Nieko nespėjam, darbai dega, ausys nuo seniai duotų pažadų svyla – ką daryt? Kai jau beveik beviltiška, turbūt geriausia, susipakuot ir išvažiuot… atostogų. Realiai taip ir padarysim, o virtualiai dar ir l.stilingai savo šmutkes susidėliosim. Pažiūrėkit:
Kad Irma siuva tokius grožius, visai neseniai aptikau jos sesers feisbuke (kaip gi dar sužinot visokias svarbias naujienas…). O kaip sužinojo, ką gyvenime dabar veiks pati Irma, ji pati ir parašė: “Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau vieną dieną ir prisėdau prie siuvamosios mašinos. Na, įkando kažkoks kirminas, pirštai ėmė niežėti, tai ir pradėjau gadint medžiagas. Tikriausiai niekada gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad imsiu siūti, bet… vaikai turi savybę pažadinti kažką, kas giliai “miega”. Jie ir yra didžiausi mano įkvėpejai. Siuvu iš lino. Labiausiai prie širdies ir kūno man ši medžiaga. Kiekvieną rankinę stengiuosi išpuoselėti, kruopščiai sudėlioti, atsižvelgti į kiekvienos užsakovės pageidavimus. Papuošimus rankinėms taip pat darau pati, o kai reikia medinių detalių, visada prašau vyro pagalbos.” Klasikinė istorija 
. Man jau ima atrodyti, kad bespardydami mamoms šonkaulius iš vidaus, vaikai atjungia kažkokius laidus, ir tada atsiranda drąsos pradėti ką nors nauja, imtis to, ko iš tiesų trokšta širdis, prisiminti seniai užkastas svajones ar… siuvimo mašinas. Bandau suskaičiuoti, kiek panašių istorijų jau esu girdėjusi. Daaaug…. Ir gerai, a’ne?
Spalvingiau gyventi.
Parašykite komentarą
Comments feed for this article