Visų pirma “pasiaiškinimas“ – KOKONAS snaudžia, nes mūsų “redakcija“ atostogauja (kai kas l. intensyviai jogos stovykloje, kai kas l. tingiai pas mamas-močiutes sode arba nuosavuose “aruose“ – VASARA….). Bet mane prieš porą dienų suėdė sąžinė kaip kirmelės mamos daržo kalafiorą. Pasiduodu! Puolu rašyt…
I dalis. FOTOGRAFIJOSMano gyvenimo fotografė mane visiskai išlepino – nebemoku net to aparato “gaiduko“ nuspausti. Ką daryt, iš kur nuotraukų paraut? Ir tada netyčia draugė priminė, kad turiu vieną braškę, ne, BRAŠKĘ, kuri laukia sezono turbūt nuo žiemos. Titulinis paveikslėlis – ne šiaip kokia internete sumedžiota grožybė, čia – Editos kryželiu siuvinėtas braškinis Šedevras, Kantrybės testas, Laiko siurblys, Stropumo pavyzdys! Vos patikėjau pamačiusi, kad čia siuvinėta, net išsididinau nuotrauką, kol pamačiau kryželius ir įsitikinau, kad ne akyse man kryžiuojasi :). Dievaži, fotografinis siuvinėjimas!! Būčiau kritusi kaip švedas prie Poltavos jau po 101 kryžiuko… Iš kokių marių kantrybę semiat? Man reikėtų bent kibirėlio…
II dalis. BRAŠKĖSNežinau kaip Jūs, bet aš turiu pereiti visus jų rijimo etapus, kad išdidžiai galėčiau pareikšti: “Atsivalgiau. Braškių sezonas pavyko…“ Šiemet Vilniuje ištvėriau lenkiškų uogų ankstyvą gundymą, bet rytiniu traukiniu parlėkusi pas mamą (vos šiai telefonu pranešus naujieną – “Jau!“), po pietų jau ropojau braškių lysve ir rijau, rijau, negaišau laiko net uogų plovimui. Paskui jau ploviau, dar po kiek laiko jau ir į kibirėlį šis tas įkrisdavo, grįžus iš sodo ir drybsant prieš televizorių, braškės geriau “lindo“ su cukrum ir grietine, kitą dieną buvo trinamos ir pilamos ant blynų, šviežio varškės sūrio, paskui maišomos su mėlynėm ir bananais, galų gale mama pasiūlė pasigaminti ledų. Braškinių, žinoma… Recepto neieškojom niekur – per daug tingėjom knisti internetą, trumpai pamąstėm ir tiesiog sumaišėm:
- riebią grietinėlę (galima ją išplakti su cukrum, o galima ir nesivarginti…)
- trintas šv. braškes
- cukrų
… tada supylėm į 0,3 l indelius su dangteliais. Visur rašo, kad gaminant ledus reikia “budėti“ prie šaldytuvo ir laikas nuo laiko juos pamaišyti – būna puresni. Gal… Mes tiesiog sumetėm į šaldiklį ir… nuėjom miegot :). Rytą maišyti jau nebebuvo ko ir kaip – desertas suaušo į kaulą. Bet visą indą truputį palaikius kambario temperatūroje, ledus jau buvo galima kabliuoti.
Kokios proporcijos sudėtinių dalių? Nežinau. Pasitikiu savo skoniu ir norais: kartą norėjosi saldesnių ir riebesnių, kitą – beveik šerbeto. Ragaukit. Skonis šaldytuve mažai kinta. Bet šaldyti vis tiek verta. Mudvi su mama nutarėm, kad tai – dar vienas uogų konservavimo būdas.
P.S. pas mus šiaurėje braškių dar yra, bet jei su braškiniu receptu jau vėluoju, trinkit / sunkit serbentus (ypač tinka raudonieji, tik juos reikia dar ir per sietą pertrinti, nebent nesibaidote sėklų ir žievių), avietes, vyšnias, mėlynes, bruknes…
P.P.S. o čia įrodymas, kad tas braškės “portretas“ tikrai siuvinėtas…
Komentarų: 13
Comments feed for this article
11 liepos, 2009 10:09 pm
Eglė
OOOooo pagaliau 🙂
Ginte, ką reiškia “šiaurėje“? Ir ar gali būti, kad praeitą savaitgalį Šiaulius lankei? 😉
11 liepos, 2009 10:36 pm
Guste
Oi, Ginte, pripylei druskos man ant zaizdos. Siemet beveik visos namines braskes ir vysnios uzderejo tuo metu, kai as negaliu ju valgyti. Saldiklis prigrustas laukia ziemos, o as – kol praeis berimai, uzpuole vaika del mamos sugriesintu keliu uogu…
11 liepos, 2009 10:44 pm
cute
:)))))))))))
nugi pasitenkinimas saldžiausias man… ir gėda, kad vis dar neįrėminta.
