Mano dukrytės darželyje ruošiantis didelei visos bendruomenės šventei svarstėme, kaip panaudoti po šventės liksiančius pinigėlius. Nutarėme, kad norime savo vaikus nuo pat mažų dienų mokyti, jog nepaprastai gera yra ne tik gauti, bet ir duoti. Žinoma, kai kurie dar nesupras reikalo esmės, nes yra ir visai pipirų, bet jei tradiciją tęsime kiekvienais metais, tai taps įpročiu.
Kol kalbėjomės, kam labiausiai būtų reikalingas mūsų bendruomenės dėmesys (ne tik finansinis – atnešiau/padaviau/išėjau/pamiršau, bet ir nuolatinis bendravimas, bendra veikla ir pan.), mane užvaldė mintis, kad tas bendravimas labiausiai būtų naudingas… mūsų pačių vaikams!
Ar ir jums atrodo, kad jei mūsų šeimoje, giminėje ar draugų rate visi sveiki ir laimingi, mūsų vaikų įgyjami bendravimo įgūdžiai yra gana sąlyginiai?
Viena gestų kalbą mokanti darželinuko mama pasakojo, kad pvz. Lietuvoje kurtieji daug kam asocijuojasi su, grubiai tariant, atsilikėliais. O tai visiška nesąmonė, nes ypač tose šeimose, kur bent vienas iš tėvų negirdi, tai laikoma visiškai normaliu dalyku ir jų vaikai ypač sėkmingai mokosi, įgyja išsilavinimą bei dirba. Panaši nuomonė yra apie daugybę kokią nors negalią turinčių žmonių.
Man atrodo, kad tokie mitai gimsta būtent todėl, kad augdami nesutinkame žmonių, kurie nemato/negirdi/nevaikšto arba turi kokių nors raidos sutrikimų, ir susidūrę jų bijome ar stengiamės vengti, nes nemokame bendrauti. Pabrėžiu, – ne jie, o būtent mes nemokame bendrauti.
Pastebėjote, kad vaikai labai emocingi? Kad jie neslopina jausmų, nuotaikų? Juokiasi taip nuoširdžiai ir iš visų jėgų, kad jei mes taip nusijuoktume, aplinkiniai tikrai pašiurptų 🙂 Visi žinom, kad taip yra todėl, kad tos mažos galvelės dar neprikimštos nesąmonių apie “teisingas” normas, kad jų dar neužvaldė kompleksai. Tad savaime suprantama, jog jei tokiame amžiuje jie susitiks “kitokių” vaikų, natūraliai ras būdą kaip bendrauti – jei ne verbaline kalba, tai kūno kalba, žvilgsniu, mokysis empatijos ir t.t. Man tai atrodo labai svarbu, nes pradėjus domėtis vaiko emocinio intelekto lavinimu supratau, kad jis vaiko gyvenime bus n kartų svarbesnis už IQ.
Tai kaip suteikti vaikui tas vertingas pamokas? Manau, kad svarbiausia yra norėti, o tada jau tikrai pavyks išnaudoti kiekvieną progą. Pavyzdžiui, ne SMS žinute paaukoti 10 Lt neįgaliems ar sergantiems vaikams, o periodiškai juos aplankyti, kartu pažaisti, surengti jiems kokias nors edukacines pamokėles ir pan. Ir būtinai į tai įtraukti savo vaikus. Kad jie pamatytų, jog visi turi tuos pačius poreikius mylėti, draugauti, sulaukti dėmesio. Kad sutikus “kitokius” žmones jų nereikia nei bijoti, nei užjausti. Kad reikia tiesiog priimti juos tokius, kokie jie yra. Paradoksalu, bet geriausi rezultatai pasiekiami, jei vaikams šios pamokos duodamos pačiame egoistiškiausiame – ikimokykliniame amžiuje.
Ir pabaigai – man labai nepatinka etiketė “nenormalus”. Nes kartais imu ir pradedu abejoti, kurie iš mūsų iš tikrųjų yra “normalūs” 🙂 Todėl renkuosi žodį “kitoks”. Juk iš tiesų tai mes visi esam “kietokie”, tiesa?
