You are currently browsing the category archive for the ‘Eksterjeras’ category.
Sakysit, dar nesibaigė ta vasara, ko čia ašaroti… Aš ne šios vasaros ilgiuosi (nors ir jos jau beveik…), čia apie tas vasaras, kurios seniai pradūzgė, kurias sugrėbė, suvirė į vyšnių uogienę, kurios sukrito kaip musės į dar šiltą nekoštą pieną ir galų gale susicukravo kažin kur netoli širdies. Čia siaubingai sentimentaliai apie tas vaikystės vasaras kodiniu pavadinimu – “kaime pas močiutę”. Mūsiškės (mano ir Šarūnės) užkonservuotos tokiam Šiaurės Lietuvos užkampyje, nebegyvenamoj sodyboj, didžiuliame sename sode, kuriame šiemet špokai visas vyšnias be mūsų nulesė, o sulaukėję obuoliai jau labai rūgštūs…
Vaikystėje nepatiko tamsios spalvos. Vis stebėdavausi, ko to namo geltona spalva nenutepa, iš karto saulė nušvistų. Kita vertus, kaimynystėje tokių “saulių” buvo sočiai, o pragmatiškos rūdžių spalvos trobos daugiau nė vienos…
Apvalus stalas svetainėje – mūsų auksarankio tėvelio darbas. Dar prieš armiją sumeistrautas (turbūt kokių 19 m. …). Įbrukus papildoma lentą, virsdavo diiiiideliu ovaliu pietų stalu. Nepamenu, kada paskutinį kartą čia buvo tiek žmonių, kad stalą didinti reikėtų…
Blizgantis puodas ant senos viryklės…
…”feiris”, kempinės ir mėlynas rankšluostis – šių dienų ateiviai. Visa kita – namų senbuviai. Mini spintelėje virš kriauklės gyveno amžini dantų šepetukai. Vaikystės telikas nebuvo toks pažangus ir neliepdavo jų keisti kas mėnesį.
Paprastai tokie indai nebūdavo tušti. Labai gražiai čia atrodydavo latviški anyžiniai saldainiai ryškiai rožiniuose-akvamarininiuose popierėliuose ir kaimynės Janės sausainiai su uogieniniu žele įdaru. Ir viena, ir kita – visiškai nevalgoma: močiutė iš karto perspėdavo, kad sausainiuose stipriai perdozuota sintetinių romo ir arachisų esencijų, o aitriais mėlynais anyžių saldainiais aš šerdavau šunį Meškį. Kol gyvas buvo…
Miegamasis pietų pusėje. Paauglystėje kildavo paranojų, kad neužtraukus užuolaidos (ji bjauriai sunkiai slankiojo) kaimynai gali dieną naktį matyti kaip pvz. pėdkelnes maunuosi… Dabar sodas ir patvorio tujos į žalią sieną suago, o kaimynai išsikraustė į savo senąjį vienkiemį. Ramu. Dėl pėdkelnių.
Sostas – prosenelio Jurgio Naktinio kūrinys. Kairėje – 2009 rugpjūtis. Dešinėje – 1975 rugsėjis. Bamblys užaugo, vaikščiot ir rašyt išmoko, o kėdė nė kiek nepasikeitė. Didžiausią transformaciją ji patyrė karo pradžioje, kai išsigandęs senelis bandė nutrinti atkaltės “medalione” išraižytą (ar išdegintą) įmantrų ornamentą su žvaigžde centre. Toji, nelaimei, buvo labai panaši į šešiakampę Dovydo žvaigždę…
Klėtis. Irgi istorinių įvykių liudininkė. Girti rusų kareiviai prie jos išrikiavo močiutę su dviem pypliais. Šaudė virš galvų – pramogavo… Dėdė Jonas buvo 4 m. Po to pradėjo mikčioti ir kuriam laikui nustojo kalbėti visai. Paskui, kolchozų tvėrimo laikais, klėtį nacionalizavo ir aš dar prisimenu, kaip brandžiais socializmo metais kažkokie svetimi žmonės važinėdavo į mūsų kiemą, pildavo rudenį klėtin rugius. Man buvo keista. O močiutės avelei – nė kiek. Ji kasydavosi šonus į žalias klėties duris ir paskui siutindavo šeimininkę ryškiai žaliom vilnom…
Šuns būda jau paskendo dilgelėse ir varnalėšose. Paskutinis jos šeimininkas aršiai lodavo ant kiekvieno vieškeliu ropojančio vabalo ir tuoj tapdavo visų draugeliu, vos tik kas pasukdavo į sodybos keliuką. Negudri, visai nepatikima signalizacija…
