You are currently browsing the monthly archive for gegužės 2010.
Blynai iš daug kiaušinių su cinamonu. Tokius mama kepdavo vaikystėje, buvo patys skaniausi ir mėgstamiausi.
Su rabarbarų uogienė (pagal J.Oliver):
- gera sauja supjaustytų rabarbarų
- vieno apelsino sultys
- imbiero šaknis
- rudojo cukraus pagal skonį (apie 5 šaukštus)
Viską troškinti ant lėtos ugnies kol rabarbarai suminkštės, bet neišteš. Apie 5-10 min.
Na, ir šviežias medus su naminiu jogurtu. Pagaliau prasidėjo šviežio medaus sezonas… ech, neblogai kai giminėje yra bitininkų:)
Kadangi orai lepino sekmadienį, viskas buvo sudorota terasoje stebint kaimynų vaikus, išsidabinusius pirmai komunijai su daug garbanų, baltų suknių ir kičo. Kaip ir priklauso 
. Aleliuja…
Kodėl? Pasiilgau, o gal primena žydų vestuves, kuriose teko kažkada dalyvauti ir kur šitos bulkos netrūko. Beje, labai skanu iš jos “french toast” ryte pasidaryti. Supinti man taip kasų nepavyko, bet pabandžiau… 
receptas ir eiga čia
Žinai ką, aš tave, Tamsta, jau vos bepakenčiu! Taip, taip, bliondinke, tave, tave!! Nesidairyk, neieškok gudriom akutėm kaltų! Tikrai per savo neilgą gyvenimėlį nesu mačiusi įkyresnės personos. Ir tokių visiškai familiarių manierų, ir tokio nekantrumo, ir tokios trumpos atminties, ir šitokio kiekio susivėlusių plaukų! Dievaži… O kai prisimenu visus nuniokotus mūsų namų daiktus, tiesiog siutas ima!! Neprisimeni? Nejaugi??! O mano batai? Kažkieno “adidasai”? O mūsų mandro dviračio rankena?? O nesuskaičiuojama armija nubaigtų šlepečių ir begalyyybė kilimėlių? Ažuolinis parketas? Nuolaidų kortelės? Liudviko naujas golfiukas ir gausybė veltinio lopais papuoštų trikotažinių drabužių – manai, dėl grožio ir iš besąlygiškos meilės rankdarbiams čia viskas???
Ką sakai?
Taip jau išėjo?
Ne, ne, nereikia kuklintis – tavo žygdarbius puikiai žino (ne iš pasakų) net kaimynai. Ir kaimynės kinrožė prie lifto irgi. Ne, brangioji, ji ne salota, kas tau sakė??
Bet labiausiai užkniso tai tie blondiniški gaurai. Jeeeeckau su kleckais, kaip užkniso!!!! Siurblys čiaudi, dulkem riaugėja, grindų skuduras visas vilnonis ir, tiesą sakant, basom kojom minant grindis vis tiek neatsikratom jausmo, kad kailiu brendam… Nei šukos, nei vitaminai, nei seni užkeikimai – niekas neveikia. Dušas nuolat užsikemša. ŪŪUuuu-ūūūūūū!!!
Bjauriausia, kad negaliu tau į akis viso šito išrėkti. Turbūt net nesuprastum, ko siautėju… Be to, pažiūrėk į save – kas galėtų tau ką nors prikišti???
Tiesiog nuginkluojanti šypsena:
Gerai jau… Ėsk žibutes, kiškių kopūstus, mamos rukolas ir kaimynės Elvyros pelargonijas (kinrožei jau amen…), bezdėk erdvioj bagažinėj, pasistenk nesugraužti naujojo antkaklio ir retsykiais pagailėk Vilnelės antinų. Mes bandysim nenumesti/nepamesti net netyčia ant žemės nieko vertingo (odinių pirštinių, plastmasinių auskarų, nosinių, monetų, banko kodų kortos, medinių kaladėlių, “Vinitos” sąskaitų ir t.t. ir pan.), bandysim pasimokyti iš tavęs optimizmo ir tolerancijos natūraliam purvui, sugebėjimo be streso užmigti- “išsijungti” čia ir dabar, kad ir 2 sek. (na, snukio ant namiškių šliurių pasidėti ir užknarkti kol šie stabtelėjo nusiplauti rankas, man turbūt nepavyktų, bet mokytis vis tiek verta…).
Gerai, miela drauge, slenku lovos link. Pažadėk garsiai per miegus nečepsėti ir nestūgauti, labai negadinti oro ir paryčiais nesinerti iš kailio, tada aš pažadu nenutrypti tau ausų.
