Prisipažinkit, kas dabar ką žinotų apie garbingąjį grafą Grėjų, Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką ir garsų savo laikų mergišių, jei ne jo skambiu vardu pavadintas arbatos mišinys? Aš pirma paragavau “p. Grėjaus“, o paskui jau ėmiau domėtis keistoku arbatos pavadinimo žodžių junginiu ir istorine asmenybe. Juodoji arbata su bergamote (tokio nevalgomo, bet labai kvapnaus citruso aliejumi) – tikras angliškos arbatos tradicijos simbolis, neva kinų dovana britų premjerui, kuriai pasibaigus grafas nebenurimo, kol savo arbatininko p.Twining‘o neišprašė sumaišyti tokio pat mišinio. Čia romantiška ir oficiali jo atsiradimo versija. Bet tuo pat metu jau po truputį brendo Pirmasis Opiumo karas su Kinija, prieš kurį buvo kilęs tikras arbatos deficitas (Kinija tuomet buvo arbatos monopolistė ir gan įtari užsienio pirklių atžvilgiu), ir britai, nebeįstengdami patenkinti savo išaugusios arbatos rinkos, susirūpino, iš kur tų “žolių“ gauti daugiau. Pabandę gudrumu ir klasta išgauti kinų arbatos auginimo ir fermentavimo paslaptis, ne kažin ką pešė, bet vis tiek savo kolonijoj ėmė daiginti pavogtą Camellia sinensis. Išėjo šnipštas – prie švelnaus ir drėgno klimato pripratęs augalėlis atsisakė augti šiurkščiomis karštos Indijos salygomis. Tada džentelmenai puolė ieškoti išeities, ir netikėtai ją aptiko savo pačių valdomoje Asamo provincijoje. Tai buvo kininės kamelijos  “prosenelis“ – didžialapis arbatos medis. Tačiau nereiklaus augalo ir skonis buvo… nereiklus. Žaliosios arbatos subtilybių britų diriguojamiems indams niekaip nepavyko (ir nepavyksta iki šiol…) išgauti, arbatos gėrimas džiugino gražiai žėrinčia, intensyvia gintaro spalva, bet skonis – aitrus, džiovinantis gerklę. Arbata dėl fermentuojant pajuodusio vaizdo ir buvo pakrikštyta juodąja. Pikti liežuviai plakė, kad skonis buvęs tooooks “bjaurus“, jog anglams teko savo “black tea“ gelbėti bergamote, pienu ir galų gale, cukrumi, nes tai britams priklauso “išradimas“ saldinti arbatą…

Nežinau, kuri – romantiškoji ar ironiškoji istorija apie arbatą su bergamote yra tikra, man patinka pastaroji, bet labiausiai patinka tas kvapnus grafo Grėjaus palikimas 😉

O čia jo šokoladinis “patobulinimas“ 😉 (kol šitaip lyja, tikrai tiks)…

Karstas sokoladas

  • 1/4 gero juodojo šokolado (pvz. 85%, t.y. be kakavos riebalų pakaitalų…)
  • 7 šaukštai riebaus pieno arba gietinėlės
  • 1 – 1,5 šaukštelio kokybiškos juodosios arbatos su bergamote

Beveik užvirinti pieną (bet tik BEVEIK..), supilti arbatžoles, užvengti ir palikti šiltai. Pravėsus nukošti į kaitinimui atsparų indą. Sulaužyti šokolado gabalėlį (jo kiekis priklauso nuo norimos konsistencijos, man patinka tarpinis variantas tarp amerikoniško “hot chocolate“, t.y. paprasciausios per saldzios kakavos ir tos košės, kurią daugumoje kavinių ruošia mikrobangėse, todėl imu tiek, kiek parašiau, bet nėra taisyklių, galima paieškojus rasti savo proporciją).  Ant lėtos ugnies (o dar geriau – vandens vonelėje) nuolat maišant masę kaitinkite tol, kol ji pasidarys vientisa. NEUŽVIRINKITE! (kitaip geras šokoladas “sudegs“ – susikristalizuos cukrus, sulips su kakavos sviestu į nebešmaišomus, nebetirpstančius “dribsnius“). Kai kvapas atvilios smaližius į virtuvę iš kito kambario, susiraskite patį gražiausią (mūsų namuose ir mažiausią :)) puodelį ir supilkite ten šokoladą. Jei naudosite tą labai labai juodą šokoladą, kur kakavos produktų gerokai daugiau negu cukraus, galėsite šiuo desertu vaišinti ir tuos, kurie jau per slenkstį rėkia: “Saldumynų nemėėėėėgstu!!!“, nes nuo arbatos šitas karštas šokoladas pasidaro labiau kartėsis, negu saldėsis. Galų gale, man po jo porcijos teko ieškoti “ko nors saldaus“. Pasirausi šaldytuve radau pamirštų naminių ledų su mėtomis (čia dar iš to 1 kg mėtų siuntinio…). Jie pagaliau gražiai suaušo, tiksliau sušalo į kaulą, bet pagramdžius pasirodė tikrai neblogo gogel-mogel + šv.mėtų skonio. Ir pakankamai saldūs, kad mano smegeninėj būtų užskaityti kaip desertas…