You are currently browsing the category archive for the ‘Rankdarbiai’ category.
T.y., ką dar turime po mugės. Turime gyvūnų 
“Žaislų turgaus” Renaldas.
Nors nežinau, ar galima šitokius draugelius vadinti gyvūnais… Renaldo istorija paprasta: jis troško tapti cirko artistu (kas to nenorėjo vaikystėje?), bet jo mama griežtai draudė laipioti kopėčiomis, labai saugojo, kad nenudribtų, nesusiplėšytų kelnių, neleido dažyti nosies raudonai, net valgyti ledų nuo rugpjūčio 30d. iki gegužės 27d., kad neperšaltų ir… nosis neparaudonuotų pati. Kas Renaldui beliko? Ogi įsisegti ženkliuką-sagą su klauno atvaizdu ir taip tyliai maištauti. Na, gerai, tiesą sakant, protestuodamas jis dar ryte rydavo ledus laukdamas autobuso. Bet kokiu oru, bet kokiu sezonu. Nosis taip ir neparaudo (varge, varge…), bet gerklė nukentėjo, dainuoti “džingl bels” jis šiemet negalės. Užtai šalikas gi l.gražus, ar ne? Taigi, kam reikia Renaldo po egle, rašykit: kokonas.blog@gmail.com. o pinigai, kaip paprastai po mugės, pervedami į paramos gavėjo sąskaitą (šį kartą – VŠĮ “Netikėta”, įmonės nr. 302560812 “Swedbank sąskaita LT107300010124676692. ).
*****
Mortos gyvuliukai
(kodėl Mortos? nagi toks vardas šovė į galvą pirmas, bet gali būti ir Veronikos ar Vincento, Elzės ar Jokūbo.)
- Seneli, ar esi matęs kada tikrą, gyvą karvę? – iš tolo pradeda Morta.
- Čia tas gyvulys, kur duoda pieno? – tik pasitikslina “žinovas”.
- Na, taip… Negi nežinai?… – numykia M.
- Taigi žinoma, esu. Augau kaime, ūkyje visokių padarų buvo. Prisižiūrėjau. O kodėl klausi?
- Matai, seneli, darželyje paišėm gyvuliukus, man teko karvė ir avelė. Nupiešiau, va, tokią:
Vaikai labai juokėsi, sakė, mėlynų karvių nebūna, o avelių:
…o avelių tokių storų irgi ne…
-Nesamonė!! Gal tie tavo darželiokai nėr’ matę karvių patys??? Taigi būna visokių veislių! (čia kaip su angelais – įvairių rūšių…) – pareiškė senelis.
- Kokių veislių? Mėlynų? – parūpo Mortai.
- O kaip gi?? Paprastai labai anksti ryte, kai laikas jas melžti, o melžėja dar ne visai prabudusi, karvės ir būna mėlynos spalvos… O dar mėlynmarges prieš miegą skaičiuojam.
- Bet, seneli, ten avelės, ne karvės…
- Aš tai karves skaičiuoju, nes ilgai neužmiegu ir avys baigiasi. Ir storos jos visos, nes yra kryžiukinės.
- ?
- Kryžiukinės – močiutės kryželiu išsiuvinėtos…
Taigi, du Justės mamos mikroskopiniais kryželiais siuvinėti paveikslėliai (18×14 cm) – “Miegamojo gyvulėliai” – laukia sapnų skaičiuotojų
Keliam pabaigtuvių “vainiką” – mugė praėjo labai sklandžiai ir šiltai.
Elenos Gedo foto (foto Gedo, o Gedas Elenos…)
Taigi, dabar dėkosiu (laikykitės ).
AČIŪ!!
