Taigi, šitą gaivųjį skanėstą gaminau užėjus pirmiems vasaros karščiams bei prisirpus pirmom žemuogėm. Berods žemuogės jau baiginėjasi… tai kad visai neprašauti, labai skubu pasipuikuoti 🙂 Prisipažinsiu, receptas ne mano, o gerbiamo Jamie Oliverio, o jeigu dar tiksliau – italų nacionalinis. Tas skanėstas yra citrininis šerbetas. Aha, toks rūgštus. Kad kai tik apie jį pagalvoji, seilės pradeda kauptis burnoje. Bet man patinka, labai. Kažkodėl nuo pat vaikystės iš ledų asortimento labiausiai mėgstu šerbetą. Pamenat, būdavo rožiniai po 5, o geltoni po 7 kapeikas? Tai mano pasirinkimas. Kiti sako, kad ledai turi būti riebūs, o man skaniau gaivūs. Tiesa, riebų plombyrą naudoju kaip priedą obuolių pyragui arba tiesiog keptiems obuoliams, nes nemėgstų plaktos grietinėlės. Bet grįžtu prie temos. Kartą ragavau to tradicinio itališko citrininio šerbeto “Užupio picerijoje”, paliko gerą įspūdį. O prisiruošti jį pagaminti delsiau jau N metų, net nežinau kodėl…

Ir vat vieną dieną prisiruošiau. Būčiau ne aš, jeigu nepatobulinčiau Oliverio receptuko pagal save. Tiksliau, aš sugalvojau tik priedus, pats receptas absoliučiai pagal originalą. Kviečiu išbandyti, savaitės pabaiga žada būti karšta.

serbetas

Citrininis šerbetas:

  • 200 g cukraus
  • 200 ml vandens
  • 200 ml šviežių citrinų sulčių (aš spaudžiau pati, berods iš kokių 4 citrinų…)
  • 1 citrinos nutarkuota žievelė
  • 1 toks labai jau pilnas valgomasis šaukštas mascarpone

Pasirinktą konteinerį (aš naudojau emaliuotą nedidelį puodą, manau taip pat tinka bet koks plastikinis indas) įdėkite į šaldiklį. Tuo metu supilkite cukrų bei vandenį į kitą puodą, užvirinkite. Kai užvirs, stipriai sumažinkit ugnį ir pavirkite apie 3-5 minutes. Turi išeiti sirupėlis. Atvėsinkite. Tuomet supilkite citrinos sultis bei citrinos žievelę. Po to įdėkite mascarpone. Tik nekartokite mano klaidos, nedėkite to viso šaukšto tiesiai į skystį. Patogiau atskirame dubenėlyje sumaišyti sūrį su nedidelių sirupo kiekiu, kad išeitų skystis. Ir tik tuomet jį supilkit į puodą su citrininiu sirupu. Tokiu būdu išvengsite netirpstančių sūrio gumuliukų. Oliveris rašo apie šio paprasto recepto sudėtingumą, mat labai svarbu nutaikyti saldumo bei rūgštumo santykį, tame visas fintas. Receptas apskaičiuotas pagal vidurkį, todėl siūlo nesikliauti juo atkakliai, o patiems vadovaujantis savo skonio receptoriais pasiekti tą tobulą santykį! Aš dariau standartą ir man patiko 🙂 Tai kai šis mišinys bus paruoštas, dėkite jį į atšalusį konteinerį ir palikite šaldyklyje mažiausiai valandai. Po valandos patikrinkite, jeigu pradėjo stingti, pamakaluokite su šakute. Na, ir galite kartoti (taip rekomenduojama) šį procesą kas valandą, 3 valandas iš eilės, kol šerbetas nesušals iki tinkamo pavidalo. Aš neturėjau galimybės žaisti to “3 valandų” žaidimo, todėl pamakalavus kokį kartelį, jį išsitraukiau jau kitą dieną valgymui. Kadangi atrodė liūdna valgyti tiesiog taip kaip yra, patobulinau iki mandro deserto lygio 😉 Sudėjusi ledų burbuliukus į stiklines, užbėriau šviežiai pririnktų pamiškėje žemuogių ir pabarsčiau mėtų cukrumi (4 mėtų lapelius sutrinti tarp pirštų su 1 valg. šaukštu cukraus, išeina toks žalias drėgnas ir labai kvapnus cukrus).

Valgėm pasigardžiuodami po sunkių lauko darbų, kvapų ir skonių puokštė nerealiai gaivino ir svaigino. Pats Oliveris siūlo išmeginti šį šerbetą su trintom avietėm. Manau, kad išbandysiu ir tokį variantą.


Advertisements