Tikrai. Dirbame 🙂
Kai buvo šalta, keikėme šalčius, laižėm sniegą (kai kas tą darė be saiko…), tada slaugėm tuos besočius, šluostėm varvančias nosis, nešiojom garuojančius puodus su eukaliptų lapais, kad nekosėtų, bandėm darželinti (kai kada ir kai kam net pavykdavo), dar remontavom ausis ir lūžtančius kompus. O kur dar namų jaukumo ir švaros sergėjimas (praktiškai, Sizifo darbai gi…), juk kalėdiniai spygliai iki Velykų kilimuose veisiasi, uf…
A! Dar buvo keliauta.
Ne, ne, ten, kur šilčiau:
Bet jau seniai. Jau pamiršta. Vėl beveik pavargta, vėl ilgimasi aaaatooostooogų (ar bent… kiek pavažiavusių stogų ;)), jau planuojama, rezervuojama, skaičiuojama.
Aš nežinau, ar yra didesnė pelkė už namus? Kažkokiu mistiniu būdu kažkas čia prasmenga, nugarma, o kai kas auga, želia, plinta. Apsižvalgai: kaugės puodų-bliūdų, žaislų, kupstai skalbinių, akivarai pradėtų siuvinių ir visiška marmalynė norų ir troškimų. Tada pasimaliavoji lūpas, kresteli 2 mėnesius kirpėjos nemačiusią frizūrą ir suvaidini nupeckiotam veidrodžiui savo geriausią rolę, Oskaro vertą: „Galų gale juk rytoj bus nauja diena!“ (žr. Skarlet O’Harą iš “Vėjo nublokšti“) ir perlipusi per… kažką pliušinio ant “pliušinių“ grindų, išsigrūdi lauk. Su raudonu (rudu, juodu, mėlynu…) vežimu / guminiais batais / be vežimo / be guminių / su viltim spėti į susitikimą naujoje kepykloje-kavinėje-knygyne-ofisyne. Stop! Kviečiu šiandien nestilingos kavos iš pop.puodelių čia pat, “bile kur už kampo“. Gersim ją taip lėtai, kaip tik leis aplinkybės. O paskui aš papasakosiu, kuo baigėsi Snieguolės žiedelio istorija ir kaip sekasi (ir nesiseka) aklųjų knygelėms dar nuo kalėdinės mugės laikų. Nes sniegas jau nutirpo…
Einam kavos?
Komentarų: 8
Comments feed for this article
21 kovo, 2012 1:11 pm
Aistė
Kaip viską suprantu ir kaip visa taikliai… O gražiausias dalykas, kad toje pelkėja išties kažkas puikaus išauga. Norisi tos ilgos kavos kaip pabėgimo ar sustojimo. Ech, nors trumpos kavos.
21 kovo, 2012 1:23 pm
gintė
trąši ta pelkė, hu-hu-hu 😉
Aiste, tai susitinkam kur už kampo tos kavos, juk vos už kampo ir gyvenam / brūžinamės 😉
21 kovo, 2012 3:44 pm
magic
mhm – palinksėjo miadžikas, iškišęs vieną akį iš savo nuosavos pelkės
21 kovo, 2012 4:16 pm
waleru
panašu, kad aprašei mano situaciją 😛
22 kovo, 2012 6:12 pm
Neringa
taikliai apibūdinai namines pelkes 🙂 ir dar jos turi tokią savybę – įtraukti į vidų, įsukti, pasiglemžti, kad po kurio laiko šiaip ne taip ištrūkęs į Pasaulį staiga nustembi – oho, koks jis fainas, kodėl aš tiek sėdėjau namuose???
ta proga einu užsikaisti kavos 🙂
24 kovo, 2012 9:07 pm
Aistė
Ginte, einam kavos, oras subjurs, jei to nepadarysim:)
28 kovo, 2012 1:47 pm
Siga
kavą gerkime čia! norim istorijos apie Snieguolės žiedelį 🙂
28 kovo, 2012 8:45 pm
gintė
Siga, žinok, net kavos jau “padaryta“, tik nėr (neatsiunčia autoriai) nors poros foto iš knygelių epopėjos. o Snieguolei jos istoriją aš skolinga jau nuo Kalėdų, tai… džiovintas sūris jau nebegenda ;))). ne, rimtai, nukraunu fotiką ir parašau… pažadu…