You are currently browsing the category archive for the ‘Draugai’ category.
Taip jau yra, kad vardo nepasirinksi. Jei jau labai bloga su juo gyventi, galbūt gali pasikeisti, bet tas pirmasis, duotasis visad liks tikruoju… Vardus visi gauna skirtingai: kartais Jonas pataiko gimti per Jonines, būna, Antanas paveldi vardą iš senelio ir prosenelio (ir proprosenelio), neretai mamos prisiskaito „raitytų“ vardų meilės romanuose, senuose kalendoriuose, nugirsta kokioje dainoje nesuprantama kalba. Yra tokių, kurie vardus atsineša. Na, pavyzdžiui, per audrą gimsta Vėjas, koks nors Romasius palaukia giedros ir tylos…
Hortenzijos mama žalioje* jaunystėje giedojo bažnyčios chore.
* žalia jaunystė būna vos kelis pavasarius, kai viskas akyse ir širdyje pažaliuoja.
Ši nepavojinga liga greitai praeina pati ir daugiau niekad nebegrįžta. Deja…
Ir rimtai giedoti, ir šiaip dainuoti jai labai patiko, bet štai pamokslai sekmadieniais neretai būdavo nuobodūs. Kad ir kaip besistengtų, dėmesys nuplaukdavo rūsčių pieštinių šventųjų veidais, tada degančia žvakių jūra, kažkokių staltiesių mezginiais ir galiausiai sustodavo ties didelių spalvingų gėlių žiedais. Išsigelbėjimas! Galima spoksoti, žiedlapius skaičiuoti, tiesiog svajoti… Kažkas pasakė, kad tos gėlės vadinamos hortenzijomis. „O! Gražios gėlės, labai gražus pavadinimas. Hm, labai gražiai skambėtų gražios mergaitės vardas – Hortenzija…“ Štai taip gražiai ir buvo nuspręsta. Gerokai iš anksto nuspręsta… Hortenzija dar sėdėjo ant debesėlio, laukė, kol kas ją išsirinks ir į Žemę pavadins.
Elmui atiteko vieno tokio šventojo vardas. Bet visai ne iš maldaknygės. „Kalta“ paprasčiausia fizika: sykį jo (ir Hortenzijos) mama perskaitė pritrenkiančią ir labai tikrą istoriją apie F.Magelano kelionės aplink Pasaulį metu kartą siautusią baisingą audrą. Niekas jau nebesitikėjo išgyventi, kai staiga po žaibų ir griaustinių mažomis švieselėmis sušvito burinio laivo stiebo galai. Žaliai. O gal žydrai. Žodžiu, be galo įspūdingai ir paslaptingai. Visko matę bebaimiai jūreiviai krito ant kelių, tokį netikėtą švytėjimą supratę kaip gerą ženklą, išsigelbėjimą. Jie pavadino šį stebuklą Elmo ugnimis, pagal vienos bažnyčios globėją šv. Anzelmą. Šios ugnelės visad lemia gera, todėl ir vardas Hortenzijos mamai lipte prilipo prie širdies. Štai todėl Hortenzija turi brolį Elmą. Jis ir geras, ir gražus. Visai kaip tos šventos švieselės.
Hortenzija ir Elmas vieną gražų ketvirtadienį
Klystate, jei manote, kad tokie ypatingi vardai sesei ir broliui patiko. Kur gi ne… Kiekvienas jų pasvajodavo apie paprastus vardus, tuos, kurių 2A klasės dienyne yra bent 3 ar 4, tuos, kur garsiai pašaukus miesto aikštėje atsisuka kokios 5 galvos. Bėgant laikui abu suprato, kad vardo, kaip ir oro nepasirinksi, neužsisakysi, bet gali kantriai sulaukti savo valandos ir sužydėti, nes dar nebuvo taip, kad nesužydėtų viskas balandį ar sniegas nenutirptų.
