Turbūt pasirodys, kad šis įrašas “ne į temą”, ar kad vėl už kažką agituoju. Nei viena, nei kita. Tiesiog, keletą naktų braidant po internetą, būtent toks straipsnelis sukrito, tokie žmonės mano erdvėj (realioj ir virtualioj) pastaruoju metu sukiojosi.

Tai trijų mano pažįstamų mamų istorijos. Na, istorijos… GYVENIMAS, iš tiesų. Čia ir dabar.Vakar ir gal rytoj…

****

RIMANTĘ , trijų baltapūkių mamą, pirmą kartą sutikau, kai ji laukėsi pirmagimės. Aš jai į vieno žurnalo redakciją atvilkau kažkokį straipsnį apie vokiečių vyno šventes ir anuomet man, bevaikei, darbas paskutiniais nėštumo mėnesiais atrodė TIKRAS žygdarbis ir karjerizmo viršūnė. Paskui mudvi matydavomės retkarčiais pas bendrus draugus, girdėdavau atgarsius jos šeimos kelionių (“…su mažais vaikais! į Portugalija su kūdikiu!…”), bet, tiesą sakant, labai nesigilinau, net neklausinėjau. Pernai vėlyvą rudenį Rimantė pasisiūlė padėti pranešti spaudai apie Vilties mugę, ta proga pasikalbėti susibėgus kažkuriam prekybcentryje, spėjau išsproginti akis: jaunylei tebuvo vos pora mėnesių, o į susitikimą ji atsivežė visus tris. “Na, ir drąsi,” – primečiau. – “Maniškis čia vienas kalnus nuverstų. Ir šitą Kalėdų eglę per 2 aukštus irgi…”. Niekas nieko nenuvertė, prikalti prie minkštasuolio ledainėj irgi nesėdėjo, o mudvi tarp tų vaikų dar ir šį bei tą sutarti, nudirbti suspėjom. Todėl šiemet nugirdusi, kad visi keturi (neskaitant katino) automobiliu išriedėjo Italijon pusmečiui ar ilgiau pakeliauti, nebesistebėjau. Tik, va, prieš kelias dienas ilgiau pataršiusi jų kelionių dienoraštį – www.minn.lt – vėl turėjau “maisto” apmąstymams apie mamų drąsą. Ar elgtis kitaip, nei dauguma – ekstravagantiška? O bandyti gyventi pagal savo troškimus ir svajones? O mokyti vaikus patiems arba leisti į mokyklą svetur nuolat keliaujant? Drąsu? Romantiška? O gyventi žavioje pievoje šalia vynuogynų… palapinėje? 3 maži vaikai… O patogumai? Kas tai yr’ iš viso? Gerai, ar bent saugu? O ar saugu vaikams mieste, ypač, kai tėvai paskendę darbuose paromis? O, o, o… Ir dar 2 milijonai klausimų. Bet atsakymų nerandu. Žinau, 100% teisingų gyvenimo receptų ir nėra. Na, mane ir mano abejonių kvaršinamą galvą šiomis beveik neprašvintančiomis dienomis nuramintų ir kokie 50%  :).

****

SIMONA – viena  mugiautojų. Dar pernykštė. Ji su vyru ir pypliais dvyniais “supasi” mediniu arkliuku. Taip, taip, čia ta parduotuvė internete, kur grožis ir gėris iš medžio, lino ir kartono, o viskas pagaminta Lietuvoje. Iš pažiūros nieko čia stebėtino, negi mažai mamų pradeda “vaikišką” versliuką augindamos mažius. Vaikišką, nes dažniausiai apie žaislus, vaikų techniką ar vaikiškus batus. Vaikai – puikus įkvėpimas ir padrąsinimas. Simonai ir jos vyrui įkvėpimas prasidėjo… neišnešiotų naujagimių skyriuje, spėju, bandant išmelsti, kad per anksti į pasaulį atėję dvynukai – mergytė ir berniukas – sugebėtų kvėpuoti patys. Pradžioje bent tiek… “Mūsų istorija su laiminga pabaiga” – ne taip seniai man sakė Simona, turėdama minty vaikus. Tada ji dar tik džiūgavo, kad paskambinę ūkio ministerijos klerkai pasiūlė dalyvauti Metų Verslo apdovanojimuose, verslo pirmoko nominacijoje, dar nežinojo, kad teks lįsti į dalykinį kostiumėlį ir kaukšėti to apdovanojimo atsiimti. Va, taip, va. Drąsa gyventi ČIA ir DABAR atsiperka.

****

JULIJA irgi mano akiratyje atsidūrė per tas muges. Jau pirmais metais atriedėjo su vertų papuošalų dėžute. Atriedėjo, nes laukėsi trečiojo. Išsikalbėjom, pasakė, kad turi patirties su spec. poreikių vaikais, jos ir specialybė iš tos operos, paklausė, gal mums reikia kokios pagalbos (juk tą sykį mugė vyko mažyčiame darželyje, kurio beveik visi 5 auklėtiniai buvo autistukai).  O apie savo pačios vidurinėlę Atėnę papasakojo vėliau, gerokai vėliau. Pernykštė “Vilties” mugė vyko Atėnės mokykloje. Mokykla – sąlyginis pavadinimas, ne visai tokia tai mokykla, kaip mes įpratę. Pernai pirktų garsiųjų šaukštų Atėnei nereikia, mergaitė maitinama per specialų įtaisą, ji nemoka… ryti. Nors idėja remti “Vilties” ugdymo centrą kilo Julijai, pati sau ji nieko niekada neprašė, vargu, ar kas įtarė, kad jauna šeima, šiemet kantriai mamoms aiškinusi apie eko-daugkartinių sauskelnių ypatumus ir savo rankomis jas siuvanti, turi TIEK gyvenimo patirties. Ne tokiai jaunystei tai turėtų būti skirta… Julija parašė laišką apie savo dukrelę ir LRT išsirinko Atėnę vieno telemaratono heroje, rytoj, gruodžio 14-ąją, trečiadienį 21.20 val. per Lietuvos televiziją tiesioginio labdaringo koncerto metu bus renkami pinigai ir Atėnei gyvybiškai būtinam prietaisui – gastrostomai, per kurį mergaitė maitinama, senasis šiuo metu jau turi būti pakeistas, o ligonių kasos tokių “keistenybių” nefinansuoja… Visad zyziau, kad labdara SMS’ais man nepriimtina, kad ne tik pinigai svarbu, kad būtina rėmėjams matyti žmogaus akis, o ne slėptis nuo nepatogių vaizdų už telefono ar kompiuterio, bet šį kartą viskas yra kitaip, šį kartą tai žmonės šalia mūsų, tylūs, orūs, patys palaikantys visas labdaringas idėjas ne žodžiais. Todėl, jei trečiadienį įsijungsite TV ir nusiųsite geros valios žinutę tuomet ekrane nurodytu numeriu, būsite prisidėję prie bičiulių vaikiuko geresnio gyvenimo. Ne žodžiais…

Tai viskas, kuo norėjau šį kartą pasidalinti. Neturiu jokių iliustracijų. Bet gal net ir nereikia…

Advertisements