Mano dukrytės darželyje ruošiantis didelei visos bendruomenės šventei svarstėme, kaip panaudoti po šventės liksiančius pinigėlius. Nutarėme, kad norime savo vaikus nuo pat mažų dienų mokyti, jog nepaprastai gera yra ne tik gauti, bet ir duoti. Žinoma, kai kurie dar nesupras reikalo esmės, nes yra ir visai pipirų, bet jei tradiciją tęsime kiekvienais metais, tai taps įpročiu.

Kol kalbėjomės, kam labiausiai būtų reikalingas mūsų bendruomenės dėmesys (ne tik finansinis – atnešiau/padaviau/išėjau/pamiršau, bet ir nuolatinis bendravimas, bendra veikla ir pan.), mane užvaldė mintis, kad tas bendravimas labiausiai būtų naudingas… mūsų pačių vaikams!

Ar ir jums atrodo,  kad jei mūsų šeimoje, giminėje ar draugų rate visi sveiki ir laimingi, mūsų vaikų įgyjami bendravimo įgūdžiai yra gana sąlyginiai? 

Viena gestų kalbą mokanti darželinuko mama pasakojo, kad pvz. Lietuvoje kurtieji daug kam asocijuojasi su, grubiai tariant, atsilikėliais. O tai visiška nesąmonė, nes ypač tose šeimose, kur bent vienas iš tėvų negirdi, tai laikoma visiškai normaliu dalyku ir jų vaikai ypač sėkmingai mokosi, įgyja išsilavinimą bei dirba. Panaši nuomonė yra apie daugybę kokią nors negalią turinčių žmonių.

Man atrodo, kad tokie mitai gimsta būtent todėl, kad augdami nesutinkame žmonių, kurie nemato/negirdi/nevaikšto arba turi kokių nors raidos sutrikimų, ir susidūrę jų bijome ar stengiamės vengti, nes nemokame bendrauti. Pabrėžiu, – ne jie, o būtent mes nemokame bendrauti.

Pastebėjote, kad vaikai labai emocingi? Kad jie neslopina jausmų, nuotaikų? Juokiasi taip nuoširdžiai ir iš visų jėgų, kad jei mes taip nusijuoktume, aplinkiniai tikrai pašiurptų 🙂 Visi žinom, kad taip yra todėl, kad tos mažos galvelės dar neprikimštos nesąmonių apie “teisingas” normas, kad jų dar neužvaldė kompleksai. Tad savaime suprantama, jog jei tokiame amžiuje jie susitiks “kitokių” vaikų, natūraliai ras būdą kaip bendrauti – jei ne verbaline kalba, tai kūno kalba, žvilgsniu, mokysis empatijos ir t.t. Man tai atrodo labai svarbu, nes pradėjus domėtis vaiko emocinio intelekto lavinimu supratau, kad jis vaiko gyvenime bus n kartų svarbesnis už IQ.

Tai kaip suteikti vaikui tas vertingas pamokas? Manau, kad svarbiausia yra norėti, o tada jau tikrai pavyks išnaudoti kiekvieną progą. Pavyzdžiui, ne SMS žinute paaukoti 10 Lt neįgaliems ar sergantiems vaikams, o periodiškai juos aplankyti, kartu pažaisti, surengti jiems kokias nors edukacines pamokėles ir pan. Ir būtinai į tai įtraukti savo vaikus. Kad jie pamatytų, jog visi turi tuos pačius poreikius mylėti, draugauti, sulaukti dėmesio. Kad sutikus “kitokius” žmones jų nereikia nei bijoti, nei užjausti. Kad reikia tiesiog priimti juos tokius, kokie jie yra. Paradoksalu, bet geriausi rezultatai pasiekiami, jei vaikams šios pamokos duodamos pačiame egoistiškiausiame – ikimokykliniame amžiuje.

Ir pabaigai – man labai nepatinka etiketė “nenormalus”. Nes kartais imu ir pradedu abejoti, kurie iš mūsų iš tikrųjų yra “normalūs” 🙂 Todėl renkuosi žodį “kitoks”. Juk iš tiesų tai mes visi esam “kietokie”, tiesa?