O kam iš viso reikalingi vardai? Ogi, kad pabeldę į nepažįstamų namų (spintelės) duris, pasakytume: „labas, aš Hildegarda, kuo tu vardu?“…
o čia jau naujos istorijos pradžia…
I dalis. Pokalbis su savimi.
-Aš su amžiumi liesėsiu (liesėju). Genai tokie.
- Mm? – nesuprato L dydžio sėdynė…
II dalis. Piktojo Aš monologas.
Nesportuoju. Ja, jaaa… Žinau, blogai. Rimtai. Tikrai. Bet yra labai svarių priežasčių*. Čia tik maža dalis: tamsūs šalti vakarai, maži vaikai, jų ligos ir snargliai, miego sąskaita tvarkomi buitiniai reikalai ir ne būtinai labai kūrybiniai darbai, -ai, -ai, -ai… Be to, neturiu stilingų treningų ir sportbačių. Šiaip jau, nekenčiu sportinio stiliaus apskritai! O tų sporto salių fifų su firminėm maikutėm, NIEKADA nenuvarvančiu makiažu ir tobulom šlaunim, tų, kurios nesuklysdamos straksi visą valandą ir kažkokiu mistiniu būdu nesuprakaituoja (o jei prakaituoja, tai turbūt “Gucci Envy Me”…), va, šitų tai tiesiog nevirrrškinu!!!! Be to, negaliu suvokti, kaip gali patikti nusikošti “staklyne” ir drebančiom kojom dar šliaužti pribaiginėti lašinio į sauną!! Siaubas imdavo mokykloje vien nuo minties apie 2 km krosą 2 kartus per metus. Kančia, skaistykla, kažkoks beprasmis savęs alinimas. Neturiu tokio poreikio.
Bet, iš tiesų, labiausiai turbūt neturiu valios pakelti tą L sėdynę nuo kompo kėdės ir pasirūpinti jau byrančiu stuburu. Juk yra visokių būdų, nebūtina vien tik kankintis.
III dalis. Derybos su sveiko proto likučiais.
Tai ką darysi? Skauda visus galus, jaunyn niekas neina. Gražyn, nepaisant genų, irgi… Gerai, nesu jau tokia visiškai beviltiška. Buvo bandymų ir namie mankštintis, ir jogos studiją lankyti, ir baseine (ne tik) mirkti. Aš žinau, kad judėti reikia. Ir nelygintų skalbinių nešiojimas nuo sofos ant palangės, nuo palangės ant lovos ir kitą dieną vėl ant sofos – nesiskaito. Gaila…
Jau seniai pravažiuodama Konstitucijos pr. užmačiau iškabą “Stimulus”, bet pasidomėti, kas čia, tiesą sakant, stimulo nebuvo 
. Rimantė paskui parašė ir apie studiją, ir apie MANKŠTOS DIENĄ. Bet apie viską iš pradžių. Kaip ir derėtų – nuo pačių pradžių:
Nuo ko pradėčiau judėti, po tiek laiko? Nuo kažko paprasto, spėju. Gal net jau bijočiau lįsti į tikrą sporto salę…
Tikrai ne nuo špagato!
Gal nuo pasiryžimo ir… rūbinės?
Nuo kažko tingaus? Na, pasyvaus gal… Gongų maudynių?
Uoslės mankštos?
Nuo kokios nors paskaitos.
Kad ir apie maistą…
…vandenį, arbatą, kvapnius aliejus, mandalas, kamienines ląsteles ar meilę {sau}. Pradėčiau nuo bet ko, kas leistų išlįsti iš namų, nugaros skausmų ir asmeninio “žiurkiaračio” (kiekvienas tokį susikonstruojam…). Iš pradžių nebus tobula, net nesitikiu.
