Žinai ką, aš tave, Tamsta, jau vos bepakenčiu! Taip, taip, bliondinke, tave, tave!! Nesidairyk, neieškok gudriom akutėm kaltų! Tikrai per savo neilgą gyvenimėlį nesu mačiusi įkyresnės personos. Ir tokių visiškai familiarių manierų, ir tokio nekantrumo, ir tokios trumpos atminties, ir šitokio kiekio susivėlusių plaukų! Dievaži… O kai prisimenu visus  nuniokotus mūsų namų daiktus, tiesiog siutas ima!! Neprisimeni? Nejaugi??! O mano batai? Kažkieno “adidasai”? O mūsų mandro dviračio rankena?? O nesuskaičiuojama armija nubaigtų šlepečių ir begalyyybė kilimėlių? Ažuolinis parketas? Nuolaidų kortelės? Liudviko naujas golfiukas ir gausybė veltinio lopais papuoštų trikotažinių drabužių – manai, dėl grožio ir iš besąlygiškos meilės rankdarbiams čia viskas???

Ką sakai?

Taip jau išėjo?

Ne, ne, nereikia kuklintis – tavo žygdarbius puikiai žino (ne iš pasakų) net kaimynai. Ir kaimynės kinrožė prie lifto irgi. Ne, brangioji, ji ne salota, kas tau sakė??

Bet labiausiai užkniso tai tie blondiniški gaurai. Jeeeeckau su kleckais, kaip užkniso!!!! Siurblys čiaudi, dulkem riaugėja, grindų skuduras visas vilnonis ir, tiesą sakant, basom kojom minant grindis vis tiek neatsikratom jausmo, kad kailiu brendam… Nei šukos, nei vitaminai, nei seni užkeikimai – niekas neveikia. Dušas nuolat užsikemša. ŪŪUuuu-ūūūūūū!!!

Bjauriausia, kad negaliu tau į akis viso šito išrėkti. Turbūt net nesuprastum, ko siautėju…  Be to, pažiūrėk į save – kas galėtų tau ką nors prikišti???

Tiesiog nuginkluojanti šypsena:

Gerai jau… Ėsk žibutes, kiškių kopūstus, mamos rukolas ir kaimynės Elvyros pelargonijas (kinrožei jau amen…), bezdėk erdvioj bagažinėj, pasistenk nesugraužti naujojo antkaklio ir retsykiais pagailėk Vilnelės antinų. Mes bandysim nenumesti/nepamesti net netyčia ant žemės nieko vertingo (odinių pirštinių, plastmasinių auskarų, nosinių, monetų, banko kodų kortos, medinių kaladėlių, “Vinitos” sąskaitų ir t.t. ir pan.), bandysim pasimokyti iš tavęs optimizmo ir tolerancijos natūraliam purvui, sugebėjimo be streso užmigti- “išsijungti”  čia ir dabar, kad ir 2 sek. (na, snukio ant namiškių šliurių pasidėti ir užknarkti kol šie stabtelėjo nusiplauti rankas, man turbūt nepavyktų, bet mokytis vis tiek verta…).

Gerai, miela drauge, slenku lovos link. Pažadėk garsiai per miegus nečepsėti ir nestūgauti, labai negadinti oro ir paryčiais nesinerti iš kailio, tada aš pažadu nenutrypti tau ausų.

Ech, Gile, kaip vis dėl to faina, a’ne?: iki trijų savaičių šunų mokyklos-vasaros stovyklos liko… tiek, kiek iki “Eurovizijos” 🙂

p.s. ekspromtinė fotosesija – Andriaus nuopelnas. Tikrai l.ačiū, papuošim šeimos albumą…

Advertisements