Ot ir ne, ne apie bulviakasį 😉

Apie … Provansą!

provansas

Ir levandas. Provansas frankofilus žavi iki alpimo, o visokie neromantiški kietuoliai purkštauja kažką apie banalumą ir pan. Nesvarbu kuriai barikadų pusei priklausote, įsileiskite Marmozel Vilmos kelionių įspūdžius į namus (kontorą) ir širdis – nuramins, atgaivins, praskaidrins mintis. Juk čia LEVANDOS…

laukai

Dažnai girdime „Provansas“, „Provanso stilius“, „Provanso virtuvė“, retkarčiais „Provanso levandos“. Šis pietų Prancūzijos kraštas diktuoja madas kuriantiems interjerus, eksperimentuojantiems ruošiant maistą, ieškantiems subtilių aromatų. Mūsų kelionės tikslas – levandos. Tradicinės ir hibridinės, augančios natūraliai kalnuose ir auginamos ekologiškuose ūkiuose. Levandų įvairovė apsuka galvą ne vienam žinovui: levandula angustifolia / officinalis (lotyniškai) – tikroji levanda, lavandula latifolia / spica – varpinė levanda, lavandula stoechas – italinė levanda, levandinai, o kur dar porūšiai: tikroji laukinė levanda, tikroji sėjamoji levanda.

laukai 2

Lydint kaitriai Provanso saulei, susiruošėmė į laukines pievas „Simiane la Rotonde“ apylinkėse. Mus lydėjo augalų mylėtoja ir vietinių apylinkių žinovė Margarita. Ji rūpestingai lankstėsi prie laukinio čiobrelio, dašio, šlamučio, rodė kaip atskirti levandą nuo levandino. Sutiktas šilkmedis vaišino saldžiomis juodomis uogomis, „Simiane la Rotonde“ miestelio kavinukė džiugino ledais. Prisirinkome drobinius maišus aromatingųjų dašių, puokštes iš saulėjė išdžiūvusių šlamučių, laukinių levandų ir jų hibridų – levandinų.

3

Atėjus popietei nuvykome į Martinos ir Rišaro levandų ūkį. Akmeniniame, 600-tų metų senumo name, vasarą darbuojasi elegantiška prancūzė. Kiek akis užmato,  jaukius namus supa levandų laukai. Kadaise, čia laukines levandas rinko Martinos prosenelis, vėliau senelis, kuris pradėjo jas sodinti, auginti; dabar Martina su šeima ir keliais padėjėjais traktoriumi ravi levandų vagas, kloja tarp jų šieną, nurenka derlių ir distiliuoja. Tobulai apvalaini levandų krūmai bręsta 3-5 metus, kol ateina laikas nurinkti derlių. Gerai jei vasara karšta, jei liūtys neišplauna žemių, visgi keičiantis klimatui, levandoms tinkamų sąlygų mažėja. Net jei viskas klojasi, po 9 metų reikia keisti krūmus, vėl laukti 3-5 metus kol jie subręs. Svajonių darbas dvelkia rūpesčiais, sunkiai pasiekiamais kokybės sertifikatais, bet ir svaiginančia ramybe, kurią atpučia levandų vėjas. Šie violetinės spalvos, švelnaus kvapo augalai mėgsta saulę ir karštį, net sausrą. Nereikalauja „geros“ žemės, puikiai tinka smėlėta, akmeninga, uolinga dirva. Kuo karščiau, kuo „prastesnės“ sąlygos, tuo subtiliau kvepia levandos. Jos mėgsta aukštį, kalnuose atsiveria pustoniai, subtiliosios natos, kvapo turtingumas. Kalnuose kiekviena levanda savitos spalvos, savito aromato, kiekviena – asmenybė. Ko nepasakysi apie populiarius levandinus. Šios „levandos“ kiek aukštesnės už tradicines ir yra pastarųjų „klonai“. Prisitaiko prie aukščio, klimato, visada vienodai ir stipriai kvepia, duoda daug eterinių aliejų. Pramonė juos myli. Subtiliojo aromato mažiau, bet ir tų subtilių aromatų paklausa nedidelė. Levandinus mėgsta dideli ūkiai. Pjauna galingais kombainais, smulkina su koteliais ir didžiuliuose konteineriuose distiliuoja aukštos klasės, sertifikuotus aliejus. Ir nieko čia blogo, jei reikia daug, kokybiško ir stipriai kvepiančio aliejaus. Ne visur tvyro romantika, žmonės dirba sunkius ūkio darbus, buriasi į asociacijas, sertifikuojasi, tiesiog užsiima amatu, uždirba duoną. Skiriasi tik požiūris: vieniems tai darbas, pragyvenimo šaltinis, kitiems – tradicijos, sielai mielas amatas.

