You are currently browsing the monthly archive for gruodžio 2009.
Jei skaitysite dar gruodžio mėn., turbūt tikrai bus paskutinės šių metų pasakos. Kitais metais bus naujos. Su Naujais!
“Negražus kaimynas”
Pasaka-”dovana” Markui, Kristijonui ir… Kristijonui 
Gyveno kartą gražus Berniukas gražiomis akimis, gražiomis garbanomis ir labai gražiu vardu. Tikrai labai laimingai ir gražiai gyveno. Tik va, turėjo tokį negražų kaimyną. Sakysit, baisaus čia daikto – kaimynas negražus, pamanyk tik! Kaimynai turi būti mieli, tvarkingi, turi mylėti vaikus ir jų šuniukus, dar jiems turėtų patikti MŪSŲ mėgstama muzika, kamuolio bumbsėjimas paryčiais į grindis (o jiems – lubas…), ir retsykiais vandeniu žliaugiančios JŲ buto sienos, kai MES savo vonioje maudome… drambliuką.
O grožis… Neeee, tai tikrai nėra būtina kaimynų savybė. Bet Berniuko kaimyno ir pavardė buvo labai negraži – p. Liūlys.
Ir gyveno jis laaaabai jau arti – Berniuko nosyje… Šis negražus ponas nesiteikė mokėti nuomos, jis kartais išsikraustydavo, bet tuoj pat ir vėl sugrįždavo nieko neperspėjęs ir neatsiklausęs. Be to, p. Liūlys buvo labai slidus ir suktas tipas, baisingai įkyrus ir nemandagus, jis nuolat kaišiodavo savo žalią trigrašį kur jam nedera, o bandomas pričiupti, akimirksniu sulįsdavo atgal. O bjauriausia buvo tai, kad p. Liūlys nuolat užkimšdavo Berniuko gražią nosikę, ir tada šis nelabai gražiai ją rakinėdavo pirštu. Berniuko Mama nusprendė, kad gražaus vyro jokie liūliai iš tiesų visai nepuošia ir neapsikentusi nuvedė sūnų bei jo kaimyną pas gydytoją. Šis apžiūrėjo, pamerkė viena akim ir parašė ant popierėlio slaptą būdą, kaip tokius gyventojus iškeldinti. Grįžusi namo Mama popierėlį su slaptu planu parodė Tėčiui, o šis jį nunešė į vaistinę, kad iššifruotų.
Čia maloni vaistininkė davė mažą dėžutę ir didelį kasos čekį. Namie atidarę tą dėželę, rado mažą nosies siurblį, kuriuo tuojau ėmė p. Liūlį kraustyti iš buto. Siurblį paskui išplovė ir didelė šalto vandens banga netikusį kaimyną nunešė Nežinia Kur. Pono Liūlio išleistuves šventė visą savaitę: šokoladas, limonadas, marmeladas, buvo leista nesiprausti, nesivalyti dantų ir žiūrėti televizorių visą dieną. O diena juk ne guminė, laiko kokiam nors darbui ir žaidimui lauke visai nebeliko. Po savaitės Berniuko paakiai pamėlo, skruostai išblyško, akys užtino, ausys užkrito, o dantys pagelto ir pradėjo byrėti. Ir lyg to dar būtų maža, parsikraustė… p.Liūlys! Ir net ne vienas, o su visa plačia gimine: dėde Kosuliu, teta Angina ir pusbroliu Čiauduliausku. Visi tuojau sulindo į Berniuko nosytę ir ėmė šeimininkauti: garsiai muziką leisti, šiukšlinti ir nosies sienas daužyti. Ryte Mama lakstė po namus su termometru ir sauja piliulių, Tėtis vis bandė stebuklingu siurbliu išsiurbti p.Liūlio šeimyną, bet šį kartą jie buvo tvirtai įsikūrę, užsirakinę ir užrėmę duris. Berniukui skaudėjo gerklę, nosis varvėjo, o ausys beveik