Tikrai. Dirbame 🙂

Kai buvo šalta, keikėme šalčius, laižėm sniegą (kai kas tą darė be saiko…), tada slaugėm tuos besočius, šluostėm varvančias nosis, nešiojom garuojančius puodus su eukaliptų lapais, kad nekosėtų, bandėm darželinti (kai kada ir kai kam net pavykdavo), dar remontavom ausis ir lūžtančius kompus. O kur dar namų jaukumo ir švaros sergėjimas (praktiškai, Sizifo darbai gi…), juk kalėdiniai spygliai iki Velykų kilimuose veisiasi, uf…

A! Dar buvo keliauta.

Ne, ne, ten, kur šilčiau:

Bet jau seniai. Jau pamiršta. Vėl beveik pavargta, vėl ilgimasi aaaatooostooogų (ar bent… kiek pavažiavusių stogų ;)), jau planuojama, rezervuojama, skaičiuojama.

Aš nežinau, ar yra didesnė pelkė už  namus? Kažkokiu mistiniu būdu kažkas čia prasmenga, nugarma, o kai kas auga, želia, plinta. Apsižvalgai: kaugės puodų-bliūdų, žaislų, kupstai skalbinių, akivarai pradėtų siuvinių ir visiška marmalynė norų ir troškimų. Tada pasimaliavoji lūpas, kresteli 2 mėnesius kirpėjos nemačiusią frizūrą ir suvaidini nupeckiotam veidrodžiui savo geriausią rolę, Oskaro vertą: „Galų gale juk rytoj bus nauja diena!“ (žr. Skarlet O’Harą iš “Vėjo nublokšti”) ir perlipusi per… kažką pliušinio ant “pliušinių” grindų, išsigrūdi lauk. Su raudonu (rudu, juodu, mėlynu…) vežimu /  guminiais batais / be vežimo / be guminių / su viltim spėti į susitikimą naujoje kepykloje-kavinėje-knygyne-ofisyne. Stop! Kviečiu šiandien nestilingos kavos iš pop.puodelių čia pat, “bile kur už kampo”. Gersim ją taip lėtai, kaip tik leis aplinkybės. O paskui aš papasakosiu, kuo baigėsi Snieguolės žiedelio istorija ir kaip sekasi (ir nesiseka) aklųjų knygelėms dar nuo kalėdinės mugės laikų. Nes sniegas jau nutirpo…

Einam kavos?

Advertisements