Na, pasiskolintos gal…  (Šiemet kažkoks Grinčas pasiskolino manąsias: nuotaikos išsibarstė, darbai užspaudė iki visiškos nevilties ir pasimetimo, laiko sau ir artimiesiems tragiškai pritrūko…)

Na, bent pavėluotai – SU ŠVENTOM! Tegul šventumo kerai neišsisklaido visus metus, nes kiekviena diena nusipelno savo porcijos… šventės. Ir cukraus ;).

Seniai seniai, gavusi siuntinį su angliškomis koalomis mugei, tame pačiame maiše radau Jamie Oliver žurnalą. Skambinau 3 kartus Laimai: pirmąjį pranešti, kad ir ji gavo kalėdinių dovanų, antrąjį – norėjau pasiklausti ar galiu suplėšyti maišelį ir pavartyti tą žurnalą, ir trečiąjį – prisipažinti, kad… jau sudraskiau, perknisau ir net nusiskanavau… Va, kaip nekalėdiškai išėjo….  Bet Laima (trečią kartą ji vis tik į skambutį atsiliepė) gal labai nesupyko. Aš… aš …aš juk pasidalinti savo laime ir grobiu norėjau!

Dalinuosi:

Exstra dovana kėpėjams iš pašaukimo-“Sausainiai stiklainyje“

  • 115 g kvietinių miltų
  • 1/2 šaukštelio kepimo miltelių
  • 1/2 šaukštelio cinamono
  • 150 g razinų
  • 165 g avižų dribsnių (tų paprastų, senovinių, ne super greitai paruošiamų)
  • 125 g rudojo (ar kitokio) cukraus
  • vanilės, druskos

Į sausą 750 ml stiklainį stropiai susluoksniuokite produktus surašyta eilės tvarka pradedant nuo miltų. Parašykite tokią “instrukciją“: atidarę “dovaną“ šaukštu nukabliuokite cukrų į dubenį, pridėkite 115 g kambario temperatūros sviesto, įmuškite 1 kiaušinį ir viską išsukite mikseriu. Tada supilkite likusį stiklainio turinį ir gerai išmaišykite. Pašaldykite pusvalandį šaldytuve. Išdėliokite šaukštu eilėmis “sausainius“, suplokite. Kepkite 180 C temperatūroje apie 10-12 min, kol įgaus auksinį atspalvį, krašteliai parusvės, o vidurėlis liks minkštas. Iškeptus sausainius dar bent 5 min. palikite skardoje atvėsti.

O čia – BOMBA! (jei dovanosite pusbroliui iš Londono, perspėkite, kad oro uoste labai nesafišuotų gautų dovanų ;))

Receptas baisiai painus, bet esmė deserto gan paprasta: dubenį išklokite maistine plėvele, tada mėgiamo kekso ar (kaip siūlo Oliveris) spec. kalėdinio itališko “panettone“ riekutėmis, jas stropiai suglauskite, šaukštu paplokite. Grietininių ledų be priedų “bombą“ (1L pakuotę)  palaikykite truputį kambario temperatūroje – kabinsim šaukštu, reikia minkštos koncistencijos. Į keksu išklotą dubenį suberkite saują pistacijų, lazdyno riešutų, konservuotų – cukruotų vyšnių ar pjaustytų mandarinų. Tada greitai šaukštu sudrėbkite ledus, išlyginkite paviršių, užklokite plonomis kekso riekutėmis kekso, uždenkite plėvele ir paslėkite kokia lėkštuke. Ir skubiai grūskite į šaldiklį. Pabandykite ištverti iki kitos dienos. Išėmus dubenį iš šaldytuvo, teks už plėvės kraštų “bombą“ ištraukti lauk, apversti ir plėvelę nulupti, aplyginti kraštus, jei reikia ir ištirpinus gerą gero šokolado plytą apipilti “meno kūrinį“. Oliveris rekomenduoja dar į tirpintą šokoladą (turbūt visi žino, kad staiga pakaitinus šokoladas “sukrekės“, jį reikia lydyti ant silpnos ugnies ir dar “per vandenį“, t.y. vandens “vonelėje“?) pritarkuoti citrinos žievės. Praneškite, kaip sekėsi su bombų gamyba, nes pati nebandžiau, nespėjau…

Ką čia be pridursi… Šventa karšta tiesa su gvazdikėliais :). Šį kartą paveikslėlis vilioja paragauti karšto sidro. Ne, neeee! Ne to birzgalo iš skardinių, kurio sudėtis: angliarūgkštė ir velniai žin’ kas… Ne, tikro prancūziško sidro iš stiklinio butelio ir IKI arba kokios “Vynotekos“. Šį karštą “patiekalą“ jau ragavau. Ir net ne per Kalėdas (jos mūsuose itin blaivios), rudenį, kai šaldytuve nepadoriai ilgai beliūdinčiam atkimštam sidro buteliui teko ieškoti paskirties. Man patiko. Kvepėjo obuoliais…

Ir pabaigai pudingo “planas“. Kaip dar kitaip pavadinti tokį fainą paveikslą? Nesu tikra, kad kada ryšiuosi panašių desertų ruošimui, bet juk gražu, ką?

O dar pabaigų pabaigai: ar galiu čia skelbti… kalėdines pasakas? Jau prieš savaitę supratau, kad mano gražiems ketinimams nebelemta išsipildyti popieriuje: nebespėsiu suruošti, nebespės atspausdinti, nebus kada siųsti draugų vaikams, ėėė, ne, savo draugams (tik mažiems…). Todėl nutariau dovanas siųsti internetu (oh… tas velnio išradimas, kaip gerai, kad jis yr’…), tarpušvenčiu. Kasdien po vieną. Galiu?