Kiek šiame paveikslėlyje matote avinėlių? 😀

avinasPerleidau šį kartą maisto gaminimą Gintei ir mamai. Tik vaizdine medžiaga prisidėjau prie šių Velykų:)

Šarūnė

O, Dieve!! Tas sviestinis avinas nei į aviną, nei į sviestą nepanašus :)… Jo priešistorė tokia: kasmet per Velykas arba Atvelykį (savaitę po Velykų) mūsų Biržų močiutė lipdydavo tokį superinį avinėlį iš tikro kaimiško sviesto. Nė karto nemačiau, kaip jį “garbanodavo“, bet sviestinėje jis atrodydavo tikrai įspūdingai. Prisiminusi tuos vaikystės avinėlius ir mamai pasiskundus, kad šiemet nespėjo pasiruošti krienų prie margučių (pirkti juos kokioj “Maximoj“ būtų neatperkama nuodėmė)  “ant smūgio“ vėlai vakare sumečiau stipriai “patobulintą“ aviną. Į sviestą supyliau sauja šaldytų krapų iš pernykšio mamos daržo, truputį džiovinto baziliko, druskos ir juodųjų pipirų. Jei krapai ir bazilikai būtų buvę švieži, sviestelis būtų pasipuošęs gražia pavasario žaluma, mikseriu paprastai toks mišinys susitrina iki vientisos masės. Bet… Šaldyti ir, matyt, jau savo sultis išbaigę krapai nesuprato mano gerų norų ir sviestas beveik nepažaliavo, tik pasišiaušė krapų lapeliais… Tai tokia pasišiaušusi ir stačiom, Liūtui tąsant už rankovės nulipdyta avelė ir nutūpė ant stalo. Vualia! 🙂 🙂

velykos

Margučiams sekėsi geriau (šlovė mamai ir ilgamečiams įgudžiams ;))

velykos2

O kekso recepto nematau reikalo net kišti čia (tinka bet koks, šitas turėjo būti morkinis…), nes šių Velykų tema buvo – LIPDYBA. Keksui teko marcipaninės morkytės. Kitą kartą išduosime paslaptį, kur gavome tokio skanaus  “molio“, kaip jis gaminamas, laikomas, lipdomas. Jei, žinoma, atsiras marcipano “fanų“ 😉

Gintė

Reklama