Kruopščiai parinktas ir suderintas popierius – pagalbininkų darbas, bet irgi ne mažiau tikras. Tiesą sakant, man vis dar nuostabu matyti, kaip entuziazmu dega akys žmonių, šiame centre dirbančių jau ne pirmus metus, kaip yra “sergama” už savus auklėtinius ir nors labai nežymius jų pasiekimus. Žinokit, tikrai stebina, nuginkluoja ir net supurto paskendusius savuose darbuose materialistus (aš tokia…). Čia turbūt ne profesija, čia gal pašaukimas, nes sunkiai žodžiais aprašomas, o kartais ir suvokiamas.

image007-400x400

Kitas gražus žodis – Avevitus. “Sveikinu gyvenimą” – ar taip išverčiau? Mano lotynų k. ekspertas prikibti šiuo metu negali, chi, chi, rašau toliau. Kaip bebūtų, čia tikrai apie gyvenimą. Ir apie pasveikinimą. Ir net šiek tiek apie viltį, nors centriukas, spėju, gimė labiau iš nevilties rasti saviems vaikams ką nors panašaus. Dvi specialiųjų poreikių vaikiukus turinčios mamos, ilgai ėjusios savo keliu, pagaliau šį rudenį atidarė jaukią vietą, kur po pamokų mokykloje, po darželio būtų VIENOJE vietoje papildomai ugdomi vaikai, kuriems toks lavinimas yra gyvybiškai būtinas. Autizmas čia irgi pažįstamas ne iš knygų… Centras privatus, bet kaip ir bet kas, kas susiję su kokiu nors specialumu, ligomis ir negaliomis, nėra joks biznis, geriausiu atveju, nenuostolinga nesibaigiančių darbų karuselė įkūrėjoms. Mugėje greičiausiai turės labai spalvingų magnetukų, atviručių, jau beveik firminiu ženklu tapusių mažų nertų angeliukų – kalėdinės eglutės gyventojų, kuriuos neria vienos centre ugdomos mergytės mama.

Žadėjo į mugę užsukti ir dienos centras “Šviesa”. Dabar berašydama pagalvojau, kad labai šviesūs ir gražūs žodžiai parenkami tokių įstaigų pavadinimams. “Žodis gydo” – žinojo dar mūsų protėviai. Ir tikrai. Matyt, per retai prisimename…

O dar pasidalinsiu pastebėjimais apie integraciją. Arba lietuviškai – priėmimą į savo būrį, savo ratą. Kažkokie truputį valdiški tie žodžiai: diskriminacija, tolerancija, integracija, … O jei be direktyvų “iš viršaus”? O jei tokius, kitokius, visokius ypatingus vaikus dažniau pakalbintų, pabandytų ko nors, iš pirmo žvilgsnio mažo, išmokyti, dažniau paglobotų  pirmiausia artimiausio vaikui rato žmonės: seneliai, tetos, dėdės, tėvų draugai? Jei kaimynai prie progos (ar be) pasikviestų kavos ar į vaikų gimtadinius trumpam (nes ne visi “ypatingieji” ir sukaupia dėmesį ilgam), jei kas iš giminės išdrįstų nusivesti vaiką į ledainę ar pasiimti iš darželio, nueiti į jo klasės tėvų susirinkimą. Kad ir kartą per metus. Tuomet tai jau būtų ASMENIŠKA, šiek tiek sava. Tada tai jau nebebūtų KAŽKIENO nekalbantis vaikas, keistai striksintis parduotuvėje KAŽKODĖL užsidengęs ausis. Jei eilėje prie kasų stovintis dėl aplinkinių dėmesio ir savo baimių sutrikusios mamos bendradarbis žinos, kodėl tas vaikas nekalba, neįprastą elgesį gal paaiškins kasininkei: “Jis negali pasakyti, o garsi kalėdinė muzika prekybos centre tiesiog plėšo jo per jautrią klausą, šokinėja, nes nerimauja”. Galbūt tada kasininkė paprašys nustebusių pirkėjų užleisti eilę ir niekas nebesikamuos, o gal kai kas praris tą įprastą šioj situacijoj: “Aš tai jau jį paauklėčiau, mano vaikas taip nesielgtų…”. O jei apie nutikimą per pietus pardavėja papasakos kolegoms, gal kam nors šaus į galvą šiek tiek sumažinti “džinglbels” garsą? Niekad nežinai, kaip gimsta maži stebuklai😉.

