Išgirdusi tokį pavadinimą, visada prisimenu: “…ir mozūrų kunigaikštis Kondradas į Kulmą pakvietė kalavijuočius…“ O gal kryžiuočius? Kaip bebūtų, dėl šito mozūro godumo baigėsi saldus prūsų gyvenimas.
Tik čia ne apie tai, iš tiesų. Mozūrai – tortų rūšis, seniai pamiršta, bet visai nepelnytai.
Čia mūsų šeimos velykinis pyragas (man jis nelabai tortas, jei jau atvirai…), tradicinis mūsuose kokį gerą dvidešimtmetį. Radau receptą tokiam brandaus socializmo laikų laikraštyje – “Lietuvos pionierius“. Turiu šusnį iškarpų iš jo. Apie daug ką, apie kažką… Senos spaudos tvarkymas man užtrukdavo visą dieną: sėdėdavau apsikasusi popieriais ir bandydavau skaityti tik kas antrą lapą, kad bent ką nors pavyktų išmesti. O tuokart apie mozūrą buvo labai gražiai prirašyta, visa istorija senų tortų ir pyragų išgvildenta. O istorijos man patinka… Patiko ir keistas pavadinimas, ir skonis, ir vaizdas. Kepamas pas mus tik kartą per metus, todėl skanių vaizdų teks palaukti po Velykų, bet jei dabar karštligiškai dar ko nors ieškote šventiniam stalui (ir pilvui), labai rekomenduoju. Tiks ir ne tik šventėms, juk juodo riebaus (bet puraus ir lengvo) biskvito ir balto saldžiarūgščio glajaus + gausybės džiovintų vaisių ir riešutų derinys tikrai nuteikia seilėtekiui 😉
200g sviesto
150 g miltų
5 kiaušiniai
50-80 g bulvių krakmolo
250g cukraus
30 kakavos
1 šaukstelis kepimo miltelių
Sviestą ir cukrų trinti dubenyje mediniu šaukstu iki baltumo, purumo, t.y.
kol negirgždės cukrus (ir kol ranka nukris…), tada supilti kakavą ir dar kiek
pasukti. Paskui, vis sukant, įmušti po vieną trynį, berti po šaukstą
miltų, krakmolo ir kepimo miltelių mišinio. Pabaigoje
atsargiai įmaišyti standžiai išplaktus kiaušinių baltymus.
Supilti į paruoštą stačiakampę pyrago formą 1 cm storio sluoksniu.
Kepti 30-40 min
Baltymų glajus
1 baltymas
200 g miltinio cukraus
1 a.š. citrinos sunkos
Glajų sukti NE metaliniame inde, nes nuo metalo jis pilkėja. Masę
sukti tol kol bus balta, puri ir 2-3 kartus padidės. Tada įlašinti
citrinos sunkos ir aptepti mozūrą. Dosniai apibarstyti džiovintais vaisiais, riešutais.
Mes dar tik trinam kakavą, bet pažadu pasidalinti ir pyragu, kai jis jau bus.
kokonas.wordpress.com 
Komentarų: 5
Comments feed for this article
19 balandžio, 2012 9:37 pm
Kristina
Labas, net nežinau, kaip apibūdinti, ką jaučiu šiuo momentu. Kažkaip tik dabar užmačiau šį įrašą, visai atsitiktinai. Labai seniai, kai man buvo kokia keturiolika metų, kepiau šį mozūrą iš “ Lietuvos pionieriaus“. Tai buvo vienas pirmųjų mano kepinių ir tikrai labai vykęs, rodos, dar dabar jaučiu jo skonį. Ir, nors taip pat rinkau visokias iškarpas, šią kažkur pamečiau… Ir tikrai niekada nesitikėjau, kad kada nors dar galėsiu rasti šį receptą. Esu Tau labai labai dėkinga, stebuklas kažkoks 🙂
12 gegužės, 2012 10:33 pm
Mozūras II (arba Pažadus reikia vykdyti…) « kokonas
[…] Mozūras turėtų / galėtų atrodyti maždaug taip: […]
12 gegužės, 2012 10:45 pm
gintė
Kristina, atsiprašau, kad tik dabar atsakau į tokį šiltą komentarą – nusenęs kompas išleistas amž.poilsio ir pagaliau rašau naujuoju…
jo, pyragas vertas dėmesio, o receptas iš toookių pionieriškų laikų, kad mažai kas beprisimena, jei iškarpa nebūtų buvusi priklijuota mūsų mamos virtuvės sąsiuvinyje, tokių mini “stebuklų“ nebūtų :). mums su Šarūne (sese) tas mozūras beveik = Velykos. na, beveik…
16 liepos, 2012 10:07 pm
Paulius
Laba, man kilo pora klausimų. Tai 50 ar 80 g. bulvių krakmolo reikia dėti, arba nuo ko priklauso gramu kiekis? (Jei nuo kiaušinių dydžio, tuomet kokios konsistencijos turi būti tešla?)
Ir kokioje temperatūroje reikia kepti Mozurą? 🙂
2 rugpjūčio, 2012 12:16 am
gintė
vasarą KOKONAS… miega ;). tešla puri, tikros grietinės konsistencijos. krakmolas tik ‘palengvina“ miltus, dedam jo apie 70 g. o kepu visus pyragus “iš akies“ – apie 180-200 C orkaitėj. svarbu stebėti per stiklą, nekaišioti nosies be reikalo atidarinėjant dureles – sukris nuo temp. skirtumų….
skanaus, jei dar nebandėt.