nieko nebegirdėjo, nes buvo nuvargintos garsios kaimyno Liūlio muzikos. Po poros valandų viskas atrodė nebelabai gražiai: Mama sėdėjo prie lovos išsigandusi ir pavargusi, o Tėtis vėlavo į darbą ir buvo suirzęs. Ir nežinia, ar tik ši pasaka nebūtų pasibaigusi visai snarglinai, jei ne Berniuko Močiutė. Ji pasirodė pačiu laiku – atlėkė greituoju rytiniu traukiniu. Pirmiausia išjungė televizorių ir išsuko kelis varžtelius, dabar tas laiko rajūnas rodė tik šeštadienį ryte ir tik „Gustavo enciklopediją“. Tada atsikratė visu kalnu šokolado, upe limonado ir pelke marmelado 
. Išvirė moliūgų sriubos, ryžių košės ir gilių kavos. Berniukas valgė, ausys lapsėjo, o akyse šviesėjo. Kaimyno Liūlio šeimyna buvo išplauta paprastu vandeniu su jūros druska. Be jokių įmantrių siurblių ar ceremonijų. O kai viskas pagaliau aprimo, Berniukas išsimiegojo, Mama ir Tėtis laiku grįžo iš darbo, visi susirado vilnones kojines, apsiavė guminius batus ir išsiruošė į mišką paspardyti pernykščių šungrybių. Kaimyno Liūlio niekas nebeprisiminė…
“Angelų rūšys”
Skiriama Urtei iš Šiaulių, Ignei iš Panevėžio ir Gabijai iš pajūrio
- Mama, o kiek tų angelų iš viso yra?
- Kiek daug, nežinau, bet keletą asmeniškai pažįstu ir manau, kad kiekvienam žmogaus žingsniui esama po angelą.
- Negi? Tikrai??
- Taip. Na, pagalvok: jei gauni laišką nuo tetos Zuzanos arba tetos Marcelės iš laaaabai toli, kas tą laišką globoja? Kaip jis nepasiklysta skrisdamas lėktuvais ir vežamas traukiniais per šitiek šalių?
- ?
- Juk tikras stebuklas, kad laiško nenukniaukia kokia sena pašto katė arba nesugraužia muitinės pelės! Taigi tik Angelas Laiškanešys čia gali tokius burtus.
- O tu jį matei kada?
- Nea. Bet jį galima užuosti, jis paprastai kvepia popieriumi, pašto ženklais ir spaustuvės dažais. Ir geromis naujienomis.
- Oho! O kiti? Ar kitokių rūšių angelus esi mačiusi?
- Vieną esu sapnavusi. Jis – Vaikų Angelas. Paprastai jį sapnuoja… mamos. Jis joms pasako, kokios spalvos vystyklus pirkti naujam vaikiukui.
- O ką jis dar veikia, tas Vaikų Angelas?
- Dar jis moko vaikus šypsotis. Ir skaičiuoja jų pieninius dantukus. Ir prižiūri žaislų dėžę.
- Aha, o kiti?!
- Pažįstu ir tokį Miškų Angelą.
Jis gyvena Palangos pušyne, Vingio parke ir Varėnos miškuose. Jo pareiga auginti alksnių kačiukus, laistyti žibutes, ravėti spanguoles ir baravykus. Jis labai užimtas, nes globoja visą tuntą ekologiškų parduotuvių dideliuose miestuose, bando surinkti kauges miškuose paliktų šiukšlių ir užgesinti gaisrus, kai visokie “gudručiai” pavasarį degina pernykštę žolę.
- Koks dar, koks dar Angelas yra?!!
- Hm…. Dar yra Grikių Angelas, kuris dabar baisiai liūdi, nes jau labai seniai aušta tavo košė!
Moralas: tikėkite visais Angelais Sargais ir jų gerais darbais, bet grikių košę suvalgykite patys …
Angelus piešė Kristina Sabaitė
Skiriama Jokūbui (7 m.) ir Gediminui (27 m)
Adomą neseniai nulipdė Rūta Elzė.
