apie patriotizmą ir… vystyklus

Čia jau seniai seniai sau ir Julijai žadėtas staipsniuk’s. Mūsų šutvė visą vasarą prazyliojo po Lietuvą, ištaškė krūvas ežerų ir jūrą – nebeliko laiko KOKONUI. O gal ir gerai, visi pailsėjo…

Kai aną dieną garbingoji rinktinė prakišo ispanams taip negarbingai, prisiminiau ir aš patriotizmą. Oi, ne, krepšiniu tai nesergu (dar mokyklos laikais atkratė – tokias žalgas kaip aš nuolat medžiodavo sužvėrėję treneriai, nuoširdžiai nekenčiau sporto, slapstydavausi WC…) ir bendro su šia “religija” turiu tik tiek, kad vienas rinktinės ex kapitonas buvo mano darželio laikų “meilė”, o paskui klasiokas.

Čia apie kitokį patriotizmą. Eko. Vystyklinį. Ir, va, tokį su lengva ironija šiuo trispalvio pamišimo metu:

Na? Kuo ne puikus suvenyras “su meile iš Lietuvos”? “Pampersinio” amžiaus krepšio fanams tokia atributika tikrai l.tinkama, stilinga ir būtina. Ir siuvama Lietuvoje. Julija ir jos vyras siuva. Dar vienas šeimyninis tandemas. O jų 1,5m. Julius, spėju, “dirba” lakūnu-bandytoju ir kokybės kontrolieriumi . Toooobula komanda.

Čia lininiai (nagi, baltų paveldo puoselėtojai, jamam?)

…ir kanapiniai vystyklai (70% kanapių , 30% eko medvilnės):

O čia “lindex’iniai” raštai ir specialus, orui laidus amerikoniškas audinys. Kelnaitės “atprastukės” skirtos paaugusiems veikėjams, kurie jau moka įsijungti TV ar kompą, bet dar ne visada susivokia nuosavoj fiziologijoj. Mes už ekologiją, ekonomiją ir pirmokus be “pampersų”…

Kadangi vis dar būna nuotykių su vyresnėlio tualetiniais-psichologinias baubais, tai mažylį uoliai “kamuoju” įvairiausių fasonų ir audinių eko-mada. Tiesą sakant, tas raitosi nepatenkintas, ne pagal amžių anksti kilnoja pilvą ir vartosi, bei keikiasi “baskų” kalba vos tik kiek sušlapęs, bet aš nenusileidžiu… Kas dar šiuo metu išgyvenat vystyklinę erą? Pasidalinkit patirtimi ir filosofijom. O jei pasiryšit EKO-logijai, daugkartinių sauskelnių ieškokite čia ir rašykite Julijai – julijairco@family.lt, kad (cituoju) – KUO DAUGIAU VAIKŲ, AUGTŲ SVEIKAI IR NATŪRALIAI! Va, kur tikrasis patriotizmas! Už tai ir išgerkime… stiklinę žalgiriečių reklamuoto pieno ir ropokim į lovas – ryt nauja puiki naminio maratono diena.

Foto: Julijos

Pasakos dėlionei

Uf… Senokai aš čia bebuvau, kažkas tikrai, įtariu, ėda mano Laiką. Ar bent jau stipriai apgraužia…

Trumpai. Norit dovanų? Rašykit… pasakas. Rimtai. Jauku.lt turi dėlionių, o dviems jų – Meškutei su širdute ir Sraigei ieško istorijų. T.y. prašo sukurti pasakas ir siųsti jas paštu: raimonda@jauku.lt. “Feisbuke” rinks gražiausią ir apdovanos. Va, ką žada:

“Geriausios istorijos kūrėjui padovanosime dėlionę, kuri bus įpakuota į lininį maišelį ir bus lydima Jo sukurtos istorijos. Istorija bus išversta į 3 kalbas ir pažymėta kūrėjo vardu (pasaka bus neatsėjama žaisliuko dalis, kuri bus atspausdinta ant ekologiško popieriaus ir keliaus su kiekvienu žaisliuku į platų pasaulį“. Na? ką manot? Jamam šitą mešką?

ar geriau Sraigę?

Prie gamintojų paveikslėlių (jūros, rūko ir pan.) prisirišti tikrai nebūtina – kurkit savus vaizdus ir savas pasakas. Tikrinsiu Jauku.lt FB kasdien, bus faina sužinot, kas išgarsės su savo pasakom .

