Tokį pavadinimą Rūta Elzė, šios porelės autorė, sugalvojo savo kūriniui dar prieš Kalėdas. Kaip jau įprasta, Elzės draugeliams mes rašome pasaką ir jie apsigyvena čia ilgam. Tik šį kartą tai ne pasaka, o beveik tikra istorija.

******

p.Dievas turi tikrai originalų jumoro jausmą (arba jo kanceliarijoj kas nors “popierius“ supainiojo) – sirgti vėjaraupiais kokių penkerių-devynerių gal net visai naudinga, bet po -niolikos metų vėl pakartoti, vėl gąsdinti veidrodį zelionkės “ornamentais“, kasytis naktimis iki pažaliavimo ir, baisiausia, tupėti namie porą savaičių lyg izoliatoriuje – TIKRAI nebejuokinga!! O jei dar tokią “dovaną“ gauni gimtadienio, ne, JUBILIEJAUS (!) proga, tai ir visai liūdna….

Em ir Gie – realūs žmonės, reali pora, gyvenanti realiame, visiems pažįstamame mieste. Vieną rytą Gie aptiko įtartiną spuogą. “Vėjaraupiai“ – pareiškė gydytojas ir skubiai išrašė vizą į Karantino Respubliką. Tai tokia nyki šalis pasaulio pakrašty, kurioje be visokių vėjo ar kiaul(s)yčių ligų dar gyvena Ilgesys, Nuobodulys, Niežulys ir… televizorius. Tačiau rinktis nebuvo iš ko, Gie susirinko būtiniausius daiktus, pasirūpino briliantine žaluma ir išvažiavo sveikti. Em liko namuose viena. Na, ne visai viena, namuose kaip mat apsigyveno Liūdesys. Jis sekiojo Em iš paskos, lindo į akis kol tos pradėdavo ašaroti, nuolat zirzė ir reikalavo dėmesio: jam, matot, kava neskani, visi filmai matyti, sniegas per baltas ir šaltas. Negalėdama juo nusikratyti, pavargusi nuo priekabių Em sugalvojo pabėgimo ir konspiracijos planą. Apsiklijavo veidą mažais  žaliais lipdukais, pabandė apgauti Karantino muitininkus ir gimtadienio proga pralinksminti Gie. Pavyko! Kam reikalingos dovanos traškiuose popieriuose, jei per savo langą gali matyti vasario sniege išmindžiukuotą užrašą:

Ir pasidaro gera. Ir nukrenta karštis. Ir net skaudėti ar perštėti nustoja. Ir tikrai atsiveria dangus. O vėjas? Su vėju vėjaraupiai išskrenda. Ir nebegrįžta daugiau niekada…

Moralas. Gyvenimas susideda iš vienos dalies jumoro ir dviejų dalių romantikos. Arba atvirkščiai. O kartais “receptą“ dar patobuliname patys.

P.S. Skiriama Gediminui. Linkime pasveikti ir greitai grįžti namo.