Bet Obuolių Sodo Sargu jis buvo paskirtas jau seniai seniai. Taip seniai, kad Adomas spėjo pamiršti, kas gi toks jo paprašė prižiūrėti ir saugoti sodą bei obuolius. Sode augo 7 alyvinės, 4 cukrinės ir 12 antaninių (arba, kaip Adomas vadino, šv. Antano, nes taip prabangiau skamba…) obelų. Kiek iš viso? Daug… Alyviniai prinokdavo dar žydint alyvoms, buvo patys ankstyviausi ir dėl to labiausiai išsiilgti, cukriniai – saldūs, močiučių mėgstamiausi, nes priminė Smetonos laikus ir vaikystę, o tie šv. Antano obuoliai buvo ypatingi tuo, kad užderėdavo tik kas antrais metais ir laaaabai tiko obuolių sūriui bei tauriam obuolių vynui. Adomas gyveno mediniame namelyje raudonu stogu ir žaliomis langinėmis. Namelis buvo mažas, sukaltas iš senos obuolių dėžės, bet ir Adomas nebuvo milžinas, tai vietos užteko. Kiemelyje beveik nuolatos pukšėdavo kokie 4 ar 5 ežiai, rudenį jie vilkdavo nukritusius obuolius į savo sandėliuką, o ankstyvą pavasarį atostogaudavo, tinginiaudavo ir nepiktai apkalbinėdavo pilkas lauko peles. Į Adomą jie kreipdavosi vardu ir laikė jį savo draugu, nes Adomas nebuvo šykštuolis, ne iš visų obuolių sunkdavo sultis ar virdavo obuolių košę, likdavo ir ežiams, ir net gretimo eglyno kiškiams. Gyveno Adomas laimingai, ramiai ir sočiai, kol vieną dieną, beskinant antaninius obuolius, vienas bumbtelėjo Sargui kakton ir staiga ten šovė baisiai protinga mintis: “Jei jau šio Sodo Sodininkas nepasirodo čia net derliumi pasidžiaugti, o aš visai neprisimenu, kas ir už kiek mane Sargu pasamdė, tai gal pats ir esu to Sodo šeimininkas???” Oho! Drąsi mintis! Adomas išdidžiai išsitiesė ir tuomet į galvą dar visokių minčių kaip rudenio lapų prikrito… “Pala, pala! Jei jau Sodas MANO, tai kodėl čia tie ežiai MANO obuolius graužia ir MAN biznį gadina?!!” Ir Adomas puolė rinkti tų išgirtųjų šv. Antano obuolių, grūdo juos užantin, kai iš ten byrėti pradėjo, kimšo į kišenes, o kad jų siūlės tokį gobšumą atlaikytų, neprairtų ir obuoliai neiškristų, ežiams ir kiškiams neatitektų, Adomas dar ir rankas iki alkūnių į kišenes susibruko. Atrodė kaip balionas, tiek jau turto visur prisikišo… Ir čia nutiko visai ne kalėdinis stebuklas: rankos ėmė ir… pranyko. Taip, taip!! Teisingiau, pradingo kišenės su visais šventais obuoliais, bet drauge su grobiu ir Adomo rankos kažkur prapuolė. Išsigando baisingai Adomėlis. Kuo dabar nosį pasikrapštys??!! O kuo šaukštą laikys? O kas jo čia tam Sode iš viso klausys, jei net pirštu pagrūmoti negalės? Susivokęs, kad per sekundę, per mažą akimirką jo mažas Pasaulis staiga pasikeitė neatpažįstamai ir gal net negrįžtamai, Adomas graudžiai pravirko. Verkė taip ilgai, taip ilgai, kad išsekęs užmigo po ta pačia antanine obelimi. Sapnavo, kad anksti ryte Paštininkas atnešė laišką, o jis to laiško net atplėšti negali – rankos nematomose kišenėse prasmegusios. Ir taip raitėsi, ir šiaip – nieko… Teko prašyti pagalbos kaimynų kiškių. Šie voką atplėšę, laiškelį parodė Adomui, nes patys skaityti taip ir neišmoko toje garsiojoje zuikių mokykloje. Štai, kas ten buvo parašyta :