Bet po šiek tiek laiko, žiū, gal pavyks pasiekti… savo pačios pėdas ant grindų. Būtų tikras pasiekimas…
****
vietoj epilogo arba MANKŠTOS DIENA
tai štai, ką Rimantė man parašė apie tą MANKŠTOS DIENĄ (man labai patiko idėja ir paprastos priežastys, niekas čia nekliedi norais išgelbėti pasaulį nuo maro, karo, bado ir celiulito…). Parašykit komentaruose, ką manot apie sportus ir sportines vietas, man parūpo…
“Dažnai naujo renginio pristatymas būna apipintas skambiais, bet, oi, kokiais nuobodžiais teoriniais postulatais apie grožį, sveikatą ir sėkmę. Tokiais, kuriuos nuoširdžiai rekomenduojame vartoti vietoj migdomųjų vakare, po šiltos vonios.
Geriau mes jums papasakosime tikrąją Moters mankštos dienos istoriją, kuri, nenuostabu, yra labai glaudžiai susijusi su Aistės noru… sustangrinti aptingusias šlaunis.
Ties lemtinguoju, krizėmis pagarsėjusiu trisdešimtmečiu, ji, kaip ir dauguma moterų, ėmė pastebėti, kad kūnas ima diktuoti savo taisykles ne pačia maloniausia kryptimi. Daugumai žinoma, kad nuolatinis fizinis aktyvumus yra seniai „išrastas“ senėjimo procesų priešnuodis. Tik lieti prakaitą sporto salėje ar kabėti ant treniruoklių spoksant vyriškos ir moteriškos lyties pamaivoms Aistė nenorėjo nė iš tolo.
Teko ieškoti „kažko kito“… Ką galime pasakyti: kas ieško, tas… randa 
. Nelengvai ir negreitai, bet ji ne tik rado, o ir atrado. Save bei kitokį gyvenimą. KITOKIĄ MANKŠTĄ. Malonią. Ramią. Be prakaito. Ir dar – grąžinančią paauglystėje turėtą energijos kiekį. Tą patį, kai po treniruočių dar puoli išsijuosusi tvarkyti namus, plauti indus ir šypsotis lengvai darant špagatą.
„Kai atradau kalanetikos mankštą, jogą, „Pilates“, širdis sukirbėjo, kad visa tai gali būti kitaip. Mankšta gali būti maloni! O ir šlaunims kalanetika įspūdį padarė neišdildomą – po 1,5 mėn. treniruočių turėjau pirkti 2 dydžiais siauresnes kelnes“, – kvatoja ji. Malonūs atradimai tuo nesibaigė – toji pati kalanetika Aistę įkvėpė įkurti harmoningų treniruočių studiją Stimulus.
Dveji veiklos metai, tūkstančiai stangrių šlaunų, tiesių nugarų, grakščių siluetų, geros nuotaikos užtaisų ir plačių šypsenų ėmė prašyte prašytis būti parodyti, apipasakoti, „pačiupinėti“
Štai šitaip ir gimė MOTERS (MANKŠTOS) DIENA. Diena, skirta moteriai, kviečianti drauge su bendramintėmis leistis į savęs pažinimą – malonų ir naudingą, žaismingą ir rimtą, permainingą, bet ir paklūstantį gamtos dėsniams. Visai tokį kaip nuostabioji moteriškoji „natūra“.
P.S. Beje, patikrintas energijos tausojimo receptukas kasdienai: raskite laisvą valandėlę SAU, išjunkite mobilųjį telefoną, išsitieskite ant grindų, pasileiskite ramią muziką ir taip ant nugaros pagulėkite mažiausiai pusvalandį.”
****
Tokį pavadinimą Rūta Elzė, šios porelės autorė, sugalvojo savo kūriniui dar prieš Kalėdas. Kaip jau įprasta, Elzės draugeliams mes rašome pasaką ir jie apsigyvena čia ilgam. Tik šį kartą tai ne pasaka, o beveik tikra istorija.