O čia dar vienas tėvelio statinys. Paskirtis aiški, architektūra paprasta, lokacija – toli nuo trobos. Kai kas šiurpdavo vien nuo minties, kad reiktų naktį vienai čia apsilankyti. Ūūūūū…
Dubuo prie šulinio – tanko ratas. Kažkas kadaise kariavo, kažkas įklimpo, kažkas pabėgo ir tą, kas įklimpo, paliko. Praktiški kaimiečiai tanką po varžtą ištąsė ir visi rado pritaikymą ūkyje. Šulinį kas antrą vasarą močiutė leisdavo perdažyti ir apipaišyti. Visko čia jau buvo: ir abstrakčių rūtų mėtų, ir šermukšnių, rodos, net gyvuliukų. Šis “menas” jau ne mano. Gaila. Gaila, kad jau kuris laikas nerasdavau laiko nei šulinio dažymui, nei kaimo lankymui apskritai. Ech…
Pabaiga. Ar visiška, priklausys ir nuo mūsų, jaunėlių “paveldėtojų” sentimentų. Nuo savo kraujo, savų šaknų pojūčio, nuo gamtos ir žemės poreikio. Nuo ekonomikos poslinkių ir per smegenis einančios dabartinės krizės išvadų. Jei dar bus ką rašyt, bus ir tęsinys…
Tekstas: Gintė
Foto: Šarūnė
Keistas pavadinimas? Patikėkit, pažiūrėjus filmuką iki galo, patys “išsikepsit” moralą:
- mūsuose jokios KRIZĖS;
- Indija TIKRAI “veža”
- ĮŽŪLUMAS (beveik) visada laimi…
Na? Visi atsakymai į “egzistencinius” klausimus? 
Video: Eligijaus
Kadangi juostelių ryškinimas šiais laikais vyksta vėžlio tempu:), nespėjau šių vaizdelių parodyti anksčiau. Bet labai norėjau. Ginte, ačiū, kad mūsų naminėj tavernoj visi gali mėgautis gėriu ir grožiu.
Vakar net niekas nenorėjo išeiti … 
Pagaliau galima kramsnoti mūsų naujoje terasoje. Ačiū Eligijui už stalo gamybą, Gintei – už suolų užklotus ir Gintarui – už jo “pasoginę kaldrą” (nesu tikra, ar jis žino, kad ji jau sukarpyta ir paslėpta languotame užvalkale .
O meniu buvo lietuviškas su indiškais motyvais….
Dilgėlių “panyras”
3 dideles saujas dilgelių nuplikyti verdančiu vandeniu ir trumpam palikti. Nukošus sumalti mikseriu. Į įkaitintą keptuvę su aliejumi įberti vieno kardamono, kumino sėklų, vieną gvazdikėlį, džiovintos aitriosios paprikos, cinamono lazdelę. Truputį pakepinti viską. Tada sudėti dilgėlių masę. Įberti druskos, juodų šviežiai maltų pipirų. Sudėti kubeliais pjaustytą saldaus pieno sūrį.
Duonos receptą rasite čia. Tik papildomai įdėjau saują sėlenų ir papuošiau dilgelių lapais.
Cinamoninių ir avižų dribsnių “sraigių” receptas “iš galvos”. Jei ką sudomins, atgaminsiu
Taigi, su namo interjeru atrodo viskas aišku, kiek buvo suplanuota įrengimo ir apskaičiuota lėšų, dar pora savaičių ir finito, kraustomės. Taigi šiuo klausimu aš jau rami ir tik laukiu galutinio rezultato. Bet štai pasirodė saulutė, pagaliau pakvipo tikru pavasariu ir nauja dozė rūpesčių ir nerimo namo aplinkos tvarkymo pavidalu jau paruošta. Dar rudenį svaigau apie įkurtuves – medžių sodinimo talką. Bet stebėdama dabartinę namo aplinką, linkstu keisti planus. Bijau, kad po pirmo apsilankymo daugiau niekas niekada nenorės mūsų lankyti 
Teks pirmiausia į talką kviestis tikrus specus, kurie ir šimtamečius neartus dirvonus išlygintų ir tūkstantines namo remonto atliekas išvežtų, o kur dar mielų kaimynų savarankiškai įkurtas ir metų metais kauptas vos už mūsų sklypo ribos prasidedantis sąvartynas… Oi oi darbelio bus, jaučiu, medžių sodinimo talka įvyks geriausiu atveju rudenį.