Ech, Gile, kaip vis dėl to faina, a’ne?: iki trijų savaičių šunų mokyklos-vasaros stovyklos liko… tiek, kiek iki “Eurovizijos”
p.s. ekspromtinė fotosesija - Andriaus nuopelnas. Tikrai l.ačiū, papuošim šeimos albumą…
Ta proga, kad mūsų kieme krenta obelų žiedlapiai ir viskas kaip ant mielų auga ir žaliuoja, vakarienei (iki visiško pažaliavimo) – žalias Risotto su mėtomis. Savaitgalį nusiaubiau mamos sodą. Laimikis – pilni maišai mėtų ir rukolos.
Receptas dviems personoms:
- puodelis ryžių (pas mus vis dar nesibaigia itališkos atsargos, bet tiks bet kokie risottiniai ryžiai)
- skiltelė ar dvi česnako
- labai sauso vermuto
- dvi didelės saujos šviežių mėtų lapų
- apie 150g šviežių špinatų
- baziliko saujelė, jei jau turite (kol kas pas mus dar neauga, o pirkti iš “Maximos” neketinu)
- 2 kupini šaukštai Mascarpone sūrio
- Parmezan’o sūrio, kuo daugiau tuo skaniau (ne, bent kupiną mažą puodelį)
- pipirai, druska
Eiga
Įkaitinkite puodą, šliūkštelkite gero alyvuogių aliejaus, sudėkite pertrintą česnaką, kai ji vos pradės geltonuoti, maišant pilkite lašelį vermuto. Kartais aš jo nepagailiu ir keletą stambių “lašelių” įpilu:). Tuomet sudėkite gerai nuplautus ryžius ir vandens tiek, kad ryžiai būtų gerai apsemti. Druska ir pipirai pagal skonį. Ugnį sumažinkite ir troškinkite apie 20 min Jei vandens bus mažai įpilkite TIK NEPERVIRKITE ryžių, jie turi būti kiek kietoki, ne košė. Nepamenu kur Vilniuje valgiau gerą Risotto, po Italijos nebetinka niekas….
Kol troškinasi ryžiai nuplikykite verdančiu vandeniu špinatus, gerai nuvarvinkite, tuomet sudėkite mėtų lapus, baziliką (jei turite) ir Mascarpone sūrį, viską sutrinkite iki vienalytės masės mikseriu ar akmenine grūstuve.
Kai ryžiai bus gatavi, puodą nukelkite nuo ugnies, sukrėskite žalią masę bei sutarkuotą Parmezan’ą.
Labai tinka, jei mėgstate, rukola ar kitokios salotos.
Skanaus!
Pirma paaiškinti “garbanotą” pavadinimą ar atsiprašyti skaitytojų (ir KOKONO statistikos) už iiiiiilgą kaip šimtmečiai tyyyylą?
Tiek to, gal abu punktus praleisiu…
Niekad anksčiau nebuvau buvusi Kijeve. O po tų velykinių kiškių iš karto teko lėkti vizos ir autobuso bilietų – ko-man-di-ruo-tė (kaži’, gal net pirmoji mano gyvenime?). 12-kos val. kelionė žemės transportu (dėkui tau, Dievuli, už autobusus šiais lėktuvams suš…tais laikais) neprailgo – broliai baltarusiai pasirūpino vėlyvo vakaro ir ankstyvo (kokios 5 val. ) ryto pramogom: “granica, pasport, s vieščiami na vyhod!!”. O! panienka, neturi stachovkos tranzitu per mūsų batiuškos šalį?? A, nu ka, bėgte į aną kioskelį porą doleriukų susimokėti! Dievaži, nesuprantama, už ką, bet negi ginčysies su uniformuotu dėde, jei ant langelio parašyta: BEL-GOST-STRACH… Tiesa, grįžtant į gimtinę ir lietuvių muitininkai skenavo bagažą cigarečių ir “Nemiroffkos” ieškodami. Grobis buvo menkas, visiškai suvenyrinis, bet porai bendrakeleivių vis tiek nuotaiką sugadino. Padarė įspūdį valstybių sienos? Seniai vykau į rytus? O gal apskritai amžinybę nebuvau užsienyje? Ir viena, ir kita…
“Kijevas – gražus miestas, tau patiks” – pareiškė tėtis. O mamaitė palinksėjo galva, nors, mačiau, ir nebuvo visiškai tikra, kad ten yra kada buvusi. “Didelis, 5 milijonai” – paaiškino darbdaviai. “Kreščiatikas, Andrejevskij spusk…” – svainio (o! l. linksmas lietuviškas giminių pavadinimas…) sąrašėlis būtinų pamatyti vaizdų. Taip, taip, brangieji, – gražus, didelis, tik mažokai nugriebiau, pralaksčiau ne turistiniais maršrutais. Bet užtai vienos parodos atidaryme mačiau Juliette’ą Binoche. Gyvą ir iš arti . Bėgte perbėgau prospektais, mašina su vėjeliu prasinešiau paupiu, linksmais geltonais ukrainietiškais mini (na, midi…) autobusiukais pasikračiau iš vietinių karoliniškių į vietinį užupį, ragavau barščių su pampuškom, jau pradėjau susivokti begalinėse ukrainietiško pieno lentynose ir grivinų skaitlybose – žodžiu, buvau-mačiau, bet reiktų grįžti 
