Vis dar atsisakau įsijausti į rudenį. Aš ne Puškinas ir ne Levitanas, man ruduo visai nepatinka, nežadu vaidinti romatikės ir žavėtis raudonais klevų lapais. Aš laukiu pavasario. Jau dabar. Bet ne apie tai straipsniuk’s. Jis apie paskutinę atostogų dieną Šiaulių “kurorte“, tiksliau, apie mamos draugės ekologinio ūkelio saubimą ir reikalingų žmonių netikėtą radimą.

Ką darot, p. Miestiečiai, ruošdamiesi grįžti į sostinę vasaros pabaigoj? Ogi nusiaubiat mamų, močiučių, gerų tetų-dėdžių sodus ir daržus. Taip nesielgiat? Nagi, netikiu… 🙂

Mes prisikrovėm į bagažinę tiek dėžių ir “viedrų“, kiek “liaudies mašina“ galėjo sutalpinti su viltim visą šitą tarą užpildyti obuoliais, kriaušėm, slyvom, vėlyvaisiais serbentais, erškėtuogėm, aronijom ir dar kuo nors, ką tik duos… Pavyko. Per gerą valandą nusiaubėm auksarankės (ir auksaširdės…) žinomos odininkės Renės sodą, o ji pasikvietė dar medaus, šv. kiaušinių ir ožkų pieno į trobą. Ir čia mano nerami dūšia ir landi nosis aptiko ant stalo JĮ…

padekliukas

Čiupau, apžiūrėjau, apuosčiau ir nulėkiau pagirti Renei, maniau, čia jos kokia nauja mažmožių kolekcija. O ji išpūtė akis ir purto galvą: “Ne, ne mano. Aš jį pirmą kart matau…“. Pasirodo dar ir Renės ex mokinė Jūratė su dukrele po daržus maklinėja, ožkų pieno laukinėja. Mes tai tik lukštų vištom “dovanų“ atvilkom, o Jūratė miško uogų ir savo darbo mielą padėkliuką kavos puodeliui. Taip netyčia radau TURGELIO odininkę. Sutikit plojimais…