Skiriama Jokūbui (7 m.) ir Gediminui (27 m)

Adomą neseniai nulipdė Rūta Elzė.

Bet Obuolių Sodo Sargu jis buvo paskirtas jau seniai seniai. Taip seniai, kad Adomas spėjo pamiršti, kas gi toks jo paprašė prižiūrėti ir saugoti sodą bei obuolius. Sode augo 7 alyvinės, 4 cukrinės ir 12 antaninių (arba, kaip Adomas vadino, šv. Antano, nes taip prabangiau skamba…) obelų. Kiek iš viso? Daug… Alyviniai prinokdavo dar žydint alyvoms, buvo patys ankstyviausi ir dėl to labiausiai išsiilgti, cukriniai – saldūs, močiučių mėgstamiausi, nes priminė Smetonos laikus ir vaikystę, o tie šv. Antano obuoliai  buvo ypatingi tuo, kad užderėdavo tik kas antrais metais ir laaaabai tiko obuolių sūriui bei tauriam obuolių vynui. Adomas gyveno mediniame namelyje raudonu stogu ir žaliomis langinėmis. Namelis buvo mažas, sukaltas iš senos obuolių dėžės, bet ir Adomas nebuvo milžinas, tai vietos užteko. Kiemelyje beveik nuolatos pukšėdavo kokie 4 ar 5 ežiai, rudenį jie vilkdavo nukritusius obuolius į savo sandėliuką, o ankstyvą pavasarį atostogaudavo, tinginiaudavo ir nepiktai apkalbinėdavo pilkas lauko peles. Į Adomą jie kreipdavosi vardu ir laikė jį savo draugu, nes Adomas nebuvo šykštuolis, ne iš visų obuolių sunkdavo sultis ar virdavo obuolių košę, likdavo ir ežiams, ir net gretimo eglyno kiškiams. Gyveno Adomas laimingai, ramiai ir sočiai, kol vieną dieną, beskinant antaninius obuolius, vienas bumbtelėjo Sargui kakton  ir staiga ten šovė baisiai protinga mintis: “Jei jau šio Sodo Sodininkas nepasirodo čia net derliumi pasidžiaugti, o aš visai neprisimenu, kas ir už kiek mane Sargu pasamdė, tai gal pats ir esu to Sodo šeimininkas???” Oho! Drąsi mintis! Adomas išdidžiai išsitiesė ir tuomet į galvą dar visokių minčių kaip rudenio lapų prikrito… “Pala, pala! Jei jau Sodas MANO, tai kodėl čia tie ežiai MANO obuolius graužia ir MAN biznį gadina?!!” Ir Adomas puolė rinkti tų išgirtųjų šv. Antano obuolių, grūdo juos užantin, kai iš ten byrėti pradėjo, kimšo į kišenes, o kad jų siūlės tokį gobšumą atlaikytų, neprairtų ir obuoliai neiškristų, ežiams ir kiškiams neatitektų, Adomas dar ir rankas iki alkūnių į kišenes susibruko. Atrodė kaip balionas, tiek jau turto visur prisikišo… Ir čia nutiko visai ne kalėdinis stebuklas: rankos ėmė ir… pranyko. Taip, taip!! Teisingiau, pradingo kišenės su visais šventais obuoliais, bet drauge su grobiu ir Adomo rankos kažkur prapuolė. Išsigando baisingai Adomėlis. Kuo dabar nosį pasikrapštys??!! O kuo šaukštą laikys? O kas jo čia tam Sode iš viso klausys, jei net pirštu pagrūmoti negalės? Susivokęs, kad per sekundę, per mažą akimirką jo mažas Pasaulis staiga pasikeitė neatpažįstamai ir gal net negrįžtamai, Adomas graudžiai pravirko. Verkė taip ilgai, taip ilgai, kad išsekęs užmigo po ta pačia antanine obelimi. Sapnavo, kad anksti ryte Paštininkas atnešė laišką, o jis to laiško net atplėšti negali – rankos nematomose kišenėse prasmegusios. Ir taip raitėsi, ir šiaip – nieko… Teko prašyti pagalbos kaimynų kiškių. Šie voką atplėšę, laiškelį parodė Adomui, nes patys skaityti taip ir neišmoko toje garsiojoje zuikių mokykloje. Štai, kas ten buvo parašyta :

“Adomai, jei gyveni gerai ir ramiai, sočiai ir šiltai, jei niekas tau nieko neliepia, jei Obuolių Sodo Sodininkas tavimi pasitiki ir duoda tau Laisvę, kodėl manai, kad Sodininko visai nėra? O jei ir esi šio Sodo šeimininkas, kodėl gi galvoji, kad visi visi obuoliai yra TAVO, tavo VIENO?? Juk nelaistei obelų lietumi pavasarį, Saulė obuolius nokino, ne tu, Vėjas purtė, Šalnos pakando, Sniegas užklojo, o Mėnulis lopšinę apie žvaigždes niūniavo. Net ne pats obelis sodinai, medžiai taip ilgai auga ir ne vienas sargas juos puoselėja…

Daugiau Adomas nebeperskaitė – pašoko iš gėdos nukaitęs ir pabudo. Rytas jį rado ant rasotos žolės šalia pašto dėžutės. Adomas atsistojo jos patikrinti ir pajuto, kaip kišenių siūlės irsta, o šv. Antano obuoliai byra ant tako, byra į visus patvorius, į nenurautų linų laukus ir pilkų lauko pelių žieminius urvelius. Kai jau visi obuoliai išbyrėjo, Adomas pajuto palengvėjimą širdyje ir… kišenėse. Iš jų beliko ištraukti tik savas rankas…