Čia apie mugę. Taip, vėl… Nes jei spalio mėnesį nepradedu zyzti į eterį šia tema, tai galima gi sunerimti, kad ir Kalėdos gal nebeateis, a’nia? Chi, chi… Ateis.

NAUJOVĖ! Šiemet buvo nuspręsta, kur ir kodėl bus labdaros mugė be jūsų, brangieji. Ot! Užteks čia tų balsavimų, gal  gana bus rinkimų šį savaitgalį: jūs apsispręskit dėl savos atominės elektrinės, o mes čia, va, jau  išvadavom visus nuo demokratijos ir nusprendėm: mugė šiemet vyks Žaislų muziejuje !

Kodėl? Ogi, todėl, kad ši tema daug kam patiko jau pernai, todėl, kad čia apie vaikus (tuos, kuriuos gal ką tik apkamšėt lovelėse ir tuos, kurie niekada neužauga ir retkarčiais sapnuose aplanko mus pačius), todėl, kad toks muziejus – nostalgija, edukacija ir vienos gražios jaunos šeimos drąsi svajonė, virstanti realybe kitų džiaugsmui, todėl, kad tai – VISIŠKAI PRIVATI INICIATYVA ir ne komercinė, o švietėjiška misija. Dar man labai šviesiai ir net kažkaip kalėdiškai čia viskas kvepia. Iš tiesų, tai sienos ir grindys kvepia dažais, pažiūrėkite čia.

Prieš keletą dienų viena bičiulė, labai griežtai ir trumpai pareiškė: “Vis tiek rengsi labdaros mugę, pradėk jau dabar, nes paskui cypsi, kad nespėji, nebetempk!” ir pakvietė į tas dar dažomas sales, o pakeliui papasakojo, kad pirmasis Lietuvoje Žaislų muziejus kuriamas draugų rankomis: vieni padovanojo dažų, kiti parinko spalvas, padėjo suplanuoti erdves, tos pačios mano bičiulės tėtis elektrikas išvedžiojo reikalingus el.laidus, kažkas nupiešė logotipą, patys klojo grindis, dažė sienas. Netrukau tuo įsitikinti  – užėjusi į vidų radau darbiniu kombinezonu pasipuošusį Povilą, archeologą, kurio disertaciją apie senuosius žaislus ir įkvėpė šeimą tokiai “avantiūrai”, jis paprašė neįlipti į dažų bliūdą ir ramiai patikino, kad muziejus atsidarys lapkričio pradžioje. Joooo… Nujaučiu nemiegotas naktis, nes darbo, matyt, dar iki kaklo…. Bet optimizmas ir draugai – galinga jėga. O mane akimirksniu ta jėga įsuko ir aidinčiose patalpose senamiestyje (B. Radvilaitės g.) tiesiog mačiau meduolius, keksiukus, siūtus žaislus, veltus batus, trofėjinius meškinus ir visą tą jau pažįstamą jaudinantį dovaninį šaršalą. Mačiau! Ir man patiko. Kaip iš karto patiko ir mintis mugės “grobį” skirti archeologinių žaislų – eksponatų iš tų “rimtųjų” valdovinių muziejų – kopijų gamybai, kad vaikai (jie gi ir bus svarbiausi šio muziejaus lankytojai) galėtų patys pačiupinėti… istoriją. Na, nevyniojant į vatą, tokio švietimo naudą aš matau maždaug  taip: vaikams nebereikės žiovaut iš nuobodulio ar vitrinų stiklų laižyti, bus galima duoti jiems patiems pamaigyti -niolikto amžiaus futbolo kamuolį iš asilo odos, pasukti burzgilą, žiū, gal grįžęs namo mažasis Frankenšteinas taps Einšteinu ir į savo mega-giga-tera žaislų pasaulį pažvelgs visai kitaip, gal šių dienų princeses įkvėps Barbora Radvilaitė, kuri turbūt necypė, kad jai reikia 103 lėlės barbės. Be to, žaislai – universali kalba, saugi vaikystės erdvė, vaikams jų reikia ir sveikiems, ir sergantiems (tuomet gal net labiau…) draugystei, lavėjimui, svajojimui. Muziejus labai stengiasi būti draugiškas visiems ir nuoširdžiai, lanksčiai, kūrybiškai pasirūpinti, kad būtų smagu ir visai bambliukams, ir vežimėliuose sėdintiems mažiems ar dideliems, turbūt galėtų parodyti savo eksponatus net nematantiems lankytojams. Todėl man ir patraukli mintis, kad kiekvienas gali prisidėti prie kitokio, jaukaus, tikrai vaikiško ir tolerantiško muziejaus gyvenimo, o paskui atsivesti savo vaiką, parodyti savos vaikystės mašinas ir lėles. Ir dūšioje bus šilta – ir aš leteną čia pridėjau…  Ką manot?

O kol manot, pažiūrėkit dar vieną filmuką (tik spauskite ne tiesiai ant nuotraukos, o tą trikampinį “play” kairėje, gal pavyks išvengti reklamos (politinės šiuo metu…))