“Adomai, jei gyveni gerai ir ramiai, sočiai ir šiltai, jei niekas tau nieko neliepia, jei Obuolių Sodo Sodininkas tavimi pasitiki ir duoda tau Laisvę, kodėl manai, kad Sodininko visai nėra? O jei ir esi šio Sodo šeimininkas, kodėl gi galvoji, kad visi visi obuoliai yra TAVO, tavo VIENO?? Juk nelaistei obelų lietumi pavasarį, Saulė obuolius nokino, ne tu, Vėjas purtė, Šalnos pakando, Sniegas užklojo, o Mėnulis lopšinę apie žvaigždes niūniavo. Net ne pats obelis sodinai, medžiai taip ilgai auga ir ne vienas sargas juos puoselėja…
Daugiau Adomas nebeperskaitė – pašoko iš gėdos nukaitęs ir pabudo. Rytas jį rado ant rasotos žolės šalia pašto dėžutės. Adomas atsistojo jos patikrinti ir pajuto, kaip kišenių siūlės irsta, o šv. Antano obuoliai byra ant tako, byra į visus patvorius, į nenurautų linų laukus ir pilkų lauko pelių žieminius urvelius. Kai jau visi obuoliai išbyrėjo, Adomas pajuto palengvėjimą širdyje ir… kišenėse. Iš jų beliko ištraukti tik savas rankas…
Nežinau, ar neperdozavote cukraus per šventes? Susiraskit šiuos receptus, kai jau pasibaigs visos Kalėdinės atsargos ir vėl norėsis deserto.
Kartūs triufeliai:
- 300 g “juodai” juodo šokolado,
- 5-6 kupini šaukštai kaimiškos (ūkininkų, tokios riebios) grietinės,
- saujos lazdyno riešutų širdelėms,
- tikros tamsios kakavos ir / ar apvoliojimui.
Grietinę pakaitinti iki virimo, sumesti į ją šokolado “laužą”, nukėlus puodą nuo ugnies šokoladą ištirpinti ir kiek ataušintą su visu puodu grūsti šaldytuvan. Suaušusią masę kabinti šaukšteliu, formuoti rutuliuką, įspausti vidun riešuto širdelę ir apvolioti tikroje karčioje kakavoje, labai tinka dar ir cinamonu nubarstyti. Laikyti šaldytuve, bet valgyti kambario temperatūros, ne šaltus, kad maloniai slystu gomuriu.
Gintės dovana – levandiniai sausainiai. Jie tikrai kvepia levandom!
Sausainių receptas čia.
Ir karamelė:
- 1 stiklinė cukraus
- 6 šaukštai sviesto
- 1/2 stiklinės šviežios grietinėlės
Eigą rasite čia. Kadangi karamelės procesas turi būti tikslus, o aš dažnai bandau ir kartais nepavyksta, tad apsidraudžiu:) bandykite iš čia
Saldaus gyvenimo!
Na, pasiskolintos gal… (Šiemet kažkoks Grinčas pasiskolino manąsias: nuotaikos išsibarstė, darbai užspaudė iki visiškos nevilties ir pasimetimo, laiko sau ir artimiesiems tragiškai pritrūko…)
Na, bent pavėluotai – SU ŠVENTOM! Tegul šventumo kerai neišsisklaido visus metus, nes kiekviena diena nusipelno savo porcijos… šventės. Ir cukraus .
Seniai seniai, gavusi siuntinį su angliškomis koalomis mugei, tame pačiame maiše radau Jamie Oliver žurnalą. Skambinau 3 kartus Laimai: pirmąjį pranešti, kad ir ji gavo kalėdinių dovanų, antrąjį – norėjau pasiklausti ar galiu suplėšyti maišelį ir pavartyti tą žurnalą, ir trečiąjį – prisipažinti, kad… jau sudraskiau, perknisau ir net nusiskanavau… Va, kaip nekalėdiškai išėjo…. Bet Laima (trečią kartą ji vis tik į skambutį atsiliepė) gal labai nesupyko. Aš… aš …aš juk pasidalinti savo laime ir grobiu norėjau!