******
p.Dievas turi tikrai originalų jumoro jausmą (arba jo kanceliarijoj kas nors “popierius” supainiojo) – sirgti vėjaraupiais kokių penkerių-devynerių gal net visai naudinga, bet po -niolikos metų vėl pakartoti, vėl gąsdinti veidrodį zelionkės “ornamentais”, kasytis naktimis iki pažaliavimo ir, baisiausia, tupėti namie porą savaičių lyg izoliatoriuje – TIKRAI nebejuokinga!! O jei dar tokią “dovaną” gauni gimtadienio, ne, JUBILIEJAUS (!) proga, tai ir visai liūdna….
Em ir Gie – realūs žmonės, reali pora, gyvenanti realiame, visiems pažįstamame mieste. Vieną rytą Gie aptiko įtartiną spuogą. “Vėjaraupiai” – pareiškė gydytojas ir skubiai išrašė vizą į Karantino Respubliką. Tai tokia nyki šalis pasaulio pakrašty, kurioje be visokių vėjo ar kiaul(s)yčių ligų dar gyvena Ilgesys, Nuobodulys, Niežulys ir… televizorius. Tačiau rinktis nebuvo iš ko, Gie susirinko būtiniausius daiktus, pasirūpino briliantine žaluma ir išvažiavo sveikti. Em liko namuose viena. Na, ne visai viena, namuose kaip mat apsigyveno Liūdesys. Jis sekiojo Em iš paskos, lindo į akis kol tos pradėdavo ašaroti, nuolat zirzė ir reikalavo dėmesio: jam, matot, kava neskani, visi filmai matyti, sniegas per baltas ir šaltas. Negalėdama juo nusikratyti, pavargusi nuo priekabių Em sugalvojo pabėgimo ir konspiracijos planą. Apsiklijavo veidą mažais žaliais lipdukais, pabandė apgauti Karantino muitininkus ir gimtadienio proga pralinksminti Gie. Pavyko! Kam reikalingos dovanos traškiuose popieriuose, jei per savo langą gali matyti vasario sniege išmindžiukuotą užrašą:
Ir pasidaro gera. Ir nukrenta karštis. Ir net skaudėti ar perštėti nustoja. Ir tikrai atsiveria dangus. O vėjas? Su vėju vėjaraupiai išskrenda. Ir nebegrįžta daugiau niekada…
Moralas. Gyvenimas susideda iš vienos dalies jumoro ir dviejų dalių romantikos. Arba atvirkščiai. O kartais “receptą” dar patobuliname patys.
P.S. Skiriama Gediminui. Linkime pasveikti ir greitai grįžti namo.
Na, taip, rankdarbis gali būti ir… spektaklis 
. Minėjau, kad prie mugės ir leidžiamų knygelių prisidės ir teatro trupė, vieno iš 2-jų gruodžio 3-ąją “Menų spaustuvėje” vyksiančių spektaklio autoriai ir aktoriai. Štai kas ten bus:
“LAI LAI LAI”. Mitologijos pradžiamokslis
Spektaklis vaikams iki devynerių metų
Kol kas niekas nesiėmė žaisminga forma vaikų supažindinti su lietuvių mitologija, kurioje gi taip gausu patrauklių stebuklingų personažų.
Naujasis teatro “cezario grupė” darbas – tradicijas ir novatoriškumą jungiantis kūrinys pagal Jono Basanavičiaus “Iš gyvenimo vėlių bei velnių” ir “Lietuviškos pasakos įvairios”, Marijos Gimbutienės “Senovės lietuvių deivės ir dievai”, Norberto Vėliaus surinktą tautosaką bei mokslinius darbus, Gintaro Beresnevičiaus “Lietuvių religija ir mitologija”. Ir šiame spektaklyje teatras “cezario grupė” lieka ištikimi “vaizduotės teatro” principams, šiuolaikiškai interpretuodami mūsų paveldą.
Spektaklis siekia patraukliai supažindinti vaikus su lietuvių mitologiniais įvaizdžiais ir personažais, šiuolaikiškai ir suprantamai į sceną perkeliant autentiškus mitologinius elementus bei ugdant naują teatro auditoriją.