“Menų spaustuvei” už svetingumą, savanoriams “spaustuvininkams” už paslaugumą ir kantrybę, mugiautojams už punktualumą (nerealų) ir organizuotumą (pritrenkiantį), rankdarbių dovanotojams (tiems, kas siuntė savo kūrinius iš Ispanijos ar Saločių) už rūpestį ir tobulas pakuotes, svečiams-pirkėjams už ankstyvus vizitus ir konkretumą (teko net ką tik gautą siuntinį, tiesiai iš stoties prigriebtą, čia pat vietoje su pirkėja draskyti, autorės laišką skaityti ir dėžes tikrinti, nes labai, labai, labai reikėjo TŲ eglaičių 
), mažiesiems dalyviams už smagumą, visų namie paliktų pyplių močiutėms už tų pyplių priežiūrą, VISIEMS už DOSNUMĄ – knygutes, spėju, jau karpo, klijuoja, ir vietoje planuotų 15, išeis dvigubai daugiau. Arba pinigai bus skirti jau naujai rengiamos antrosios knygos su V.V.Lansbergio pasaka leidybai. Kaip bebūtų, lauksim žinių, a’ne?
Mugės foto neturiu, t.y. nesugebėjau rasti smegenų žmoniškai paprašyti savų fotografų, kad padirbėtų, todėl esu be galo dėkinga Justei, kuri spėjo aplėkti ryte visus kampus ir įamžinti beveik visus mugiautojus.
Čia įdedu vos kelis vaizdus, didumos ieškokite FB albume (spausti nuorodą).
Pradedam rytą šokoladu. Karštu. Su prieskoniais. Ir angelais (žr. pirmame plane)
“Zuikių fabrikas” – visos šeimos fabrikas. Ir nuo zuikio meduolių ir keksų iki riešutinių saldainių…
Lauros iš “Kėpėjų” keksiukai. O po stalu – meduolių kalnai medinėse ir laaaabai stilingose dėžėse. Per keletą valandų liko tik dėžės.
Elės darželis. O gal sodelis? Žydintis sodelis žiemą. Balti parafino briedžiai su liepų žiedais.
Lėlės.
Meškiai, meškinai… (kaip gi be jų?)
Vilnos ir… meškinai, mieli jų snukiai (kirčiuoti gale, tada rimuojasi ) Pirmame plane – “varlikės”, jų jau neliko, stilingi kalėdotojai pasiruošę / pasipuošę.
Grikių apsiriję siūti draugužiai ir vilnoniai krepšiai. Va, kam tie krepšiai tokie nemaži siuvami – draugų daug galima sutalpinti…
Tikri nykštukai yra maži. Jie gyvena atlapuose arba dėžutėse nuo saldainių. Ir ten, ir ten jų telpa daug. (Maniškis – geltonas. Gavau dovanų. Ačiū Eglei iš “Eko Daiktų”)
Sutvėrimų pristatinėti nereikia. Sutvėrimai ir yra Sutvėrimai… Šiemet jei turėjo (ir dar turi) savo atvaizdų – atviručių. Jei siunčiate kalėdinius atvirukus, raskite knygynuose sutvėrimus – jie perduos jūsų linkėjimus tetoms, dėdėms ar draugams. Saugiai, smagiai iri originaliai.
O dar jie daro gerų darbų geriems sutvėrimams. Naminiams. Na, bent turėtų būti naminiai jie…
“Medinis arkliukas”. Šiemet ši šeimyninė kompanija (Simona, jos vyras ir jų baltapūkiai dvyniai ) nominuoti “Metų verslo pirmoko” vardui. Tai kai’ ką!!!? Balsuojam? Balsuojam!! (parašysiu plačiau vėliau, bet balsuoti galima ir reikia jau dabar – čia, susiradus “verslo pirmoko” nominaciją kiek žemiau). Man tai žiauriai smagu matyti, kaip mugiautojai kasmet vis pakyla savo kopėčiom aukščiau, kai pasėta pupa auga, stiebiasi į dangų, kaip viskas nuosekliai tobulėja. Juk smagu?