derlius

Romantikos radome Alpėse, tarp laukinių levandų ir jas skinančio jaunimo.

pankas levandu lauke

Čia viskas lyg pakylėta, nepaliesta civilizacijos. Levandų vėjas švelniai kuteno nosį, atpūtė ramybę, beveik euforiją. Levandos auga pavieniais krūmais, kiekvienas krūmas mėlynuoja skirtinga spalva, aptikome kelis baltų levandų krūmelius! Dirbome kartu su vietiniais pjovėjais, pjautuvais pjovėme trumpus levandų kotelius, be lapų, be sumedėjusios dalies, tik grynus žiedynus. Levandos renkamos į drobes, kurias reikia užsirišti ant nugaros, pasidaryti didžiulę kuprinę – nešyklę. Pririnkus pilną drobę, apie 30kg, ryšulys užsimetamas ant pečių ir nešamas į kalno viršūnę, kur gali privažiuoti džipas ir surinkti.

plesiniai

Levandos skirstomos pagal aukštį kuriame renkamos: 1200m, 1400m, 1600m, 1800m. Skirtingame aukštyje surinktos levandos distiliuojamos atskirai, nes iš jų  gauti eteriniai aliejai aiškiai skiriasi – kuo aukščiau, tuo daugiau sluoksnių turi aromatas. Jis kiek švelnesnis, subtilesnis, bet jame telpa daugybė pustonių: 1800m aukščio levandų eterinis aliejus pirmoje natoje gaiviai ir vėsiai kvepia žole, net primena pipirmėtę, antrojoje – atsiveria šiluma ir kartokas gėlių saldumas, kuris transformuojasi į solidų medžio ir žemės aromatą.

laukines

Laukinėse valdose šeimininkauja Silviano šeima. Vyras vadovauja pjovėjams, perveža levandas ir kartu su žmona vėsiame akmeniniame kalnų namelyje distiliuoja eterinį aliejų. Silvianas itin tausoja vietinę gamtą – laukinių levandų karalystę, todėl savo rankomis prirenka mūsų komandos damoms po puokštę laukinių gėlių. Jis žino kaip pjauti, kad nepakenktų krūmui, kiek levandų galima išpjauti šiame levandų rojuje. Dėmesingai įteikia puokštę į rankas, mes atsidėkojame plačia šypsena. Vyksta nedidelė ceremonija, kuri atveria jusles į nepaliestos gamtos stebuklo suvokimą. Silviano šeima viską atlieka savo rankomis: kadaise sukūrė didžiulį distiliavimo aparatą, dabar rankomis krauna levandas į puodą, kojomis sutrypia, kad neliktų oro tarpų, grandinėmis užtempia dangtį ir paleidžia aparatą. Po pusvalandžio pasirodo pirmas skaisčiai geltonos spalvos lašas.

distiliatorius

Šviežias levandų aliejus labai aitriai kvepia žole, grūdais – visai neįprastu levandoms kvapu. Šviežiam aliejui reikės laiko, maždaug vienerių metų, kad įgautų įprastą levandos aromatą. Kvapas pasklinda po rūsį ir kiemą. Veiksmas vyksta aukštai kalnuose, arčiau saulės ir dangaus.

aliejus

Kelionė čia nesibaigė, bet levandų pasaka pasiekė kulminaciją ir liko gyventi atmintyje. Daug visko buvo: daug serpantinų, daug laukinių augalų, daug civilizacijos nepaliestų veidų, daug šypsenų, nusistebėjimų, daug klausimų, jaustukų, labai daug levandų krūmų ir dar daugiau gerų emocijų.

kelias

Levandų gaivumo ir ramybės, šiltos Provanso saulės –

Vilma

P.S. O jei dar negana svaigių aromatų, čia kelios įdomybės apie levandų aliejų.

Reklama