Teatras siekė sukurti spektaklį, į kurį mielai ateitų visa šeima, taip siekiant atverti ne tik mitologijos, bet ir teatro pasaulį ir patiems mažiausiems.
Spektaklio režisierius ir inscenizacijos autorius Cezaris Graužinis, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Rimas Petrauskas. Vaidina: Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius.
Trukmė: 45 min.
Daugiau informacijos: www.cezariogrupe.lt
Pradžia lygiai vidurdienį – 12.00. Kviečiame atsikąsti DIDELĮ kąsnį kultūros šį šeštadienį ir pajusti, kaip gera daryti gera sau ir kitiems .
Aha, o šis įrašas rašomas iiilgaaaiii… Ne, ne dėl to, kad nemielas, atvirkščiai – renku žodžius, nes dėkoti sunku dėl galimybės nuslysti į banalybes.
Tai va, kiekvienais metais po mugės man “lieka” būrelis bičiulių. Neblogas palikimas, ką? . Yra tokių, kurių net nesu mačiusi realybėje, nes jie toli (pvz. Ispanijoje), kiti, pasirodo besą mano kaimynai ir ta pati Maxima jungia ištisus metus. O dar yra tokių kasmetinių fėjų. Taip, fėjų – žmonių, kurie tyčia ar netyčia būna didžiausi pagalbininkai vienais ar kitais metais. Pagal juos (jas) skaičiuoju mugės gyvavimo amžių…
Pirmoji fėja – Rasa [www.rasascozycorner.eu].
Į pirmąją mugę tam mini darželiuke ji atskuodė anksčiausiai, iš vakaro, kai rinkomės stumdyti stalų. Vėlavau (ką čia tuo galėčiau nustebinti?…) ir radau ją jau sėdinčią ant lagaminų tiesiogine to žodžio prasme. O lagaminuose – meškinai. Ir pati ji – “meškutė”, ir viskas, kas apie ją, su meškom: rankinė, užrašinė, maišelis, juvelyrinių meškelių į atlapus įsegta, minkšti, pūkuoti drabužiai rudos meškų spalvos. Iki tol nebuvau mačiusi nė vieno kolekcinio meškio, nemaniau tokių esant, tiesą sakant. Iš pradžių net nežinojau ką ir begalvot: žaislai (taip man atrodė) vardais vadinami, pasais apdalijami, su jais kalbama, apie juos rašoma, linkėjimų perduodama… Kas čia, liga??!! Turbūt. Bet, pripažinkit, miela . Šiemet Rasa gyvena per toli, kad mugės dieną būtų pati, todėl čia delegavo savo Ronją:
Rožinė. Balerina, spėju…
Mini balerina. 16 cm meškutė, pasiūta iš specialiai meškučiams skirto kailiuko – moheros, vidinė ausyčių pusės – iš medvilnės, kūnas – iš viskozės, turi penkis sąnarėlius (dvigubas galvai), stiklines akis, siuvinėtą ir vaškuotą nosį, tonuota aliejiniais dažais, kimšta sinteponu su plieno granulėmis. Va, taip va. Rimta.
Meškė – remigrantė, mano namus, stotelę prieš mugę, pasiekė iš… Harlemo. Olandiško sūrio šalyje ilgai neužtruko, bet gali būti, kad laisvamanybės idėjomis persisunkė. Turi originalią rankų darbo dėžutę, erdvią, joje dar nesunkiai tilptų stiklainėlis imbierinio medaus ar sauja meduolių. Na, kas šiemet nusipelnė tokios dovanos iš jūsų namiškių?
Antrųjų metų mano fėja – padėjėja irgi vardu Rasa [www.rasosperliukai.eu]. Ji tiksli kaip laikrodis (šia prasme, visiška mano priešingybė…), labai organizuota, labai paslaugi, labai patikima. Tereikia tik užsiminti, kad kažkas nesiseka, ir Rasa jau siūlo išeitį. Su visais skaičiukais .
