Na, ką? Žydi alyvos (dar), saulėje noksta atostogų planai (jau) ir prasideda piknikų sezonas!!! Prasidėjo gal jau kiek anksčiau (mums per mamyčių dieną), bet legaliai, t.y. be pasekmių, sėdėti ant žolės galima tik po pirmosios perkūnijos (čia griaustinį Vilkijoj taip meiliai ir moteriškai vadina…). Chaotiškos pavasario pabaigos mintys ir vasarinės viltys, padriki prisiminimai, pažadinti gamtos kvapų ir garsų, be aiškios schemos, “be ryšio” ar tikslo ir šis iliustruotas įrašas. Tiesiog. Šiaip sau. Sau.
Piknikas senojoje Vilkijos prieplaukoje (upinis keltas tolumoje – vienas iš dviejų veikiančių visoje Lietuvoje, o jo vėliava tokia nušutusi nuo saulės, kad sunku suprasti, kokios valstybės ar santvarkos, bet, kiek pamenu, taip buvo “per amžius” ir tas stabilumas labai šildo širdį)
“Porelė” (sumuštinių su varške ir špinatais, obuolių…)
Naminės. Beveik šiltos. Sumaigytos, nes dar karštos buvo sumestos į maišą ir pintinę…
+ Nemuno dumblo ir dygstančios žolės kvapas + gegužės pradžios garsai
Dryžuota kaimynystė ir giminystė. Ir ryški saulė, kurioje vienas dar blondinas, kitas – jau “blondinas”.
O jei kiltų noras papiknikauti Panemunėje dar šį savaitgalį, užsukit į Raudonę, ten pilyje vyks vasaros šventė. Ji jau tradicinė, bet man būti neteko. Buvau sykį viename teatralizuotame renginyje toj pačioj pily, sukamšyta į kažkokį psiaudo istorinį korsetą (ir dar per mažą!!), šlaviau sijono padalkom kiemo smėlį ir meldžiausi, kad iš to korseto niekas “neiškristų”, kuo greičiau sutemtų ir viskas pasibaigtų, bet nuo įvairių pramogų, vyno bei šviežio šokolado apsvaigę šventikai (nuo žodžio “švęsti”) džiūgavo ilgiau ir nuoširdžiau, negu buvo suplanuota. Todėl darau prielaidą, kad panašiose šventėse visai smagu. Ir smagiau ne vaidinti kokią freiliną, bet į jas žiūrėti, ne gaminti, o ragauti, ne bandyti pritempti vaizdą iki “anų dienų žavesio”, bet leidus fantazijai dirbti viršvalandžius tuos romantiškus laikus tiesiog pajusti…
Na, tai ką manot? Apie piknikus, valgius ir romantiškas nuotaikas…
Vaizdai iš Vilkijos Šarūnės
Komentarų: 12
Comments feed for this article
gegužės 27, 2009 at 12:12 pm
bocozoo
Girdėjau lyti žada šį šeštadienį.
😦
Baisu pirkti bilietus iš anksto, jei paskui bus audra.
Ką Jūs manot?
gegužės 27, 2009 at 1:00 pm
waleru
keista, kad nebuvo dar tos perkunijos, jau geguze baigiasi, o jos vis ner…
irasai apie Vilkija tokie grazus, kad net randasi didelis noras apsilankyt ten gyvai 🙂
gegužės 27, 2009 at 1:04 pm
Agnužė
“Nemuno dumblo ir dygstančios žolės kvapas”… – mano vaikystės kvapai. Tokia nostalgija apėmė:) Užaugau netoliese – Seredžiuj, tuo keltu su močiute keldavomės į kitą pusę Nemuno ir važiuodavom į Zapyškio kapines.
gegužės 27, 2009 at 1:15 pm
gintė
kazkas eda musu blogo paveikslelius… va, ka tik prarijo kelto foto. ar as cia tik jo nebematau??
ar cia visagalis Laikas naikina mano prisiminimus ;)?
ei, Valerija, idek ir tu savu sentimentu zemelapi!
gegužės 27, 2009 at 1:16 pm
gintė
Agnuze, kita stotele nuo Vilkijos – Seredzius? po to Veliuona? 🙂
gegužės 27, 2009 at 1:26 pm
Agnužė
Taip, taip – Veliuonoj vidurinę baigiau:)
gegužės 27, 2009 at 3:12 pm
Laima
Waleru as jau girdejau griaustini:)
gegužės 27, 2009 at 3:16 pm
Laima
Jei ne mano Ugnes gimtadienis buciau ten vaziavus. I raudone:). O gal dar pavyks…
gegužės 27, 2009 at 7:36 pm
lapai
oi koks savaitgalis, kokios mielinės bandelės ❤ aš niekaip su mieline tešla nesusidraugauju 🙂
gegužės 27, 2009 at 11:37 pm
Nora
Jetau, o aš pavydžiu…. Va ten, kur tik nugaros ir tematyti, kaip iš Felinio filmo, nu tikrai, eina žmonės, lyg ir sunkiai, bet jiems bus gera, tą žinau.
Graži Jūsų kompanija! Labai gera pakeleivių turėti… (aš jų turiu, tik manęs taip iš šono niekas dar nenufotografavo matyt, tai ir nesimato kartais :-))
gegužės 28, 2009 at 8:08 am
gintė
is tiesu, tai taip juokinga buvo – nusivilkom i paupy ir jogos kilimeli (atsisesti, o ka pamanet? ;)), ir issiputusius nuo “bulkiu” krepsius, dar nepatogia nesimui (uztai grazia) pintine su kavos termosais, o paskui gal per 20 min. viska sutarse, sedejom ir net nelabai zinojom i ka ziuret: i l.l.dumblina Nemuna, i l.juoda karve salia ar gan romantiskai krumais beapaugancia nebaigta “pilaiciu” laiku sodyba… bet tas geguzes oras, isylancios zemes kvapas, visokie per ziema beveik pasiilgti masaliukai… ech…
birželio 2, 2009 at 9:49 am
Nora
Na jau taip būna, kad kartais tas kelias ir yra svarbiausia kelionės dalis, na kaip atostogų laukimas daugiau negu atostogos kartais :-).