Kai beveik pražiopsojau pakalnutes, susivokiau, kad Laikui visai visai nusispjaut į mano sentimentalias vasaros pradžios nuotaikas. Puoliau draskyt erškėtrožių ir bijūnų žiedus ir grūst į nosį – o gal pavyks kaip nors užkonservuoti optimizmo kvapą ir… vasarą. Dabar jau Vilniuj kvepia liepom. Nesąmonė. Tikrai seniau viskas buvo geriau, gėlės žydėjo ilgiau, viskas tekėjo lėčiau ir vasaros buvo TIKRAI ilgesnės! Tikrai tikrai!! Dar prieš ketvirtį amžiaus Laikas nebuvo toks isteriškas, supančiotas planų ir čia pat griūvančių vilčių. Och… Pabandykit prisiminti, kiek laiko trukdavo kelionė į pajūrį? Amžinyyyybę! O braškių sezonas? O šienapjūtė kaime? O vasarines basutes juk net pavykdavo išaugti ir jų dirželius nukirpdavo dideliam džiaugsmui ir maloniam šlepsėjimui. Atostogos trukdavo pusę gyvenimo ir per jas būdavo spėjama įsigyti draugų, persipykti su pusseserėmis, užlipti basom ant bitės bent porą kartų, nudegti saulėje ir nusilupti, išblukti iki blondinių dievinamos spalvos, aplankyti po kelis kartus visus senelius, pasikankinti beravint daržus, iš nuobodulio perskaityti VISAS palėpėje pamirštas tėčio jaunystės knygas. Kas nutiko LAIKUI dabar? Pervargo? Reiktų pasiklausti močiučių ir mamų, ar tada tikrai viskam užtekdavo dienos ir jėgų. Hm, spėju, joms neatrodė, kad naminės spurgos… auga ant medžio ;). Bet mūsuose buvo vienas greitas patiekalas, kuris tikrai tiko ir klebono pusryčiams, ir iš pat ryto nuotykių ištroškusiam šešiamečių ketvertukui.

Kiaušiniai “marškinėliuose”

Kiaušiniai be lukštų verdami vandeny su citrina (1L – maždaug vienos citrinos sultys). Jokios druskos, nes kitaip nesutrauks gražiai, pasūdyti galima prieš pat traukiant kiaurasamčiu iš puodo. Kai vanduo užverda šaukštu reikia sukurti sūkurį ir tada į jį paleisti kiaušinius, taip jie nenusės ant puodo dugno, neteks paskui gramdyti, o baltymą gražiai sutrauks. Tiesa, kiaušinius iš anksto reikia pasiruošti atskiram dubeny, nes vandeniui užvirus nebebus laiko juos daužyti. Och, tas LAIKAS…

Verda vos kelias minutes. Paskui viską būtina paskandinti tirpinto sviesto-grietinės padaže (1:3) ir pabarstyti krapais.

Pirmą kartą tokį daiktą ragavau kokių 5-erių per pusryčius po giminės baliaus. Krikštamotė iš virtuvės atvilko (oi, atsiprašau, elegantiškai įnešė ;)) senovinę sriubinę iš močiutės “pasoginio” servizo su turbūt 20-čia taip paruoštų kiaušinių tiesiog plaukiančių padaže su šv.krapais. Kvepėjo, negalėjau patikėti, kad čia kiaušiniai, prie stalo ūže daug žmonių ir kažkas garsiai prisiminė tokius karališkus pusryčius klebonijoje Smetonos laikais. Mano lakiai vaizduotei nebuvo sunku nuspalvinti tuos laikus “ružavai” ir dar paauksuoti. Ir tokius įklijuoti juos man į smegeninę…

Advertisements