Dalinuosi:
Exstra dovana kėpėjams iš pašaukimo-”Sausainiai stiklainyje”
- 115 g kvietinių miltų
- 1/2 šaukštelio kepimo miltelių
- 1/2 šaukštelio cinamono
- 150 g razinų
- 165 g avižų dribsnių (tų paprastų, senovinių, ne super greitai paruošiamų)
- 125 g rudojo (ar kitokio) cukraus
- vanilės, druskos
Į sausą 750 ml stiklainį stropiai susluoksniuokite produktus surašyta eilės tvarka pradedant nuo miltų. Parašykite tokią “instrukciją”: atidarę “dovaną” šaukštu nukabliuokite cukrų į dubenį, pridėkite 115 g kambario temperatūros sviesto, įmuškite 1 kiaušinį ir viską išsukite mikseriu. Tada supilkite likusį stiklainio turinį ir gerai išmaišykite. Pašaldykite pusvalandį šaldytuve. Išdėliokite šaukštu eilėmis “sausainius”, suplokite. Kepkite 180 C temperatūroje apie 10-12 min, kol įgaus auksinį atspalvį, krašteliai parusvės, o vidurėlis liks minkštas. Iškeptus sausainius dar bent 5 min. palikite skardoje atvėsti.
O čia – BOMBA! (jei dovanosite pusbroliui iš Londono, perspėkite, kad oro uoste labai nesafišuotų gautų dovanų )
Receptas baisiai painus, bet esmė deserto gan paprasta: dubenį išklokite maistine plėvele, tada mėgiamo kekso ar (kaip siūlo Oliveris) spec. kalėdinio itališko “panettone” riekutėmis, jas stropiai suglauskite, šaukštu paplokite. Grietininių ledų be priedų “bombą” (1L pakuotę) palaikykite truputį kambario temperatūroje – kabinsim šaukštu, reikia minkštos koncistencijos. Į keksu išklotą dubenį suberkite saują pistacijų, lazdyno riešutų, konservuotų – cukruotų vyšnių ar pjaustytų mandarinų. Tada greitai šaukštu sudrėbkite ledus, išlyginkite paviršių, užklokite plonomis kekso riekutėmis kekso, uždenkite plėvele ir paslėkite kokia lėkštuke. Ir skubiai grūskite į šaldiklį. Pabandykite ištverti iki kitos dienos. Išėmus dubenį iš šaldytuvo, teks už plėvės kraštų “bombą” ištraukti lauk, apversti ir plėvelę nulupti, aplyginti kraštus, jei reikia ir ištirpinus gerą gero šokolado plytą apipilti “meno kūrinį”. Oliveris rekomenduoja dar į tirpintą šokoladą (turbūt visi žino, kad staiga pakaitinus šokoladas “sukrekės”, jį reikia lydyti ant silpnos ugnies ir dar “per vandenį”, t.y. vandens “vonelėje”?) pritarkuoti citrinos žievės. Praneškite, kaip sekėsi su bombų gamyba, nes pati nebandžiau, nespėjau…
Ką čia be pridursi… Šventa karšta tiesa su gvazdikėliais . Šį kartą paveikslėlis vilioja paragauti karšto sidro. Ne, neeee! Ne to birzgalo iš skardinių, kurio sudėtis: angliarūgkštė ir velniai žin’ kas… Ne, tikro prancūziško sidro iš stiklinio butelio ir IKI arba kokios “Vynotekos”. Šį karštą “patiekalą” jau ragavau. Ir net ne per Kalėdas (jos mūsuose itin blaivios), rudenį, kai šaldytuve nepadoriai ilgai beliūdinčiam atkimštam sidro buteliui teko ieškoti paskirties. Man patiko. Kvepėjo obuoliais…
Ir pabaigai pudingo “planas”. Kaip dar kitaip pavadinti tokį fainą paveikslą? Nesu tikra, kad kada ryšiuosi panašių desertų ruošimui, bet juk gražu, ką?