Mes irgi atostogaujam (prie jūros “Vilties“ stovykloj 🙂
12 liepos, 2009 10:41 am
gintė
šiaurė – Šiauliai :))) Egle, matei mane praeitą sav.? buvom išlindę į “bulvarą’ ir gal dar kokį “akropolį“ (šiokiadieniais tai labiau nekropolis…).
Guste, užjaučiu… man išpuolė pomidorų, slyvų ir šv. obuolių sezonas. jau avansu žliumbiau, kad negalėsiu bliudais ryt pomidorų su grietine (daugiau niekad taip ir nenorėjau, kaip tada), bet per pusmetį ar metus taip atpratau nuo žalėsių, kad teko mokytis “žoles“ ėsti iš naujo :). o tavo mergelei spuogai praeis (čia tik pirmi, bus dar jų jos gyvenime ;)), o jei ne – ieškok “šaknų“, ne “uogų“…
Edita, braškė verta rėmų!!! gerų atostogų ir vilčių 😉
12 liepos, 2009 10:52 am
Eglė
Aha, mačiau 🙂 Bet galvojau, kad apsipažinau 🙂 Bulvare kavinukėj sėdėjot, Arkose (berods taip vadinasi). Buvau grįžusi tėvęlių aplankyt ir pailsėt porai dienų 🙂
12 liepos, 2009 1:23 pm
gintė
ooooo!!!! jo, kavą “Arkose“ gėrėm. nė nežinojau, kad tu – “tautietė“. KOKONE be sesių šiauliečių, yra dar viena beveik Šiaulių mergička ;). žodžiu, Vilnius – emigrantų miestas…
einu laižyt tų prisigamintų ledų, jokių atsargų čia nebus – surysim kol šviežia!
12 liepos, 2009 6:45 pm
Irma
Kokia siuvinėta braškė :O Nereali!!!
13 liepos, 2009 4:05 pm
Agnė
Eikit sau, kokia Braškė :O
Tai kiek tūkstančių kryželių tame visame paveiksle? :O
Kiek laiko užtrunka tokį šedevrą išsiuvinėti??
Kažka nerealaus… :O Aš tai apakus… :OO
Žodžių nebeturiu net šviežioms braškėms komentuoti…
13 liepos, 2009 10:24 pm
gintė
turbūt mano ir anūkai tokį siuvinėjimo darba paveldėtų… užtai ir sakau, kad kibiro kantrybės reikia… kaip suprantu, visai nemenka ta uogytė “natūroje“ :). kokiu būdu ant audinio piešinys (foto) “pafotošopintas“ perkeltas, tai man aišku, bet kiek laiko vien siūlus susirinkti reikia, net neįtariu….
14 liepos, 2009 1:24 pm
mika
Ne, aš nepatikėjau: tiksliau pagalvojau, kad gal autorė netyčia greitai rašė ir kažką supainiojo. Bet ji iš tiesų siuvinėta! Visiškai nerealu ir visiškai nerandu žodžių, nors man taip ir retai būna.
15 liepos, 2009 4:39 pm
Agnė
O tai kokio dydžio vienas kryžiukas, leiskite paklausti?..
18 liepos, 2009 10:06 pm
cute
turiu bėdą ir kompleksą – nemoku pagyrų priiminėti… Tad tiesiog AČIŪ 🙂
Truputį daugiau apie siuvinėtą braškę:
sirpo ilgai – beveik metus.
Procesas – pradžoj su GIMP specialiai siuviniui redaguota nuotrauka, po to su spec. siuvinėjimo programa visa tai paversta į schemą, kuri ilgai ir kantriai redaguojama gyvai dėliojant siūlus.
Siuvinėtas plotas 54×37 cm, vienas kryželis 1×1 mm, spalvų 90, kryželių apie 73 tūkst.
18 liepos, 2009 10:11 pm
ginte
va-jec-kau!!!