Na, ne, ne visai plastilinas… Čia valgomas “reikalas“. Tikra legenda. Konditerinis stebuklas. Prabangos sinonimas nuo “Tūkstančio ir vienos nakties“ laikų. Čia –

uzrasas1

Istorijos ir pavadinimo kilmės hipotezių galima prisiskaityti Wikipedijoj. Trumpai: marcipanas (lot. “martius panis“ -“ kovo (mėn.) duona“) kilęs iš “šiltų kraštų“, iš kur tiksliai, ginčijamasi, labiausiai tikėtina, kad iš Persijos, greičiausiai turkų “užneštas“ senojon Europon, o gal per arabų valdymo Andalūzijoje erą išpopuliarėjęs plačiau į šiaurę. Bet kokiu atveju, šaltiniuose minimas ir Ramadanas, ir Šeherezados pasakos, ir vienuolynų virtuvės, ir afrodiziako “šlovė“…   Kaip gi kitaip, juk toooooks skoooonis, toooks vargas trinant (viduramžiai, jokių mikserių!!), tooooks brangumas – reikia legendom apipinti ;).

Konditerine prasme čia “tik“- karčiųjų ir saldžiųjų migdolų (kitur pistacijų ar kitokių riešutų), cukraus (kitur – medaus) ir vandens (senajame recepte – rožių vandens) masė. Tiek ir žinojau, kai sykį, sovietmečio saulėlydyje turbūt “Burdoje“ prisižiūrėjusi spalvotų velykinių zuikių, susirūpinau, iš kur čia to marcipano gavus. Buvau ragavusi vietinių saldainių su marcipanu – kažko bjauriai sprangaus ir saldaus, nė iš tolo nepanašaus į minkomą masę. Sugadinau kelias saujas sunkmečiu išlaikytų migdolų, primaliau kavamale cukraus ir pudros pripyliau, bet… Vientisos tešlos išgauti nepavyko: vanduo bjauriai skiedė, viskas arba tižo, arba trupėjo.  Marcipaniniai zuikiai tolo gero gyvenimo rūkuose… Ech… Dabar taip nebesikamuoju, marcipano galima nusipirkti ir čia. Tuomet niekas nepasakė, kad malti tuos migdolus reikia iš karto su cukrumi, o ne atskirai, kad vandeniu skiesti po truputį, kad riešutai būtinai turi būti žali, be žievės ir labai švieži, aliejingi, ne išdžiuvę, kad dar ir kelių rūšių tų migdolų reikia… Aną dieną mačiau per “History“ kanalą filmuką apie Tiudorų laikų vaišes. Gamino auksuotą marcipanų pyragą. Visą dieną vargo, TIKRA prabanga. Bet prabanga, jei gaminamas pagal tradicijas, iš kokybiškų produktų, o ne minkomas cukrus su riešutų “pėdsakais“ ir sintetine migdolų esencija. Marcipano skonis priklauso ir nuo kilmės. Amerikėnai mėgsta nusaldinti, paprastai jų marcipane cukraus daugiau, o t.y.  – mažiau vertingų migdolų (būna, kad vos 28 %), Europoje teisė arba amžių tradicija labai skrupulingai apibrėžia marcipano sudėtį ir cukraus-migdolų santykį: bent 50% riešutų (Mazapan de Toledo – ispaniškosios tradicijos puoselėtojai), o garsusis Liubeko marcipanas privalo būti net 66% migdolinis. Beje, Vokietijos šiaurė garsi šituo skanėstu. O kad ir Rytprūsiai, Karaliaučius kažkada pagrįstai didžiavosi savo marcipanais, man buvo naujiena…

Oh, nuslydau į istorines lankas. O juk pirminė mintis buvo tiesiog Jus palinksminti valgomais “balvonais“. Beje, siūlau kalėdinių meduolių “bumo“ modifikuotą tęsinį: marcipaninių “komiksų“ galeriją KOKONE. Siųskite savo “žvėriukus“ su istorija (ar be), o mes čia juos publikuosim ;).

Va, vienas Krokodilas, vardu Krokas...

krokodilas-po1

… turėjo draugelį  – Drambliuką Rozalijų.

dramblyyys1

Ši spalvota draugystės istorija gal būtų buvusi ilgesnė, bet  Krokas– dar žalias vegetaras – nebesusilaikė ir apsirijo…

krokas

(Laukiame tęsinio…) 😉

Reklama