O dar pabaigų pabaigai: ar galiu čia skelbti… kalėdines pasakas? Jau prieš savaitę supratau, kad mano gražiems ketinimams nebelemta išsipildyti popieriuje: nebespėsiu suruošti, nebespės atspausdinti, nebus kada siųsti draugų vaikams, ėėė, ne, savo draugams (tik mažiems…). Todėl nutariau dovanas siųsti internetu (oh… tas velnio išradimas, kaip gerai, kad jis yr’…), tarpušvenčiu. Kasdien po vieną. Galiu?
Foto reportažas. Ir labai skūpus tekstas. Ne dėl to, kad mugės proga gavau papliurpt pagaliau iki valios ir dabar tyliu, tiesiog susikaupė krūva darbų (ir jei aš jų neišmėšiu, šventės ne meduoliais kvepės… ).
Taigi, trumpai:
Emocijos.
Kalėdinės nuotaikos lipo per kraštus, nuo žmogiškos šilumos tiesiogine ir perkeltine prasme buvo taip karšta, kad buvo galima užsukti radiatorius ir sutaupyti ant komunalinių . Aš iki šiol nesuprantu, iš kur tiek daug geranoriškų žmonių atsirado…
Dovanos.
Nauja “mada” – natūriniai mainai: medinės mašinėlės į megztus katinus, atvirutės į meduolius, šypsenos į… šypsenas.
Likučiai.
Na, vienas Likutis – Ligitos “megztinukas” didelėm akim – jau buvo jos pačios pakrikštytas dar iki mugės ir atiteko darželio Karalaitei Ievai (ji savanaudiškai šitą žaislą įsimylėjo).
O kitų kūrinių likučiu nepavadinsi, jei tiesiog išdidžiai laukia ir renkasi, kam padovanoti džiaugsmą. Gal esat TAS išrinktasis? . Va, rankų darbo stiklo gėlės su sidabru:
Ausyse ir…
…arčiau širdies (autorė šiuos daiktus sukomplektavo, bet jei atsiras nepasidalinančių, išskirstysim “buketą”)
“Prieštvaninė žuvis” – laimės ir sėmės simbolis [žalvaris, čekų stiklas ir nepakartojamos rankų darbo stiklo ir keramikos detalės]
“Apie paukščius” – dvi keraminės segės (antrosios “baisuoklis” į kažką mielo labai panašus)
Ir dar pora sidabru suvaldytų agato uogų ir obuolių:
“Mėlynes”
“Ievos obuoliai”
Chi, ir visiški mugės “neformalai” – 3 oranžiniai apipaišyti “braliukai”. Autorius savo www neturi, nes dirba visai ne paišytoju, o kadangi pats negali dėvėti marškinėlių be “koncepsijos”, siūlo tokią filosofiją ir kitiems. [Medvilnė, tekstiliniai dažai. M dydis]
Čia tai, ko jau nebėr… Ką turbūt sulapnojot dar pakeliui namo iš mugės. Nors ir gaila tokį grožį kramtyti, bet visiškai jus suprantu, Ievos snaigės prilygsta šviežio sniego laižymui nuo suoliuko kai tau…4-eri
O dabar tiesiog susiraskit kokį kalėdinį Sinatrą ir pasivaikščiokit, pasidairykit, paragaukit…
pačiupinėkit
“Elfų” futbolas. Vlado išradimas. Padovanotas darželio futbolistams.
