You are currently browsing the monthly archive for vasario 2010.
Prisipažinsiu, šį įrašą “taupiau” Valentino dienai. Sutaupiau… (net pikta iš apmaudo nuo užgriuvusių darbų…)
“Kviečiame mus pamilti” – taip baigėsi prisitatymo laiškas KOKONUI nuo MUKU. Kas tai? Ogi TAI, ko nepamilti tiesiog neįmanoma!! Ir TAI, kas pažymėta, va, šitokia etikete ir…
… ir ką galima su pasididžiavimu vežti Londono parduotuvių išlepintai pusseserei ir jos pirmagimiui dovanų, nes TAI lietuviška! Ir dar šilta. Ir jauku. Ir natūralu. Vaikiška (bet ne barbiška). Patogu. Gal kiek nostalgiška. Tiesiog miiiiiiela…
MUKU gyvybę įkvėpė du jauni menininkai, gyvenantys po vienu stogu, besidalinantys vienu džiaugsmu – mažąja Agota (Gold Nugget – Kimono Karalienė) :
Bendrai kuriantys ir vienas kitą papildantys Dovilė ir Mindaugas —> [Dole & Mija].
O čia – Matas (Pure Joy), spėju, tokį psiaudonimą “užsidirbęs” plačia šypsena, kuri…
…paskęsta dar platesnių vilnonių kelnių super kišenėse. Mane čia papirko ta spalvota saga ir petneša “valgyk ir storėk” (arba – “augu, augu-neišaugu”, nes gi po metų kelnės gali būti nors ir iki kelių, o vis dar tikti tam pačiam Matui 
)
Ši gražuolė (Kaya – Warm Beauty) man primena vieną seną pažįstamą… O ir suknutė tokia ’80-ųjų “fasono”, baisiai tiktų į mūsų vaikystės fotoalbumą. Apskritai, suknelė tiks visoms visoms gražuolėms, o kišenė – kokiai vienai kitai “Meškai šiaurėje”
MUKU jau turi ne tik fantastiškus modelius-mūzas, originalias studijos ar siuvyklos sienas (“Burdos” iškarpų “tapetai”?), bet ir krūvą naujų draugų, gerbėjų bei naujus namus - Happeak.
Na, ką? Pamilsime?
Papildyta: jei jau pamilote, rašykite info@madebymuku.com ir Jūsų Matas-Jonas-Jurgis galės užrietęs nosį vaikščiokit stilingom kelnėm su super kišenėm pilnom “bombonkių”…
Tiesą sakant, kur gyvena visos, nežinau, nes pažįstu tik vieną – Auksaplaukę. Jau taip seniai žadu pasekti pasaką apie ją… Bet išėjo ne pasaka, o reportažas apie Fėjos gyvenimą, vertas… paskalų žurnalo .
Taigi, nuo pradžių. Fėja gimė Antakalnyje su laaaabai kilnia misija – dalyvauti Kalėdų labdaros mugėje. Ir dalyvavo, ir sulaukė šilto dėmesio, šokinėjo ten visi apie ją kaip apie tikrą damą, juk ji… laukiasi fėjuko! Berniuko. Aukcionas darželio mugėje kažkaip “paslydo-praslydo”, todėl Fėjai naujų namų teko palūkėti. Bet užtai kokius dabar turi!! Ji nuo šiol gyvena senamiestyje…
… šokoladinėje
Su vaizdu į judrią gatvę, žiopsančius turistus, vietinius katinus ir kelių amžių senumo kaminus. Su įspūdingu valgiaraščiu:
O užvakar Fėją aplankė draugai:
Fredis (jis Rasos), Širdukas ir Tupsis (jiedu Irmos). Kompanija tupėjo ant stalo, voliojosi ant sofutės, vaišinosi kava ir šokoladu su citrina ir pipirais, su cinamonu, su pelėsiniu sūriu, su brendžiu, su marcipanu, su migdolais… (eee… kapt, kapt…seilės tykšta…), dar diskutavo apie meškių siuvimo technologijas, asmenybės tobulėjimo kursus ir nuosavo verslo pradžių pradžią. Taip buvo atšvęstos Fėjos įkurtuvės.