Na, ir truputis statistikos: iš viso mugiautojų buvo 40+, jauniausiai dalyvei 13 metų (sakė, medį kalti padėjo senelis), bet aš negaliu atsidžiaugti – va, čia tai ATEITIS, čia tai naujoji karta… Beveik pavydu, kad mes (kalbu apie save ir savo aplinką tuomet) nebuvom tokie sąmoningi…
Taigi, čia Onos Marijos ir jos senelio kūriniai, o daugiau vaizdų nuorodoje.
O dabar metas užsukti į “likučių” sandėliuką. Man sunkiai apsiverčia liežuvis taip vadinti tokius grožius. Pavadinkim taip:
Laukia savų
nes man visad atrodo, kad mielų, širdingų ir kokybiškų daiktų mugėj nenuperka iš karto tik dėl to, kad jų naujieji šeimininkai pramiega arba suserga ir negali atvykti. Tiesiog tą dieną jie nesusitinka…
Pradėkim nuo Zoologijos Sodo Atlape. Maži, šilti, velti – Geltonoji žirafa ir Raudonausis dramblys Ringailės iš “Tapu tapu”. Kur ištipens? Po kieno egle?
3 poros nerealiai dailių pypliškų (iki 6 mėn.) batukų -tapukų:
“Morkos su žirneliais”
“Žali obuoliai” (ir ant padų!!)
“Obelų žiedai” (tiktų krikštynoms ar tetos vestuvių proga pasipuošti mažai pupai)
Dar yra keletas tokių apyrankių, “matuojančių” Suveltą Laiką. Turi galios sustabdyti akimirką žavingą, tinka dovanoti amžinai skubantiems.
Raminta iš Saločių atsiuntė tas jau aprašytas eglaites, kurių į mugė atskuodė turbūt pati pirmoji pirkėja (tuo labai mane nudžiugindama). Liko 2 dėžutės. Rinkinius galima koreguoti. Proto ribose
TIKRAS šienas. Eko. Traukit per Kūčias po šiaudą – burtą ir gyvenkit ilgai, nes šiuos eglutės papuošimus teks anūkams palikti paveldėti.
O čia Ramintos močiutės nertos pirštinaitės. Irgi iš Saločių, nuo latvių sienos. Stilinga močiutė, spalvingi linkėjimai. Gaila, Šarūnei fotografuojant rankų pritrūko – pirštinės fantastiškai atrodo apsimautos, ilgia ieškojau nors kokios siūlės, Raminta, kaip jos numegztos???
Kristinos Sabaitės – Krizės 2 sagės. Ispanijos saulės ir dangaus įkvėptos. Neturėtų būti šalta ir liūdna su jomis (dirbtinis veltinis, Kristinos originalių iliustracijų “sagutės”).
“Dangaus žuvis”
“Saulės mergelė” (hm… ją gal net ant lankelio galima apgyvendinti)
Apie dar keletą daiktų parašysiu greitai. O jei pamatėte savo kalėdinę dovaną čia arba žinote, kad Kalėdų Senis ieško šių daiktų, rašykite – kokonas.blog@gmail.com. Pinigai, kaip paprastai po mugės, pervedami į paramos gavėjo sąskaitą (VŠĮ “Netikėta”, įmonės nr. 302560812 “Swedbank sąskaita LT107300010124676692. ), aplenkiant mus, mes tik “dovanų sandėliuką” saugom.
O dabar jau laukiu komentarų
Šarūnės foto.
Aušra – senbuvė, “trečiametė”. Tiesą sakant, man smagu matyti tuos pačius veidus, smagu žinoti, kad kažkieno gyvenimas gerėja, gausėja, smagu stebėti, kaip kinta, tobulėja kūriniai. Niekam konkrečiai netaikau šitos beletristikos, nors rasti daugiau spalvų Aušros darbuose, kažkokį sunkiai nusakomą minkštumą, buvo labai maloni staigmena, paprastai tai išduoda pokyčius širdyje.