Na gerai, išlygins mums geri žmonės tą sklypą, bet tai gi dar tik nugruntuota drobė būsimam paveikslui (kokie poetiški išsireiškimai, jau tas pavasaris), o aš dar net neparuošusi eskizo. Štai ir leidžiu valandas nete ieškodama informacijos ir inspiracijos kaip kas ir kur turi būti. Kokia yra dirva, kaip ją paruošti sodinimui ir prižiūrėti, kaip sodinti ir auginti vaismedžius, kaip suplanuoti sodo, daržo, ūkinę bei poilsio erdves. O kur dar gėlynai (mano svajonė – rožės), kad susodinus derėtų tarpusavyje, visą sezoną žydėtų. Man, miestetei baltarankei, tai – kaip pirmokui trigonometrijos uždavinys. Ir Dominykas gi toks pat kaip aš, ne prie žemės. Bet tikrai žinau, turėsim rezultatą, tiesa, labai negreitai (kaip draugas Martynas pasakė: daiktais greit apsistatai, o medžiai, oi kaip negreitai auga).
Kodėl nesikreipiam į profus? Nes:
A) neradau nei vieno šiuo verslu besiverčiančiu Lietuvoje portfolio, kad man bent truputį patiktų. Dažniausiai sutinkami variantai – kilometrinė veja su kampe padėliotais alpinariumais ir betoniniu baseinu vidury, ir įmantrių geometrinių formų kažkokių modernių augalų klombos, man visa tai primena kapines. Liguistas potraukis sukurti tvarką ir minimalizmą. Nežinau, man tai spazmas žiūrint į tokį sodelį. Kur natūralumas? Kur laisvė? Gamtoje taip niekada nebūna;
B) tokios išlaidos, kurių dar ilgai atliekamų neturėsim;
C) nenorim nusivylimo ir beprasmiškumo, kad kažkas kitas padarys tai, dėl ko pasirinkom gyventi čia, kaime.
Kaimas, žemė? Aha, aš irgi dar prieš porą metų nebūčiau tikra dėl savo potraukio žemei. Auginti daržoves? Kam? Galima nusipirkti, bet kai nusiperki prekybcentryje šviežių pomidorų su sudygusiom sėklytėm jų viduje, kažkodėl rankos pačios tiesiasi prie sėklų maišelio, o į proto klausimą, kaip tu tai darysi, numoji ranka, atsakydama sau rusišku posakiu “metodom tyka”. Aš užaugau ant naminių (kaip dabar sakoma – ekologiškų) daržovių, tad kodėl nesuteikti šios laimės savo vaikams? O paravėt padės tai mėgstančios abi mamos, joms tai tikra atgaiva pasikrapštyt darželyje Vat taip vat. Beje, visi draugai, kas norit pabandyt augint daržoves, bet neturite kur, welcome.
O štai ir keletas man patikusių paveiksliukų, būtent gražūs vaizdai ir įkvepia imtis šio nelengvo darbo.
Labai patinka, kai veja prie namo apsupta medžių, krūmų ir gėlynų siena, išeina jauki užuovėja.
Skaniausi pietūs vasarą pavėsinėje (tikrai ją turėsim), ilgai trunkantys didžiulėje kompanijoje, man primena vasaras pas močiutę. O štai medinės verandos motyvas primena ramiai leidžiamą laiką pas Dominyko močiutę sode, todėl galvoju ir apie savo verandos atsiradima kada nors vėliau. Kaip malonu joje skaityti knygą gurkšnojant arbatėlę kai lyja vasaros lietus.
Balta tvora gali visai neblogai sugroti su mūsų namo fasadu, be to labai tinka kaimiškoje aplinkoje, nors dėl jos dar nesam apsisprendę, gali būti kad pasirinksim minimalesnį variantą. O kitam paveikslėlyje patiko spalvoti konteineriai – tokia meniška daržininkystė
Nuotraukos via desire to inspire ir better homes and gardens