Sėkmės!

Širdies keliai

Aš laaaaabai gerbiu, žaviuosi ir tyliai pavydžiu žmonėms, išdrįsusiems trenkti velniop įgrisusius valdiškus ar tiesiog samdinio darbus ir imtis mėgstamos veiklos. Na, gerai, nebūtinai drastiškai trenkti, gal tiesiog eilinėj gyvenimo (karjeros) kryžkelėj pasukti širdies troškimų keliu. Čia trumpo ciklo apie tokius man pažįstamus žmones pirmasis įrašas.

Kai su Jolanta prieš beveik dešimtmetį vienoj kontoroj paurgzdavom, kad norėtume ištrūkti iš to “korporacinio žiurkiaračio” ir imtis kažko, Kažko, ėėėė… KAŽKO (ko?), nė neįtariau, kad vieną dieną ji taip ir padarys, tylom įsigis gudrią mašiną ir pradės… megzti. Savo kelią (kaip toj dainoj). Paprastai kokiam vakarykščiam žurnale perkaičius panašią istoriją, daugelis tautiečių paburba:  “ai, gerai tai poniutei svajonėm gyvent, kai vyras milijonus uždirba” arba “taigi ji tokį įtakingų pažįstamų ratą turi, bepigu!”, arba “nu, nu, pažiūrėsim, kiek ilgai čia ji ištemps…”. Sakiau gi, pavydu. Bet man labai patinka bet kokia įdomių darbų pradžia, aš entuziastingai palaikau, stebiu, ir mokausi. Juo labiau, kad nė viena iš mano pažįstamų nėra nuobodžiaujanti poniutė, o atkaklus kažkieno klampojimas savu taku, įkvepia tokiai drąsai ir kitus, a’ne?

Gerai, gana beletristikos, pasimatuokim ką nors iš rudeninės kolekcijos :

Jūros mėlio kašmyro megztukas-užmestukas. Plonas, bet laaaabai šiltas.

Dar lengvesnis ir dar universalesnis rūbas – pončas. Mohera.

O čia - tik rankovės, jei šaltoka, bet suknelės iškirptės uždengti vis tiek nesinori . Mohera.

Tikro vyro tikros vilnos liemenė. Tinka darželinukui. Labai tinka nosinių rinkiniui, nes kišenė itin talpi, megzta iš karto, paskui atlenkta ir sutvirtinta 3 medinėmis sagomis.

Tiesiog klasikinis paltukas. Jis buvo bandomuoju ‘triušiu” – mašina sugeba išmegzti ir pynes. Ką ji moka dar? Siūlykit iššūkius

Didesnė (ir vis papildoma) mezginių kraitelė – www.mezgyklele.wordpress.com

Padūsavimai

Baigiasi mergos. Tikrai. Pasibaigė mūsų “rate” mergos – beveik visos ištekėjo (net tos, šmotą jaunesnės…). Apskritai, tai gerai ir gražu. Tik ką reiks veikti kitą vasarą? Pripratau, jau 5-erius metus iš eilės vis kur nors einam ar važiuojam veseliot. Ir tiek pat metų vidurvasarį kartojasi isterija: KUO APSIRENGTI???  Visko jau buvo: ir naujo, ir seno, ir kažko mėlyno, ir net skolinto (panašiai, kaip iš amerikoniškų nuotakų filmų litanijos). O ką šiemet? O kuo šiemet? Po vieno tokio “smegenų plovimo” kurso iš mano garderobo buvo ištrenkta juoda, ruda, visi dryžiukai ir kontrastingi langiukai, išguitos kelnės. Kas liko? Ogi,… nieko. Avalynės atnaujinimu uoliai rūpinasi Gilė (šuo). Todėl dabar esu laisva kaip vėjas: spintoj švaru, kišenėse skersvėjai.  O troškimai gražūs, spalvoti, taškuoti:

grakštūs:

languoti

ir su didelėmis kišenėm (saldaniams slėpti):

Būna, kad braidant po internetą (kaip po itin populiarų ežerą šią išprotėjusio karščio dieną…), užeina noras palaižyti ekraną. Arba pabučiuoti . O kartais tiesiog knieti įlįsti į kokį www ir susigrūsti maišan visa, kas patiko… Patinka iš pažiūros paprasti dalykai: spalvoti, margi, žemakulniai, liemenuoti, lininiai, medvilniniai, aksominiai, keraminiai, mediniai, stikliniai. Truputį kasdieniški, bet džiugūs. Sentimentalūs, bet kiek ironiški.