Čia mano grobis iš Rasos perliukų sandėliuko, laaabai gausaus. Aš dovanosiu skaityti mėgstančiai anytai. Kam jūs?
Tai tik keli paveikslėliai, tik simboliai Rasos kūrinių, esu tikra, stalas bus nuklotas gėriu ir grožiu. nesuprantu, kaip žmonės TIEK visko spėja (vaikai, namai, darbai ir dar tie perlai…)
Kitokie knygų skirtukai:
Ir praktiški papuošimai – nebereikės vakarėlyje savo taurės ieškoti pagal lūpdažio spalvą…
****
Na, ir šiemetinė fėja -Agnė [www.nananai.lt].
Jau ne kartą ir ne du ją čia minėjau, bet nebus per daug . Tai jos dėka atsirado “Menų spaustuvė”, pernykštis angelinis sparnais mojuojantis logotipas ir šiųmetis popierinis skelbimas, kurį vis dar galima spausdinti ir kabinti visose jums prieinamose skelbimų lentose (ačiū!). Ir man be gaaaalo smagu, kad šiemet Agnė ir jos bičiulė pačios ryžosi dalyvauti su savais kūriniais (pagalvėlėmis ir papuošalais) mugėje. Va, juodvi jau ateina:
Laukiam!
Startinis įrašas apie pirmąjį mugės dalyvį bus laaaabai saldus ir asmeniškas. Galima praleisti beletristiką, jei manysit, kad “per nelyg’ “, pasigrožėkit vaizdais ir atlėkit palaižyt gyvai, o aš kitaip negaliu…
Kas mane pažįsta, žino, kaip man sekasi su svajonių darbais ir, kiek mano gyvenime būta šokolado, bet šiemet dar labai pasisekė ir su atostogom: Giedraičiuose porą savaičių gyvenom šokolado ir naminių ledų “fabrikėlyje”. Gaila, kad mano vaikai dar nesuprato, kokia laimė jiems nusišypsojo, dar negalėjo kieme ar darže išdidžiai pasigirti: ” o aš mačiau kibirus ledų, kalnus šokolado, upes marmalado, ot!” Tiesą sakant, į manufaktūros kaimynystę patekom visiškai atsitiktinai, bet apie rankomis iš tikrų (!!!) kakavos pupelių gaminamą šokoladą jau buvau girdėjusi, naminių ledų vežimaitį Vilniaus senamiestyje buvau mačiusi, o ir šokoladininką Domą irgi jau buvau sutikusi pernykščiame “Daiktų viešbučio” turgelyje. Marmozel Vilmos suintriguota, kelis mėnesius bandžiau rasti drąsos jį pakalbinti ir parašyti apie tikrai nerealią, tuomet labai dar šviežią manufaktūrą, išskirtinį reikalą ant Lietuvos čia, KOKONE. Bet… Kartais mano prigimtinis landumas ir įžūlumas ima ir palieka mane ant ledo… Šį kartą paliko iki ledų sezono. Aišku, per tą laiką apie gerą naujieną parašė visi l’officieliai ir “Verslo žinios”. Ech…
Bet užtai vasara buvo įspūdinga. Giedraičių vasara.
Kai pirmąjį vakarą “Terakotos” sodybos šeimininkas atvilko paragauti naminių karamelinių ir agurkinių ledų, kuriuos gamina iš savo ūkio karvių pieno (ir agurkų…), įsišnekėjom, o tada paaiškėjo, kad jie čia už sienos “su vienu vaikinu verda dar ir šokoladą”! Per daug sutapimų… Šį kartą buvo pakankamai laiko susipažinti, papliurpti, išragauti, pasmalsauti, dar ir netoliese esančią triušių ir ožkų “fermą” aplankyti. Atostogos buvo laaaabai eko . Matyti iki paryčių per kiemą į cechą su bazilikų šluotomis ir pieno bidonais zujančius ledų gamintojus – eksperimentatorius, o ryte nubusti nuo skrudinamos kakavos kvapo buvo tikrai baisiai romantiška.
