Apie Balžeko bites. Ne bet kokias…

tokios ypatingos, nes jas prižiūri jau trečia Balžekų karta. Ir trečia Jonų karta… O kiek per daugiau nei pusšimtį metų pasikeitė bičių kartų šiuose aviliuose, Dievas žino…

Na, gali būti, kad ir aviliai kito. Nekinta turbūt tik ta meilė dūzgiančiam darbščiam padarėliui ir kažkokia dar ir už medų saldesnė ramybės ir harmonijos nuojauta bičiuliaujant. Galiu tik įtarti, kad taip yra, man mirtinai pavojinga kišti leteną į avilius, bet, sutikit, bitininkai yra ypatingi, juk sako, kad bitės jaučia piktus ar nedorus žmones, tokių negaili ir nieko jiems nedovanoja, o seni, patyrę kopinėtojai, esu mačiusi, rodos, glosto tuos pliušinius vabzdžius plikom rankom, o šie negelia!

Et, net saldu čia berašant. Einu ieškoti sūrio.

Mugėje bus gražiai supakuoto medaus –

Ir visokių tikro vaško stebuklų –

… kabinamų ant eglutės.  Aš jau užuodžiu. O jei dar pavyktų įsivaizduoti spyglių kvapą, dar kiek įmaišyti apelsinų ar mandarinų žievelių, gal cinamono ir gvazdikėlių, o tada užsimerkti ir padainuoti ką nors apie eglutes😉

Ir jokio skirtumo kokiu nelavintu ar tobulu balsu, nesvarbu, kokia kalba, svarbus pats jausmas – ramiai ir saldžiai ateina Kalėdos… Jau…