O čia mezgėjos sūnus ir medinių žaislų meistro “asas” – susipažino mugėj. Nenuobodžiavo…
Ištikima ir atsargi gerbėja
Vaikų numylėtinis – Dalios arkliukas. Beje, irgi parduodamas (laaaaaaaabai patogus ir stabilus – žinau, ką sakau )
Paskutinis meduolinis namas. Taip ir nemačiau, kas į jį įsikraustė…
Minia
Sąmanų “terariumas” – visiška originalybė, nesu nieko pan. mačiusi, kvapą gniaužia – jis GYYYYVAS…
Darželio simbolis. Siuvo auklėtojos, direktorė ir net jos gimnazistė dukrai. Po pasaulį pasklido gal 50 panašių angelų. Gyvenimas turėtų pagerėti
Neparagavau-au-au-uuuuuuuuuuuuu!!! Atsukit laiką atgal…
Ir vietoj epilogo (spausti ant paveikslėlio)…
AČIŪŪŪŪ!
Tikiuosi reaktyviniu greičiu pasveiksiu ir pati galėsiu platinti savo gaminius. Na bet jei ne, tada greitai pristatysiu ir vistiek pažiūrėsiu į mugę, kurią Gintė keturiom organizavo su visa jūsų pagalba.
Turinys: Meduoliai, glazūruoti , cukruoti, šokoladuoti, aguonuoti ir t.t.; džiovintos kriaušės šokolade, bei cukatai…..
Skanaus būsimiems jų savininkams!
Su artėjančiomis šventėmis
Tikrai taip – mugė ryt, tai angeliškų meškių maratonas baigiasi… Uf…
Pabaigai pasilikau tikrą cukrų. Ne, ne! – visi ir kiekvienas mugei skirtas stebuklas yra TIKRAS stebuklas, bet pripažinkit, šie - iš Pasakų Šalies. Kalėdinių pasakų…
Kadangi laikas suspaudė visiškai, tai pasakas pažadu vėliau (bet iki švenčių), dabar parodau dar kelias būtybes, kurios lauks aukcione. Kiekviena turi savo istoriją, kaip gi kitaip
Adamas (liet. Adomas) – 28 pirštų galiukų ūgio, 276 džiaugsmo akimirkų svorio Obuolių Sodo sodietis, kurio nematomos rankos prasmego nematomose kišenėse. Čia autorės Rūtos Elzės aprašymas ir nuoroda į tikrus nuotykius bei stebuklus… (Bus tęsinys )
Kita aukciono gyventoja – Rausvaplaukė Fėja
Besilaukianti fėja… Matėt kada tokią? Įdomu, ko ji laukiasi: elfo ar coliukės? O koks vardas tiktų fėjos vaikui?
Irmos galėsit ryt paklausti visokių įdomybių apie tokias būtybės. Ir šios paslaptingos lėlės vardo irgi…
Tai štai kokios nežemiškos nuotaikos aukcionas bus. Kaip jis vyks? Mes čia tyliai sutarėm, kad “ant bačkos” lipti ir plaktuku garsiai mojuoti niekas talento neturi. Ir drąsos. Todėl radom saliamonišką sprendimą – nuo pat ryto (11.00) iki kokių 15.00 rašysim ant kortelės prie meškio ar lėlės, ar foto “kėdės” kylančias (nuoširdžiai tuo tikiu) kainas. Ir numylėtas, nukomentuotas Teodoras ar fėja, ar Adomas, ar du visiškai fantastiniai foto vaizdai atiteks didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Jie taip atsitiktų, kad toks dosnus pirkėjas bus labai ankstyvas, užsirašę jo kontaktus, vėliau grožį pristatysim Vilniuje bet kur, t.y. patys perkraustysim mielus “žvėrelius” ir vaizdelius į naujus namus . Ar tinka?
Ir pabaigai – meškių choras. Nes jie į mano paštą vis dar plaukia, ryt visi sulips ant darželio stalų, o poryt, spėju, sutūps po skirtingom eglutėm Meškių Mylėtojų Brolijos namuose. Chi, garbės žodis, neįsivaizdavau, kad Lietuvoj tiek tų lokių dar esama (ar ne Raudonoji knyga grąsė, neva meškos mūsuose išnyko caro laikais?)