Iš tiesų, Lietuvoje jau turbūt nebeliko tikrų šokolado gamintojų, net ir grandai, didieji fabrikai, vežasi belgų “paruoštukus”, temperuoja ir tiesiog lieja saldainius, daugelis ten dirbančių žmonių net nėra matę kakavos pupelių. Domantas “Chocolate Naive” “sunkia” iš pupų:
Ir vaizdas, ir skonis nustebina. Sunkoka patikėti, kas viskas prasidėjo taip iki avantiūrizmo naminiškai.
O gal dar kas nuo vasaros prisimenat ledų triratį?
Jeigu jau manote, kad mugės nebesulauksit, skubiai reikia dozes šokolado, ketvirtadienį patikrinkite Tymo turgų ir ieškokit, va, šito dviračio:
Foto: “Chocolate Naive”". Bet mes su Šarūne pasižadame pasižvalgyti po manufaktūrą greitu metu ir iš “savo varpinės”. Su Šarūnės hazeliu kokiu …
Čia jau seniai seniai sau ir Julijai žadėtas staipsniuk’s. Mūsų šutvė visą vasarą prazyliojo po Lietuvą, ištaškė krūvas ežerų ir jūrą – nebeliko laiko KOKONUI. O gal ir gerai, visi pailsėjo…
Kai aną dieną garbingoji rinktinė prakišo ispanams taip negarbingai, prisiminiau ir aš patriotizmą. Oi, ne, krepšiniu tai nesergu (dar mokyklos laikais atkratė – tokias žalgas kaip aš nuolat medžiodavo sužvėrėję treneriai, nuoširdžiai nekenčiau sporto, slapstydavausi WC…) ir bendro su šia “religija” turiu tik tiek, kad vienas rinktinės ex kapitonas buvo mano darželio laikų “meilė”, o paskui klasiokas.
Čia apie kitokį patriotizmą. Eko. Vystyklinį. Ir, va, tokį su lengva ironija šiuo trispalvio pamišimo metu:
Na? Kuo ne puikus suvenyras “su meile iš Lietuvos”? “Pampersinio” amžiaus krepšio fanams tokia atributika tikrai l.tinkama, stilinga ir būtina. Ir siuvama Lietuvoje. Julija ir jos vyras siuva. Dar vienas šeimyninis tandemas. O jų 1,5m. Julius, spėju, “dirba” lakūnu-bandytoju ir kokybės kontrolieriumi . Toooobula komanda.
Čia lininiai (nagi, baltų paveldo puoselėtojai, jamam?)
…ir kanapiniai vystyklai (70% kanapių , 30% eko medvilnės):
O čia “lindex’iniai” raštai ir specialus, orui laidus amerikoniškas audinys. Kelnaitės “atprastukės” skirtos paaugusiems veikėjams, kurie jau moka įsijungti TV ar kompą, bet dar ne visada susivokia nuosavoj fiziologijoj. Mes už ekologiją, ekonomiją ir pirmokus be “pampersų”…
Kadangi vis dar būna nuotykių su vyresnėlio tualetiniais-psichologinias baubais, tai mažylį uoliai “kamuoju” įvairiausių fasonų ir audinių eko-mada. Tiesą sakant, tas raitosi nepatenkintas, ne pagal amžių anksti kilnoja pilvą ir vartosi, bei keikiasi “baskų” kalba vos tik kiek sušlapęs, bet aš nenusileidžiu… Kas dar šiuo metu išgyvenat vystyklinę erą? Pasidalinkit patirtimi ir filosofijom. O jei pasiryšit EKO-logijai, daugkartinių sauskelnių ieškokite čia ir rašykite Julijai – julijairco@family.lt, kad (cituoju) – KUO DAUGIAU VAIKŲ, AUGTŲ SVEIKAI IR NATŪRALIAI! Va, kur tikrasis patriotizmas! Už tai ir išgerkime… stiklinę žalgiriečių reklamuoto pieno ir ropokim į lovas – ryt nauja puiki naminio maratono diena.