Man visuomenė yra… feisbukas. Taaaaip, savotiškas feisbukas: draugai per draugus —>draugai per draugus —>draugai per draugus —>draugai per draugus —>per draugus…  Ir taip iki Antarktidos. Ne DELFIo bevardžiai beveidžiai komentatoriai. O jei taip, tai nėra jokio reikalo dejuoti “bet Lietuva – ne Skandinavija”, “bet gi mes netolerantiški”, “bet gi visuomenė nesupras”… Jei supranta tėvai, supras ir tų tėvų tėvai, senelių bendradarbiai, bendradarbių vaikai. Ir ratas plėsis. Iki Antarktidos. Per tą Skandinaviją😉

Filosofijų pabaigai papasakosiu labai asmenišką istoriją (kaip gi be jų…).

Buvau turbūt kokių 10-ies. Mūsų mokykloje mokė žaisti šachmatais – buvo tokia pamoka, privaloma. Tą vasarą pas senelius Vilkijoj ganiau nuobodulį, kol jaunėlė sesuo miegodavo pietų, aš trainiodavausi be ūpo, tada močiutė ir pasiūlė nueiti pas viršuje gyvenantį kaimyną pažaisti šachmatais. Tas jau “augęs” inteligentiškas žmogus sėdėjo ratukuose po kelių insultų, sunkiai valdė vieną kūno pusę ir dėliodavo šachmatus kiaurą dieną, siųsdavo užduočių atsakymus į žurnalų redakcijas (tada tai buvo madinga), turėjo kažkokį Meistro atskyrį, buvo perskaitęs galybę knygų. Na, aš iš neturėjimo, ką veikti nuėjau. Kaimynui mano draugija patiko. Rijau jo žmonos keptus žagarėlius, “meškas šiaurėje”, jis man stropiai kažką aiškindavo, mokė, bet ar mano baltieji, ar juodieji, girdėdavau tik “šachas ir matas, šachas ir matas”… Sykį pastebėjau jo klaidą, supratau, nutylėsiu – laimėsiu. Nutylėjau. Netrukau susivokti, kad tą klaidą vis kartoja, ji sisteminė. Nepasidalinau, aišku, pastebėjimais ir tada. Ir aš pradėjau laimėti dažnai, per dažnai. Pirmą pergalę, žinoma, nurašė naujokės sėkmei, atsitiktinumui, bet paskui Meistras ne juokais susirūpino, po kelių greitų sudorojimų niaukėsi tiesiog akyse. Užtai aš sirpau. Kokia savivertė, kokia garbė, tokia savimeilė ir per mažas sąžinės kirminas… Kai Meistro žmona papasakojo mano seneliams, kad vyras prastai miega, vis kapstosi po knygas ieškodamas tų mano stebuklingų pergalių priežasčių ir savų klaidų, namiškiai uždraudė man rodytis šachmatų salione. Po ilgesnės pertraukos sutikau kaimyną gerai nusiteikusį, nekantriai paklausė, ko nebesirodau. Atsakiau, kad močiutė pas juos į svečius nebeleidžia. Nuliūdo. Išsiaiškinti, ar suprato, kodėl buvo toks maniškių sprendimas ir, ar rado tą savo klaidą, gal dar kartą partiją sužaisti, aš nebeturėjau progos. Kitą vasarą mano šlovė jau buvo išblukusi, o sąžinė paaugusi. Bet kaimyno ratukuose jau nebebuvo…