Purus šalis. Žalias. Eglutės neprimena?
Riešinės. Darbas kantrybės ugdymui….
Tradicijai ištikima Aušra – papuošalai:
****
O Sigita – naujokė. Bet tai čia šitoj mugėj, vilnos “pasviečiuose” ji, oi, kaip ne nauja, ne žalia… Neturiu nė menkiausio supratimo, kiek laiko trunka nuvelti toookią kolekciją, bet atrodo tai įspūdingai. Mugėj ir ieškokit šitų manekenų, Sigita su jais keliauja.
****
Kristina vėl bus. Su mamos Nijolės iš Tauragės visokiu megztu ir paskui veltu gėriu. Ir vėl vilnos norvegiškos. Ir vėl sesuo iš fiordų šalies lagaminu pritempė . Man labai labai patiko pernykštė jų papasakota istorija apie tas vilnas. Sesės pernai buvo paskutinės mugiautojos, griaužėm meduolių likučius ir dalijomės įspūdžiais, ech…
Tai buvo priešpaskutinis įrašas, šliurinu vėlyvos vakarienės ir miegot. Negi būsiu viską suspėjusi? Gal ką praleidau?
p.s. ot… nebesuveikė internetas ir įrašo vakare neįkėlė… vadinasi, yra rytinis tas priešpaskutinis…
siuva. Nekeista. Jei toks “vardas”, visada turbūt niežti delnai ką nors susiūti, pasiūti, prisiūti, apsiūti…
Veltinio rankinės. Labai žiemiška, labai šilta. Šilta bus net piniginei ir lūpdažiui tokiame krepšyje.
O, va, žaislų čia prisiūūūta aibės…. Buvo sunku išrinkti tik keletą, tai šie pvz. simboliniai , jie atstovauja:
Gausiam žirgynui
Varlių chorui
Stilingų meškų gaujai
Dar būna kiškių, lapių, o gal katinų… Atsiveskit “ekspertus”, penkiamečiai puikiai pažįsta fauną . Beje, kai kurie žvėrys prisiriję grikių lukštų.
****
ir siuvama, ir mezgama. Palėpė didelė, KOKONE vietos jau ankšta, o mane laikas užspaudė visiškai, todėl nepykit, bus nedaug vaizdų, atvarykit pamatyti realiai. Arba čia virtualiai.
Mane sužavėjo šitas prabangių pusryčių meniu, prisiminiau K. Vonegutą: “…šiąnakt sapnavau, kad valgau flanelinius dribsnius…”.
****
O Reda neria. Ir jos sniego seniai, meškos bei pingvinai labai labai nedrąsiai lenda iš brokolių pilno šaldytuvo į viešumą. Tik nesuprantu, o čia bijot?? Drąsiau, Drambly, drąsiau, Drambly!!!
Toks labai gražus lietuviškas žodis, pakankamai dažnai vartojamas šitam švogerių (o, dar vienas gražus…) krašte. Tai va, noriu tiesiai šviesiai pareikšt, kad “Žaislų turgus” KOKONE turi BLATĄ!! Nuo neatmenamų pirmosios mugės laikų, nuo tada, kai Violeta paliko kartoninę dėžę su Steponu ir jo bičais vienoje Vilniaus šokoladinių tik prisegusi raštelį: “Gintei į mugę” ir į ant kaklo pakabintą odinį maišelį tam Steponui (meškiui, jei ką…) įdėjo “apvalų” susuktą… pinigą, kad meškinas perduotų mugės fondan. O, ne, ne patys pinigai papirko. Beribis pasitikėjimas, juk net akyse viena kitos nebuvom mačiusios!! Nuo tada kartą per metus tie pavalgę meškinai yra keičiami į eko kreideles (užpernai), ar ergo šaukštus (pernai), ar taktilines knygeles (šiemet). Na, jie padeda tų dalykų gauti, patys meškiai tai, spėju, sulenda po Kalėdų egle, paskui suminga ant vaikų pagalvių… O kur blatas? Asmeninis KOKONO įrašas ir krūvos nuotraukų ir yra tas blatas 
. Prašom, žvaigždės, eteris jūsų!