Komentarų: 10
Comments feed for this article
5 gegužės, 2011 7:22 pm
Indre
Tikra tiesa. Nors VDU mokosi nemažai žmonių su negaliu, kai tenka su jais bendrauti tikrai jaučiuosi, kad nežinau kaip elgtis. Lyg ir reiktų nekreipti dėmesio į trūkumus, lyg ir norėtųsi padėti. Toks kvailas jausmas, nes iki tol neteko susidurti su fizinę negalią turinčiais. Tikiuosi per 4 metus, kai jie buvo šalia kažko išmokau…
5 gegužės, 2011 9:05 pm
Egle
puikus straipsnis ir puikios mintys!
6 gegužės, 2011 6:09 am
Taura
Esu Gintes drauge gyvenanti Amerikoje, nuolatos sekanti naujienas Kokone. Kadangi 10 metu dirbau Montessori mokyklose su priesmokyklinio amziaus vaikais, o mano vyras, mokytojas, jau 25 metus pasisventes vaiku su kompleksinem fizinem bei protinem negaliom integravimu su bendro lavinimo vaikais, cia pateiktos mintys man labai arti sirdies.
Montessori teige, kad zmonija gali keistis per vaika. Is tikruju, kuo anksciau vaikai prades bendrauti su tais, kurie yra vienaip ar kitaip kitokie, tuo labiau jie juos matys pirma kaip zmones, kaip draugus ir ismoks kaip su kiekvienu teisingai elgtis. O is mano vyro patirties, galiu patvirtinti, kad nuostabus dalykai imanomi kai sie vaikai buna su meile integruojami. Abiem pusem labai i nauda.
Sveikinu uz puikias mintis ir linkiu sekmes auginant jautria, bei tolerantiska ir sazininga sekancia Lietuvos karta. Bravo Jums ir Jusu bendraminciams!
Linkiu daug sekmes
6 gegužės, 2011 9:42 pm
Ieva
Guste, mintys labai gražios ir teisingos, nes iš tiesų ir aš pati jaučiu, kad nemoku elgtis su turinčiais negalią, išgyvenusiais netektį, kuo nors baisiu susirgusiais ir pan. žmonėmis. Visad norisi juos užjausti, kažkaip padėti, bet prasmingai bendrauti neišeina. Jeigu mūsų vaikai to išmoktų, būtų išties nuostabu. Norėčiau viltis, kad tokio bendravimo jie patirs ne tik sodelio metais.
7 gegužės, 2011 8:36 pm
mia
mus formuoja aplinka (ir patirtis). Namu, darzelio, mokyklos, darbo…kuo ji turtingesne (visom prasmem), tuo sparciau auga musu suvokimas kas esame mes ir kas aplink mus.
Labai sveikintina, kad samojingai bandoma ieskot budu prisiliesti prie to/tokiu, kurie nera diduma musu visuomenes. Neigalus ar kitokie, pirmoje eileje jie vis tiek yra zmones. O zmones turetu bet koki salia esanti priimti taip kaip pats nori buti priimtas… su pagarba. Butu tai zmogeliukas apdegusiu veidu, su negalia, kitokios nei tavo odos spalvos ar kitokios seksualines pakraipos… o vaikai tai ismoksta geriausiai. Ypac is geru ir graziu pavyzdziu.
Sekmes ir daugiau tokiu pasisakymu, agitavimu, veiksmu!
9 gegužės, 2011 10:07 am
waleru
super!