Iki pasimatymo ryt, einu atpažinimo ženklų gamint.
p.s. dar galit pasmalsauti, kas šitoj dėžėj:
“Mažmožių dievas” (buvo tokia knyga., t.y. yra tokia) – pagalvojau, pamačiusi savo pašte štai ką:
Nors šį kartą čia Smulkmenų Deivė , o paslaptingi grožiai – eglutės “varvelkiukai”, knygų skirtukai ir auskarai.
Gyvi.
O gal iš pirmojo sniego sutverti. Tikrai nežinau. Bet nuotaikos ir nuojautos neapgauna – tylūs mažmožiai gyvenime gali labai daug… Nes niekad nežinai, kaip maži daiktai, darbai, žodžiai keičia kiekvieno gyvenimą – dar prieš šventes organizuojamas toks kalėdinės dvasios įkvėptas seminaras tėvams apie tai,… kas svarbiausia .
O čia – Trys Retro Dvasios :
Ir net su tikra istorija – “atlėpausiai” buvo pradėti siūti beveik prieš… 15 metų!!! Noriu juos pačiupinėti, gal tai – pliušinė laiko mašina? . Kažkodėl įsivaizduoju įmitusius trisdešimtmečius, randančius po eglute tokią originalią dovaną. Šmaikštu, ar gi ne?…
Ir dar keletas vardinių personų:
Steponas iš kitos pusės:
Ferdinandas:
Ir dar mugėje turėtų pasirodyti jų draugužė Grytė. Turbūt irgi meilutė ir mielutė.
Ką gi, laukti liko visai visai mažai, jau rytoj bandysim kažkaip kai kuriuos mugės gyventojus sutalpinti darželiukyje (juk vietos tiek, kiek įprasto darželio grupėje, tik patalpų išplanavimas nestandartinis). Įdomu, ar ir žaislai per Kalėdas naktimis “moka” kalbėti? Ką pvz. Ferdinandas Teodorui papasakotų?
Viskas, baigiu suvaikėti nuo tokio kiekio simpatiškų žaislų realybėje (jau supakuoti laukia maišuose vaiko kambaryje) ir virtualybėje. Penktadienio popiete laukite paskutinio įrašo mugės gėrių tema. Apie aukciono fėjas ir elfus, antroji dalis…
Kokios Kalėdos be žaislų? Perkam, siuvam, mezgam vaikams, saviems ar šiaip brangiems, gal net nepažįstamiems. Gaunam patys, jei dūšioj esam vaikai ar dar prisimenam koks tai jausmas. Hm… Kažkodėl suspaudė gerklę – prieš tokias šventes yra proga prisiminti savo vaikystės žaislus ir visas į širdį įstrigusias Kalėdų Senelio dovanas. Ir neišsipildžiusius norus, surašytus ant languoto popieriaus paprastame voke be pašto ženklo, bet stropiai iškeverzotu adresu: “Į Šiaurės ašigalį…” Apie kokį žaislą svajojot vaikystėj? Gal rasit jį čia…
Siūtą pliušių Mataušiuką
Megztą “frantą” raudonu švarkeliu
Egzotišką lėlę iš … Šiaurės ašigalio, Kalėdų Senio kaimynę
Zuikių šeimyną
ar kitokį vaikystės priminimą…
(į šitą šeimyninę nuotrauką ramiai žiūrėti negaliu – akys rasoja… ar čia jau man protelis nuo tokio kiekio gėrio skystėja? )
Bet jei jau ne nuo sentimentų, tai dėl šitų prabangių retro auto “lietais ratlankiais” galvas tikrai ne gėda pamesti:
O spėkit, kas čia?
Ką tiksliai turės, medinių stebuklų pardavėjas nesakė, bet juk ir “tikri” kalėdiniai seniai apie dovanų asortimentą nutyli…
Panašu, kad ruoškitės dosniam savaitgaliui:) Dar vienas Kalėdinių gėrybių turgus bus ŠĮ SAVAITGALĮ. Šeštadienį ir sekmadienį. Tad spėsite į abu: ir pas mus ir pas kitus.
Daugiau informacijos rasite čia
