Kai kasmet prieš muges dideliais kiekiais, tiesiog urmu vagiu laiką ir dėmesį nuo savo namų ir vaikų, prisiekinėju, kad tai TIKRAI paskutinį kartą, kitą lapkritį siūsiu meškius, kepsiu vaikams imbierinius kiškius ir būsiu GERA MAMA. Ir… Ir vėl įsiveliu! Ir koookios gi egoistinės priežastys – man be proto smagu susitikti tuos, kurie muginėja kartu jau ne vienus metus, internetu pasirašinėti su niekad nematytais žmonėmis, gauti jų šventės pradedančius siuntinius su fantastiškais kūriniais, šiltais linkėjimais, dovanotu Laiku ir… gabaliuku jų Sielos. Vampyyyriška, chi,chi. Bet tai tiesa. Matyt, mintu tuo, ammm!

Vėlyvą lapkritį paprastai lekiu susitikti su Kristina iš “Smagu visiems”. Ir tikrai velniškai smagu! Matomes vidutiniškai kartą per dvejus metus, turim vos valandą papliurpimui, bet kiek daug, pasirodo, per tą valandą galima kalbėti…  Na, nežinau, ar ką papasakojam iki galo, ar ką išgvildenam, ar bent spėjam sužinoti naujienas, eee, rodos, ne – tiesiog tratam be perstojo ir dar grįžtant namo visą kelią aš “tebekalbu”. Ir dar kitą rytą valydamasi dantis… Kokie čia burtai?

Kristina visada pirmoji parašo: “dalyvauju!”. Ir tuomet tiesiog tyliai lipdo:

O paskui BUM! – ir visiems atvimpa žandikauliai:

Kai pamačiau DIIIIIDELĮ raudoną popierinį maišą, pilną dailiai apraišiotų, aprašinėtų, žodžiu, apšokinėtų, numylėtų rankdarbinių dėželių, man ne tik žandikaulis atvipo, bet ir seilės varvėt pradėjo. Jos labai skaniai atrodo tos sagelės! Kiekviena dar pazulinta, pasendinta, nes taikyta į senų žaislų temą, tik vis tiek panaši ne į bevardį muziejaus eksponatą, bet į Tavo (mano, sesės ar jaunėlio brolio…) jau kartą lyžteltą ir vėl kišenėj paslėptą barbarisinį saldainį. Toks jaukiai infantiliškas vaizdas, ne papuošališkas, ne derinamas prie megztinio spalvos, o prie savų prisiminimų, žiauriai sentimentalus reikalas.

“Linguolytė” (dar žinoma Vanka-vstanka ar Cingu Lingu vardu. Kaip jūs vadinot?)

Va, čia tie barbarisai, argi ne?

Och, šitaip mano liežuvis atrodė per šv. Onos atlaidus “pas bobas” šventoriuje nelegaliai (“nu, nu, nu” – grasė mama ir močiutė) prisipirkus ir čia pat už kampo prisirijus krakmolinių saldainių. Graži spalva… Zelionka turbūt dažydavo tuos skanius saldainius.

O šiems NEŽINIUKAMS priklausė mūsų (trisdešimtmečių) vaikystės televizorius. Nors, kur aš JUOS mačiau, nepamenu…

Gal čia zefyrai? Gal morengai?

Kaip bebūtų, jie visi iš “anos” vaikystės…   Sagelės mažutės:

…bet jų daug!

Vis tiek, siūlau ilgai nesmurgsoti ir griebti patinkančią vos pamačius, nes Kristinos kūriniai mugėje paprastai būna “ant griebtukų”, kaip sakydavo mūsų močiutė. Ir šiaip gyvenime nesmurgsokit, o žaiskit😉

******

Kita artima siela – Mia (ten) arba Giedrė (čia) dalyvauja KOKONO mugėse irgi nuo pat pradžių.Visokiais originaliais būdais: internete aukciono būdu pardavusi vieną savo neįtikėtinų žaislų rinkinių , “grobį’ padovanodama mažam specialiam vaikų darželiui arba kitais metais atsiųsdama tuntą fantastiškų siūtų ežių tiesiai į mugę. Šiemet (valio, valioo!) ji ketina atvažiuoti Lietuvon kaip tik tinkamu metu ir atlėkti su savo brolio kuriamas labai jautriais, šiltais, man net graudžiai “Labanakt vaikučiai!” filmukų repertuarą primenančiais medinukais.

Žvėreliai:

Gyvulėliai:

Patys mieliausi katinėliai:

Net šmaikštūs briedžiai ant eglutės ir tie mieli mieli mieli!

Ir kaip nebus meilūs ir mieli, jei šeimyninis klaipėdiškių duetas {Dainius ir Dainora} taip ir vadinasi – Miela Siela

Tikiuosi pavyks nors ką nors iš šių vardorfiškų mielybių pamatyti mugėje.

****

Toks sentimentalus įrašas išėjo… Na, pasakykit ką nors, alio!