Šauni šutvė. Šiltai aprengta…
Aidis su džinsiukais
Aldona Primadona
p.Antanas Langauskas -Stileiva
Aaaa… Nojus. Vakar peršalo persiėdęs plombyro.
Renaldas (beveik kaip R.Reiganas)
Žydrūnas. Bet raudonas
Da-daaaam!! Čia visi. Ateikit šeštadienį, jie mėgsta paplepėti. Apie ūkį ir bites…
Pradedu nuo vaizdo. Tyloj geriau matosi.. praėjusi vasara. Lapkričio “nuobaigoj” tie geltoni pievų laukiniai vėdrynai atrodo beveik nepadoriai ryškūs. Jei kas norit Kalėdų proga padovanoti gabalą saulės, mugėje ieškokit Linos papuošalų. Tik ilgai nebraidykit po “pievas”, spėju, greitai nuskins tas gėleles .
O spėkit, kieno čia pakalnutės?
Daivos iš ”Stiklo karolių dirbtuvėlė” . Ir sendino stiklo karoliai lyg vaikystės cukruoti marmeladiniai saldainiai:
Ir naujiena – lango vitražiukai, tiffany vitražo technologija
Gaudykim saulę . Daiva žadėjo dar šio to stiklinio ir šio be to varinio. Aš tai esu priklausoma nuo to stiklo, jei nesergate šia liga, atsargiai – užkrečiama
Prisimenate, kaip prieš Didžiąsias metų šventes kadaise rašydavom kauges atviručių? Kalbu apie tuos senus gerus vaikystės laikus, kai sveikinimų atvirukams po 3 kapeikas mamos išleisdavo pusę lapkričio atlyginimo, įdarbindavo visus nors kiek raštingus gerai savaitei, vakarais visi išdžiūvusiom burnom užlaižydavo (užklijuodavo…) dešimtis vokų, o paskui bandydavo rasti mieste nors vieną dar neužsikišusią nuo šventinės artimo meilės ženklų pašto dėžę. Ar prisimenat? Ne? Negali būt… Kiek Tamstoms metų tada?? Aš nekęęęęęsdavau 2 darbų iš šios “operos”: liniuote braižyti teisingų linijų, kad paskui rašant nenuvaryčiau į snieguotas lankas ir kartoti tą patį sveikinimo tekstą -nioliktą kartą, o jei dar eiliuotą…. supykindavo, rimtai… Bet savoj pašto dėžutėj rasti 17 vienodų atviručių per vieną dieną man patikdavo. Nuo visokių tetų, kurių niekad taip ir nepamačiau.
Būtų smagu tokią sveikinimų rašymo madą atgaivinti, nes dabar yra aibės fantastiškų atviručių ir kosmoso platybės kitokio popierinio grožio. Bus ir mugėj.
Indrės sandėliuko maža dalis:
Dar ji turės medinių aliejuotų dėžių (jau gautiems sveikinimams, chi, chi…) ir lėkščių (kalėdiniams mandarinams, pvz.)
****
Čia Rosvitos lobynas:
Ir Kristinos grožynai:
Kolekcionuojate pasveikinimų tekstus? Tada užrašinė pravers…
…arba kalendorius. O kalendorius rodo be 3 dienų mugę!! (bėgu pirkti turbo dezodoranto, man jo prireiks… )
Na, patyrinėkim, padiskutuokim. Kada paprastai puošiate eglutę?
- a) dirbtinę jau pirmomis gruodžio dienomis – noriu, kad ji ilgai mane džiugintų.
- b) prieš pat pat šventes – amžinai nieko nespėju...