10 gegužės, 2011 6:49 pm
gintė
Indre, pamenu, kaip mane dailės m-klos laikais sudirbo “kolegos“, kai klasėn galvą per duris kyštelėjusiam vyriškiui bandant paklausti kažko ir visiškai užsikirtus (jokia negalia, paprasčiausias mikčiojimas…), aš taip “padėjau“ pabaigti sakinius, kad vargšas visai strigo… Iki šiol atsimenu. Ketinimai buvo kilnūs, tik, va, rezultatas skaudus…
Dar prisimenu vienos bičiulės mažą mergytę Santariškėse onkologiniam skyriuj lankiau. Kai paskui kita draugė teiravosi “tiesiai per aplinkui“, kaip ligoniukei sekasi, paklausiau, ko nepaskambina jos mamai pati. Atsakymas mane pribloškė: “nežinau, ką pasakyti…“ Nieko. Pasiūlyk ką nors paprasto ir ūkiško: nupirkti to, ko nėra šalia esančioj parduotuvikėj, atvežti iš namų kokį pamirštą daiktą, iškepti vaiko mėgiamų neligoninių blynų… Gal aš per daug pragmatiška ir žemiška, bet seilėjimusi nieko nepakeisi, paguoda dažniausiai nepataiko į taikinį, o neretai paprasti, bet kai kada laikinai, kai kada neribotam laikui prarasti dalykai, pasiūlyti artimų ar net nepažįstamų žmonių bent tam kartui sušildo sielą. Jei kas nors pvz. kavinėj ar vakarėlyje pasišauna palakstyti gaudynių su hiperaktyviu vaiku, jo mamai tą akimirką neatrodo, kad sūnus / duktė kažkoks ne toks, nes vaikas tuo metu nestrikinėja be prasmės, neverčia visko iš eilės, negąsdina savo elgesiu aplinkinių, jis /ji tiesiog… žaidžia 😉
Sveikas jumoro jausmas ir “už uodegos“ pagauta situacija – toks dabar mano receptas bendraujant su kitokiais žmonėmis…
10 gegužės, 2011 9:03 pm
gusste
Oi, Ginte, priminei man pusmečio senumo situaciją. Buvom su vaiku Santariškėse ir per “koridorinį pasivaikščiojimą“ susipažinom su mama, kuri slaugė kokių 6 metų sūnų po 7 (!) labai rimtos širdutės operacijos. Kai ji papasakojo, kad vaikui gydytojai nuo pat gimimo neprognozuoja daugiau negu metų į priekį, negalėjau suvokti, kaip ji moka džiaugtis gyvenimu n kartų labiau negu daugelis iš mūsų. Ir kas man labai įstrigo jos istorijoj – kad jai labai sunku su draugais/giminėm/pažįstamais, nes žmonės visada bendraudami primena vaiko situaciją subtiliau ar teismukiau paklausdami, ar jis dar ilgai gyvens. Ir jei gerai atgaminu, ji būtent tai ir minėjo – kad kartais žiauriai norisi tiesiog gauti kvietimą išgerti kavos ar kažkokį praktišką/primityviai ūkišką pagalbos pasiūlymą.
10 gegužės, 2011 9:08 pm
Šarūnė
Visuomenei “Patogus“ vaikai ir suauge visada malonu. Gal pirma karta susiduriau darbe su negalia turinciais zmonemis, tik kartais kazkaip isivaizduojamas noras jiems padeti ar bendrauti kaip su lygiu, jautiesi kaip ispestas i kampa ir turintis atlikti jiems priklausanti darba. Visada keblu. Atsimenu kaip vaikysteje sakydavo, ‘nesijuok is kitokiu zmoniu, nes tau taip gali atsitikti’ bijojau labai. Nesijuokiau, bet ir nekalbejau su jais. Dabar is naujo mokinuos…
Vokietijoje ,ir gal ne tik, vaikinai vietoj armijos gali rinktis savanoriska darba, dazniausiai tai buna darbas seneliu namuose, arba “kitokiu“ zmoniu namuose. Kaip draugas sake, po metu su dauno sindromu zmonemis, imi galvoti, kad mes esame “ kitokie“ … sveikas jumoras puikus receptas….
10 gegužės, 2011 9:32 pm
gusste
Va va, labai gerą čia pavartojai žodį – “patogus“. Į jį tiek daug telpa, kad net nėra ko plėstis.
Beje, kaip tik žiūrėjau filmą “Temple Grandin“ – labai rekomenduoju. Padeda šiek tiek kitaip pažvelgti į “kitokius“ žmones, nors tas siaubas, kad nemokam ir dauguma net nenorim išmokti jų suprasti, gyventi šalia jų tik sustiprėjo…