“Įkurtuvių” fotografas: Marijus B
“Meniu” foto – Šarūnės
Skanaus!
P.S. jei sugalvosite aplankyti Fėją, čia jos adresas
Tikrai taip, gaiviname KOKONO Turgelį (ačiū, Agne) ir pristatome naują kaukių kolekciją. Kas sakė, kad būtina jas maukšlintis ant galvos? Galima “galvas” segti į atlapus ir drąsiai važiuoti į Rumšiškes jau šį savaitgalį – niekas neprikibs, atrodysite užgavėniškai, o pilna burna ryti riebius blynus netrukdys jokios “papje-maše”
… tęsinys Turgelyje ——>
Filmux. Ne apie kelio ženklus. Būtina pažiūrėt iki galo. Manau, be komentarų…
(ne, ne-nee!! Jūsų komentarų tai net labai reikia, o gal yra taip nutikę realybėj, ką žinai…)
P.S. nesakysiu, iš ko nuknisau nuorodą
Brangieji skaitytojai, pristatau – “Gamtos galia”!
Superinės vaiztažolių arbatos (ir ne tik) iš Mikoliūnų ūkio, malonios p. Zitos su meile surinktos ir išmoningai sukombinuotos į gydomus ar šiaip gerti skanius mišinius. Kalėdoms gautą arbatą jau baigiame išgerti, ir ką gi, teks traukti į mugę užsipirkti dar. Tikrai verta. Jokiose vaistinėse negausite tokios kokybės produkto, tokiam gražiam įpakavime ir dar su didžiausiu dėmesiu jums pristatytą!
Kiekvieną sekmadienį Gedimino pr. ūkininkų turgelyje ieškokite jų prekyvietės. O rytoj arbatos pirkėjams jie žada kažką dalinti, gal braškių uogienės?.. Daugiau informacijos apie produktus www.gamtosgalia.lt arba jų “veidaknygės” puslapyje.
komentaras: “man tai šis mišinys laaaaabai…” [ginte]
Trumpas įrašiuk’s.
Trumpas, bet svarbus.
Jei vartodami norite nenusinuodyti, jei svarbi gamta, jei ekologija nėra tik mados klyksmas (o jei ir klyksmas…), tada užmeskit akį ir palikit širdį
Jie negamina ir neparduoda, jie sistemina ir informuoja. Ir tai naudinga.
Kiekvienas metras gali būti ekologiškas
(paveikslėlis nukniauktas iš čia)
Tai jau tikrai, KASssss??? Nes per šį mėnesį n kartų ieškojau naujienų KOKONE, o jų kaip nėr, taip nėr …
Pasvarstykim, kas labiausiai trumpina dienas, kai jos ir taip užtemsta kokią ketvirtą vakaro? Ogi, smulkūs buitiniai vargeliai ir nešviesios mintys. Čia mano “Laiko rijikų” sąrašėlis, galite pratęsti:
- koooompas!! (kai dirbama iš karto 15 darbų + burzgia visokie skypai ir “feisbukai”)
- telikas (tele? kas? belekas… ir rodo beleką, ir spoksau beleką, ir spokso Belekas…
- puodai-bliūdai-prikaistuvai,
- grindys-spintos-lygintuvai,
- kriauklės-vonios-unitazai… t.y. tvarkos”marazai” (“oi, nutiško, oi, dulkytė, oi, reik skubiai pavalyti” – čia eiliuoti šitos ligos simtomai, aš tai nuo tokių “eilių” vaistų nerandu…)
- nekviesti svečiai, pvz. vaikiškos snargligės (užkonservuoja planus, nukelia susitikimus, uždaro namų langus, mėlynai nudažo paakius)
- vaikai – gyvenimo gėlytės (nes kai puoselėji rožynus ir rūtų darželius, puoselėti nagus nebėr kada. arba skaityti. arba rašyti. arba paišyti. naktinis laikas nesiskaito )
- augintiniai (ypač jauni ir paiki, ypač labradorų veislės lapausiai, kurių draugiškumui nėra jokio saiko, gaurams negalioja fizikos dėsniai, o fiziologiniai ir zoologiniai poreikiai namų šeimininkes varo į neviltį)
- per dideli norai (čia tie: viską suspėti, viską nudirbti, su visais pakalbėti, visus išgelbėti ir VISKĄ padaryti TO-BU-LAI…)
Na štai. Dar pridėčiau nenukastas kiemo pusnis ir per tas pusnis nevažiuojantį viešąjį transportą (ir savas baimes sėsti pagaliau už mašinos vairo).