- c) nepuošiu iš viso – nėra laiko, noro, būtinybės ir t.t.
O gal papuoškim, ką? Savo blog’e Spalvų namai Justė jau pristatė specialiai mugei paruoštus kūrinius, o vakar gavau siuntinį iš Kauno. Kruopščiai supakuoti eglutės burbulai ( 1 popierinis – “hortenzijos žiedas” , aš taip praminiau, ir 2 medžiaginiai, net nežinau, kaip padaryti) ir kryželiu siuvinėti Justės mamos paveikslėliai: riebi avelė ir pavalgiusi karvelė . (abu labai tiktų vaikų kambariui).
A, dar šūsnis supakuotų atvirukų su vokais. Panašių į šį. Grooožis!
****
O čia Elenos kalėdiniai žaisliukai. Įsivaizduoju, stilingai atrodytų eglutė visa nusagstyta tokiais išblukusių braškių spalvos nostalgijos atspindžiais… Man primena senus Močiutės kalėdinius žaisliukus: išlaikytas tamsaus vario ir smaragdo spalvų “gegutes” su žnybtukais, truputį jau nubraižytus stiklo burbulus, išdidų vokišką senį besmegenį ant kabliuko ir… tą pačią nenusakomos spalvos braškę. Ech…
****
Ramintos eglutės stiklinės. Skirtos kabinti ant kitos eglutės. Smagios, nutaškytos “uogiene” ir linkėjimais. O dryžuoti angelai turėtų būti labai filosofiškas “pranešimas spaudai” – Gyvenime negali būti labai ilgai blogai, po vieno dryžiaus, seka kitask, baltas…
Na, štai, mūsų eglė papuošta. O jūs pasigarsinkit braškantį kardiofoną ir kontoroj pasvajokit apie kalėdines girliandas.
Čia ne H.Ibseno pjesė, čia tikros lėlės. Daugyyyybė jų. Jei tik turite vietos kalėdiniame maiše mergyčių troškimams, jei jos per visus šiuos metus geros buvo, ne kaprizingos “ožkos”, jei nusipelnė dovanų, tai išrinkit ką nors iš šių gražuolių. Ne visos skirtos žaisti. Bet visos – mylėti…
Rosanos Valdorfo lėlytės:
Ir interjerinės “poniutės”. Šita – veltų šlepečių saugotoja Rožytė:
Adelė ir avelė. Elena ir balandžių lizdelis:
Almos lėlės. Svajoklės.
Šunelių globėjos ir gerbėjos.
Kalėdų fėjos (galima paslėpti ką nors toj dėžutėj…).
Iki pasimatymo šeštadienį, damos
Kai Justina iš Utenos parašė: “Siunčiu savo kurčiųjų darbus.” – man suspengė ausyse… Tai reiškia, kad gyvenantys tyloje nori padėti tamsoje įstrigusiems vaikams pažinti šį pasaulį? “O ko stebiesi??” – čia pat save sudraudžiau, juk ir pernai Justinos (Utenos kurčiųjų draugijos vadovės) bičiuliai savo rankų darbo žaislais jaukiai užvertė “Vilties” centro palanges, juk labai dažnai būna, kad dosni širdis priklauso likimo nuskriaustam ( o gal apdovanotam) žmogui. Kaip ten bebūtų, man pasirodė itin jautru. O kurčiųjų darbai – itin spalvingi ir optimistiški:
Lėkštės tinka sąlyčiui su maistu – galima drąsiai dėti meduolius.
Dovanų maišeliai dovanoms arba interjero puošybai. O dar galima čia palikti avižinių sausainių Kalėdų Seniui, gal bus pavargęs ir išalkęs po tiek kelionių
Rankų darbo sagės. Biseris + kruopštus darbas:
Ir ačiū, bičiuliai, už kantrybę – mane užvertė nuotraukom, nieko nespėju, ačiū, kad kantriai laukiate įrašo apie save…