[čia ne "servyzas", čia stovelis-padėkliukas-vazelė... sausainiams. Arbatiniai džiuvesėliai ar "Gaidelis" iš tokio šedevro tikrai būtų delikatesas]

Prabangybė šaltibarčiams? Ir aš taip manau… O kokio skonio kopūstienė iš šitokio “bliūdo”!!!

Su anropologijos (www.anthropologie.eu) “mokslu” mane supažindino Šarūnė turbūt dar po jos Amerikės nr. 1. Ant “žalio” popieriaus atspausto katalogėlio vos nesutryniau bevartydama. Keistas jausmas, lyg būtum grįžusi namo. Namo, prieš kokius 50 metų. Arba į tuos, kuriuos vakar sapnavai…

…va, šitoj lovoj.

Rrrrrr…  nervuoja – neturiu tokios lovos!! Gal pagerėtų į naująją tėčio gamintą spintelę susukus bent rankenėles “su polėkiu”?

Pagerėtų…

Le Muse

Čia ne apie muses . Apie Mūzas, kurios ekonominės ir nervininės krizės patrankoms riaumojant,  pasirodo, visai netyli. Na, nedainuoja, tupi sau ir… siuva. Ir siuva ne tik sau. Taigi, brangūs skaitytojai, tęęęsiame temą apie lietuviškus drabužius.

Prieš 9 mėnesius Turgelis “atrado” Liną ir jos “kokonus” (aplodismentai!!) Chi, pasirodo KOKONAS buvo pirmasis parašęs apie tuo metu vos gimstančią idėją (laurai, laurai… ), kuri per mažiau nei metus išsivystė į… Le Muse (fanfaros!!!).

*

*

Iš mūsų archyvo [2009 gegužės 30 d.]: “(…) o prasidėjo šis užsiėmimas nuo sau suraukto rūbo ir keliolikos draugių “o, pasiūk ir man” komercinio pasiūlymo. Kažkas naująjį kūrinį juokais pavadino KOKONU ir neįdėti jo į KOKONO turgelį būtų buvę šventvagiška. “Kodiniai” žodžiai: trikotažinė medvilnė, patogu, vieno dydžio, to paties rūbo keli rankovių ilgio ir apykaklės variantai, nevaržo judesių, nesimato “žieminio” pilvuko (ir labai tinka ir pvz. būsimoms mamoms…). Spalvą galima užsisakyti iš pridedamo “meniu” ( …)”

*

Dabar “meniu” jau gerokai papilnėjo, Lina ir jos siuvėja siuva sukneles, tunikas, universalius šalius-apykakles iš vilnos, medvilnės, satino.

*

*

*

*

Minkšta – Miela – Jauku – toks moto išlieka. Ir sušildo, jei vis dar žvarbu…

*

*

“Mūzų” nenulipant nuo kompo galima įsigyti Etsy, o dar ir pasimatuoti Happeak (čia ta mintis apie šių drabužių tinkamumą būsimoms mamoms ), “Daiktų viešbutyje”, “Spicy look” ir “CAC shop” (lietuviškai – Šiuolaikinio Meno Centre Vokiečių g., Vilniuje)

Pirkdami gausit, va, tokį eko-eko maišą:

*

Mes tokį jau turim

Jei dar neradote, mūzų ieškokite čia -http://lemuse.eu

Kur gyvena fėjos?

Tiesą sakant, kur gyvena visos, nežinau, nes pažįstu tik vieną – Auksaplaukę.  Jau taip seniai žadu pasekti pasaką apie ją… Bet išėjo ne pasaka, o reportažas apie Fėjos gyvenimą, vertas…  paskalų žurnalo .