Paklausit: “o tai kur tas Dievas ant tako?”. Nagi, aną dieną radau Jį…
… ant tako. Kai bandžiau “nuvairuoti” vaikį ir šunį į vieną pusę, parodyti ir atvesti abu į “tiesios” kelią… namų link, ant tako pamačiau pamestą e-bilietą, bet spėjau tik užfiksuoti mintį (“o gal dar galiojantis?”) ir lapausė mane pavadėliu nuvilko tolyn. O čia už poros žingsnių manęs laukė išganymas. Tiesą sakant, nudžiugau – ne kasdien gi randi Dievą (kartais jis būna užsiėmęs ar į svečius išėjęs) ir dar taip netikėtai. “Ženklas!” – sumečiau tuoj pat ir apverčiau “abrozdėlį” karštai tikėdamasi atsakymų į 116 šiuo metu mane ėdančių egzistencinių klausimų. Bet, va, ką radau:
“Reklama…”- sumurmėjau ir šuo nusitempė mane į kažkokius krūmus, nutraukdamas pamaldžias mintis. Paskui dar teko garsiai šaukti jau artimiausios “Maximos” šokolado lentynų link dumiantį vaiką, susirinkti kalaitės pakrūmėj paliktą “turtą”, speige be pirštinės kišenėse susirasti žviegiantį telefoną ir skubiai sukurpti įtikinamą istoriją vienam darbdaviui apie beviltiškai įstrigusius “prooojektus” (fe, kaip nekenčiu to žodžio ir… melo. Ale, ką daryt?)
Aš jau ir nemiegodama sapnuoju baltas užuolaidas, kedenamas gaivaus, bet šilto ryto vėjo, baltą krakmolytą patalynę (kaip pas Vilkijos močiutę), ir baltai žydintį sodą už to balto atviro lango. Kažkodėl vaizdelis už jo neprimena Lietuvos: kalnai ar vynuogynai, slėnis ar alyvmedžiai, bala žino, kur čia viskas. Nesvarbu. Apsiseilėju nuo to porą kartų itin ryškiai sapnuoto jausmo – pabudau nepažįstamam baltam kambary išsimiegojusi, lepinama ir slaugoma, kaip po kažkokios ligos ar bėdos. Užuodžiau laukų orą, jutau šviesą. Realybėj nesergu. Miegu (kai tik naktimis KOKONO nerašinėju…) Ko čia kliedžiu tada? Matyt, Laikas sau ir Poilsis turi net savo aiškius simbolius pasąmonėje. Priklausomai nuo amžiaus ir nusidirbimo (prisidirbimo), tie simboliai mutuoja iš disko-šmisko-naktinių klubų į baltą pagalvę 
. Taigi, “atradau Ameriką” – laisvalaikis yra PRABANGA. Visiems. Visada.
Ei, po galais, kas apkramtėt mano Laisvalaikį???! Dievaži, rasiu kaltininką (-ę), nepagailėsiu rudo snukio ir minkštų nulėpusių ausų!