O čia Liudmilla. Zuikės šeimininkę pamačiau Nepriklausomybės aikštės (Майдан Незалежності – garsi visokių spalvų revoliucijų vieta) pakraštyje. Labai kukli miela senutė visai nesiderino prie gan rėksmingos aplinkos, plieskiančios saulės ir dar neveikiančių fontanų. O jau rankose laikoma kiškių trijulė nesiderino visai prie nieko. Visi vienodi, vienodo rašto “kailiukas”, tik spalvos: žydra arba rožinė. Nustebino, bet kol stebėjausi, prapėdinau pro šalį, už poros žingsnių sumojau, kad čia visai linksma, grįžau, 10 grivinų (dalinkit iš 3, bus Lt) ir vienas žvėriukas jau mano, paėjusi dar kelis metrus, grįžau paklausti moters vardo. Klausimas taip nustebino, kad automatiškai tuojau išlemeno: “Liudmila, Liudmila Nikolajevna…” Patikinau, kad perduosiu vardą kartu su zuikiu, nurimo. Tai dabar taip ir darau. O Liudmilla, nes Ukrainoje visa, kas skamba užsienietiškai, kvepia skaniau ir atrodo žaviau (kažkur girdėta…). Čia krūvos kalbos kuriozų, televizorius propoguoja keistą dvikalbystės “aš klausiu ukrainietiškai – tu atsakai rusiškai” formą, begalybė anglicizmų tiesiog parašomi kirilica ir automatiškai tampa bendrine gyvenimo dalimi, susišnekėti rusiškai su vietiniais kolegomis beveik reikėjo… žodyno ir vis tiek nesupratau, apie kokį žemėlapį kalbama: “…дисконтной карты (лицо и оборот), фон на вылет по 2 мм…” (na, ką reikia vertimo?)
O čia?
[jei vis tik prireikė vertimo, pabandykit garsiai perskaityti iškabas arba užvažiuoti pele ant paveikslėlio...]
Liudmilla dabar gyvena stalčiuje, jos vietą Kijeve akimirksniu užėmė kita zuikė-klonė, gaila, nesusiprotėjau paklausti, kas tuos kiškius rankomis siuva ir kieno čia idėja.
Na, ir pabaigai šito šiupininio įrašo ir reportažo iš mano padriko gyvenimo – troškinio receptas. Originalaus ragavome Kijeve. Iš vietinio tugaus. Iš “vietinių” uzbekų. Su vietiniu storoku ir l. kokybišku lavašu. Kai kitą dieną neršėm skersai išilgai turgų, per džiovintų nematytų vaisių, šviežios varškės ir raugintų daržovių kalnus nesugebėjom pamatyti labai patikusio kulinarinio šedevro. Tada viena prekybininkė nebeiškentusi paklausė, ko mano kolegė zylioja kaip įgelta pirmyn atgal. “Baklažan iščem” – pasiskundė ta. “A!!” – ir ištraukė iš po prekystalio šiltą indą. ” Sanitarinė siaučia”, – pusbalsiu paaiškino suokalbiškai. “???, tai gal nevalgoma tada, jei jau slepiat..” – pasirodė nepėsčia mano bendradarbė ir gavusi garantiją, kad šviežia ir skanu, magaryčių parvilko visoms po dvigubą porciją pietų…
Baklažanai su džiovintomis slyvomis
- baklažanas
- sauja (ar saujikė) džiovintų slyvų
- pora šaukštų sezamų
- česnako skiltelė ar dvi
- alyvų aliejaus
- granatų sirupo (Vilniuje yra Ibrahimo centro turkų parduotuvėjė)
- druskos, pipirų, maltų imbierų
- šaukšto medaus
Gilioje keptuvėje aliejuje pakepti česnaką. Galima smulkinti, galima ne. Galima pakepinus ištraukti, galima, jei mėgstate, palikti. Suberti sezamus, palaukti, kols jie ims šokinėti, tada – plautų dž.slyvų saują. Kubeliais supjaustytą baklažaną pakepinti kartu su tuo, kas jau kepa. Gelsvai apskrudo? Puiku. Teks pasūdyti, įmesti prieskonių ir užpilti granatų sirupu (4-5 šaukštus + vandens troškinimui) arba granatų sultimis. Sumažinus ugnį, uždengus, troškinti kol suminkštės (man šiuo atveju patiko jau l. sutroškintas “la troškinys”). Pabaigoje galima pasaldinti šaukštu medaus. Jei, žinoma, norima…
Приємного апетиту!
p.s. fotoaparato nemoku net laikyti, todėl vaizdai iš visagalio interneto (nors ir visi matyti gyvai), o Liudmillos portretas – Šarūnės…