Foto: Julijos
Taaaip… Pastaruoju metu KOKONAS virsta skelbimų lenta. Bet jei pačios nieko nebespėjam (nei ką pagaminti, nei čia pasidžiaugti…), tenka tik iš pavydo pačepsėti, kad kiti ką nors įdomaus veikia.
Taigi iš bičiulių gavau tokį laiškutį, gal kas galite jiems padėti? Skolingi neliks
Dėmesio! Labai ieškome senų, dar iš mūsų ar mūsų tėvų vaikystės išlikusių medinių arkliukų (supamų, ant pagalio ir kitokių). Arkliukas turėtų būti ne naujesnis nei 15 m. Jei kas turite ir galėtumėte paskolinti keletui savaičių – būtumėm beprotiškai dėkingi ir dar labiau laimingi. Pažadam gražinti tokį, kokį paėmėm. O kiekvienam, paskolinusiam mums arkliuką padovanotumėme 30 Lt dovanų čekį parduotuvėje www.medinisarkliukas.lt. Pasiūlymų lauksime el paštu klausk@medinisarkliukas.lt
P.S. tokių arklių, kaip foto viršuje, jau turbūt niekas neturi, o muziejai giliai ir saugiai į “fondus” nukišo. Parodai tinkami bus ir trisdešimtmečių vaikystę menantys latviški sūpuokliai. Juk irgi faini, a’ne?
Taip, gaivinam, nes jau “nelaistomas” turgelis baigia uždžiūti, o lankytojai kantriai vis ieško naujienų (tinklaraščio statistika išduoda…). Gerai, kad bičiuliai siuva / mezga / paišo / lipdo, nes bent jau aš (gal kitos iš KOKONO tyliai tą daro…) šiuo metu tai tik skalbiu / verdu / lekiu ir skundžiuosi, kad nieko, ne, NIEKO nespėju…
Taigi, pirmiausia siūlau gerai išsimiegoti ir gražiai pasapnuoti
Čia Agnės (www.nananai.lt) pagalvikių kolekcija. Tiesiog sofos armija:
100 % medvilnės. Visi piešiniai autoriniai, o jų autorė – ta pati, kuri pernykštės mugės logotipą – plasnojantį angeliuką-meškiuką paišė (o logo susilaukė galybės gerbėjų liaupsių). Viena pagalvėlių serija vadinasi “Namų klaunai”, kita – “Mergaičių kolekcija”. Kolekcionuokit
Daugiau vaizdų ir informacijos rasite turgelyje.
Uf… Senokai aš čia bebuvau, kažkas tikrai, įtariu, ėda mano Laiką. Ar bent jau stipriai apgraužia…
Trumpai. Norit dovanų? Rašykit… pasakas. Rimtai. Jauku.lt turi dėlionių, o dviems jų – Meškutei su širdute ir Sraigei ieško istorijų. T.y. prašo sukurti pasakas ir siųsti jas paštu: raimonda@jauku.lt. “Feisbuke” rinks gražiausią ir apdovanos. Va, ką žada:
“Geriausios istorijos kūrėjui padovanosime dėlionę, kuri bus įpakuota į lininį maišelį ir bus lydima Jo sukurtos istorijos. Istorija bus išversta į 3 kalbas ir pažymėta kūrėjo vardu (pasaka bus neatsėjama žaisliuko dalis, kuri bus atspausdinta ant ekologiško popieriaus ir keliaus su kiekvienu žaisliuku į platų pasaulį“. Na? ką manot? Jamam šitą mešką?
ar geriau Sraigę?
Prie gamintojų paveikslėlių (jūros, rūko ir pan.) prisirišti tikrai nebūtina – kurkit savus vaizdus ir savas pasakas. Tikrinsiu Jauku.lt FB kasdien, bus faina sužinot, kas išgarsės su savo pasakom .
Sėkmės!