Taigi, nuo pradžių. Fėja gimė Antakalnyje su laaaabai kilnia misija – dalyvauti Kalėdų labdaros mugėje.  Ir dalyvavo, ir sulaukė šilto dėmesio, šokinėjo ten visi apie ją kaip apie tikrą damą, juk ji… laukiasi fėjuko! Berniuko. Aukcionas darželio mugėje kažkaip “paslydo-praslydo”, todėl Fėjai naujų namų teko palūkėti. Bet užtai kokius dabar turi!! Ji nuo šiol gyvena senamiestyje…

… šokoladinėje

Su vaizdu į judrią gatvę, žiopsančius turistus, vietinius katinus ir kelių amžių senumo kaminus. Su įspūdingu valgiaraščiu:

O užvakar Fėją aplankė draugai:

Fredis (jis Rasos), Širdukas ir Tupsis (jiedu Irmos). Kompanija tupėjo ant stalo, voliojosi ant sofutės,  vaišinosi kava ir šokoladu su citrina ir pipirais, su cinamonu, su pelėsiniu sūriu, su brendžiu, su marcipanu, su migdolais… (eee… kapt, kapt…seilės tykšta…), dar diskutavo apie meškių siuvimo technologijas, asmenybės tobulėjimo kursus ir nuosavo verslo pradžių pradžią. Taip buvo atšvęstos Fėjos įkurtuvės.

“Įkurtuvių” fotografas: Marijus B

“Meniu” foto – Šarūnės

Skanaus!

P.S. jei sugalvosite aplankyti Fėją, čia jos adresas

Užgavėnės TURGELYJE

Tikrai taip, gaiviname KOKONO Turgelį (ačiū, Agne) ir pristatome naują kaukių kolekciją. Kas sakė, kad būtina jas maukšlintis ant galvos? Galima “galvas” segti į atlapus  ir drąsiai važiuoti į Rumšiškes jau šį savaitgalį – niekas neprikibs, atrodysite užgavėniškai, o pilna burna ryti riebius blynus netrukdys jokios “papje-maše”

… tęsinys Turgelyje ——>

Trys receptai

Nežinau, ar neperdozavote cukraus per šventes? Susiraskit šiuos receptus, kai jau pasibaigs visos Kalėdinės atsargos ir vėl norėsis deserto.Kartūs triufeliai:

• 300 g “juodai” juodo šokolado,
• 5-6 kupini šaukštai kaimiškos (ūkininkų, tokios riebios) grietinės,
• saujos lazdyno riešutų širdelėms,
• tikros tamsios kakavos ir / ar apvoliojimui.

Grietinę pakaitinti iki virimo, sumesti į ją šokolado “laužą”, nukėlus puodą nuo ugnies šokoladą ištirpinti ir kiek ataušintą su visu puodu grūsti šaldytuvan. Suaušusią masę kabinti šaukšteliu, formuoti rutuliuką, įspausti vidun riešuto širdelę ir apvolioti tikroje karčioje kakavoje, labai tinka dar ir cinamonu nubarstyti. Laikyti šaldytuve, bet valgyti kambario temperatūros, ne šaltus, kad maloniai slystu gomuriu.

Gintės dovana – levandiniai sausainiai. Jie tikrai kvepia levandom!

Sausainių receptas čia.

Ir  karamelė:

• 1 stiklinė cukraus
• 6 šaukštai sviesto
• 1/2 stiklinės šviežios grietinėlės

Eigą rasite čia. Kadangi karamelės procesas turi būti tikslus, o aš dažnai bandau ir kartais nepavyksta, tad apsidraudžiu:) bandykite iš čia

Saldaus gyvenimo!

Dar vienas Turgus

Panašu, kad ruoškitės dosniam savaitgaliui:)  Dar vienas Kalėdinių gėrybių turgus bus ŠĮ SAVAITGALĮ. Šeštadienį ir sekmadienį. Tad spėsite į abu: ir pas mus ir pas kitus.

Daugiau informacijos rasite čia

Raidelės

Seniai atsirado ši mintis - dekoruoti Ursulos kambariuko sieną jos raidelėmis. Keliaudami po užsienį pradėjome kiekvienoje šaly pirkti “U” raides. Bet jos visos buvo gan mažos, tad didžiausią nusprendžiau padaryti pati. Po ilgų abejonių vis dėl to pabaigiau ją ir neseniai sudeliojome visas “U” ant vaiko kambario sienos.  Didelė “U” padaryta iš “kapos” (toks baltas kartonas su putomis), vatos, ir aptempta medvilnine medžiaga.